Daukantas niekaip negalėjo išmokti rašyti, jį mokė Donelaitis, mokė Rėza, na neišeina, ir tiek. Todėl jie sykį susirinkę ir praminė Daukantą “Mokytu žemaičiu”.
Baranauskas su Donelaičiu ripką muša
Susitarė Baranauskas su Donelaičiu vakare eiti ripkos mušti. Muša muša, ripka nė krust. Pasikvietė Strazdą, tas su lazdele šiaip, su lazdele taip - ripkai nė motais. Sėdi visi suplukę, nuvargę, kas čia yra, galvoja.
Ripka ir ta nieko nesuprato.
Kaip Valančius lietuvių kultūrai pasitarnavo
Donelaitis su Baranausku buvo įpratę susitikti Kybartuose, ant rubežiaus, trečiadieniais, tokioje karčemoje, pas žydą Jankelį. Baranauskas atsinešdavo šaknelių, grybų, Donelaitis - šnapso. Sėdi jie sau, apie Strazdą šnekasi, paskalomis dalijasi, karčiauninką gerų manierų moko. Staiga trinkt - durys atsidaro, įeina Valančius su Daukantu už parankės. Baranauskas su Donelaičiu po stalu lenda išsigandę, drovisi, kad arielką geria. Valančius, pamatęs juos, kad ims rėkt, kad ims! Lietuvą mat pragersit, parmazonai. Abu išsigando, pabėgo, Donelaitis į Tolminkiemį, pas savo bambizus, Baranauskas į Petarburką ir pagiriodamas pašto karietoje parašė “Anykščių šilelį”.
Taip Valančius pasitarnavo Lietuvos kultūrai.
Literatūra ir žąsis
Baranauskas su Daukantu sėdi karčemoj, džiaugiasi, žąsį su alum valgo. Baranauskas vis į kampą žiūri, stebisi.
- Veizėk, Simai, - sako Baranauskas, - ar tas kampe su bakenbardais ne Puškinas?
Priėjo Daukantas, žiūri taip, žiūri anaip - nesupranta. Baranauskas žiūri, jam irgi neaišku.
- Čo, Puškina nie videli, messieurs, - sako Puškinas.
- Izvinitie, oboznalis, - sako bičiuliai.
Grįžta prie savo žąsies, o Baranauskas ir sako susimąstęs:
- Ale koks tas Mickevičius panašus į Puškiną... Na, neatskirsi...
Donelaitis ir Mickevičius
Sėdi Donelaitis ant rubežiaus, laukia Baranausko, dairosi. Pro šalį pašto karieta važiuoja, kažkas pro langą žiūri, striūbauja, ašarom taškosi.
- Mickevičius, - galvoja Donelaitis. - Į Paryžių...
- Donelaitis, - galvoja Baranauskas, kratydamasis karietoje, - manęs laukia...
- O aš kur? - galvoja Mickevičius....
Puškinas Peterburge
Eina Puškinas Nevos prospektu, bakenbardai vėjyje plaikstosi, o jau už nugaros tik šnabžda, tik šnabžda: žiūrėkit, Puškinas eina, Puškinas... Praeina pro cukrainę, ten du stovi ir rėkia visa gerkle: žiūrėk, žiūrėk, Mickevičius!
- Ir vėl Daukantas su Baranausku, - neatsigręždamas sumurmėjo Puškinas.
Mickevičius Peterburge
Atvažiavo Adomas Mickevičius į Peterburgą, o jo ten niekas nepažįsta. Žino tik, kad jį labai Baranauskas gerbia, na, dar Daukantas... Prieina prie cukrainės, žiūri, ogi abu ten, su sermėgom, vyžom, į jį spokso. Mickevičius staiposi šiaip, staiposi taip, - nieko, tiedu tik akimis spitrijasi, lyg neatpažintų.
Ir nuėjo Mickevičius susikrimtęs...
- Matei, - dunkstelėjo alkūne Daukantas Baranauskui, - matei, koks Puškinas šiandien išsičiustijęs?
Donelaitis ir rusų caras
Donelaitis ir vėl sėdi prie Kybartų muitinės, į Lietuvą žiūri, ranka galvą parėmęs. O ten Lietuvoje muitininkai rusai šnekasi. Esą Prūsijon caras tuoj važiuos gelžkeliu.
Važiuoja caras pro šalį, žiūri - Donelaitis liūdnas sėdi prie geležinkelio. Pagailo carui Donelaičio, toks liūdnas visas. Sustabdė traukinį, išlipo.
- Sakyk, ko nori, - tarė caras, - aš viską išpildysiu. Gal Lietuvos neprigulmingos reikia ar Akademijos Vilenskos?
- Noriu, kad atželtų Anykščių šilelis, - smūtnai paprašė Donelaitis.
Čia Baranauskas atsibudo ir net nusipurtė.
- Na ir susapnavau, - sako.
Aleksandras ir Prydrikas, du karaliu
Rusų caras miega ir sapnuoja imperatorių Pričkų. Tas sėdi ant taburetės susikrimtęs, o Vilhelmas Starosta-Vydūnas jam tik išmetinėja, tik moko, tik bara ir dar neleidžia kotletų valgyti. Kad pradės caras juoktis, kad pradės!
Už tai jam net visas pilvas nušašo ir masonams beliko greitai jį nunuodyti.
Kaip sužlugo Žečpospolitos atstata Peterburge
Puškinas nusipirko pistoletą ir panūdo jį išbandyti. Priėjo prie caro langų ir kad pradės pleškinti, kad pradės... Caras su Arakčejevu, Oginskiu, Mickevičium ir kitais masonais kortom lošė, o jiems ant stalelio tinkas tik byra, tik byra, kulipkos virš ausų zvimbia... Emilija Pliaterytė arbatą termosuose nešioja, braunykas užanty, buntavot pasiruošusi, tėmijasi viską, Mickevičiui slaptus ženklus rodo.
Carui nusibodo, jis priėjo prie lango ir sako Puškinui: nu brat, začem gudiš.
Puškinas kad pradės burnoti prieš valdžią... Emilija Pliaterytė tik mirkt Mickevičiui, tik mirkt... Tik Mickevičius jau buvo išlošęs pusę šimto auksinių rublių ir apsimetė nematąs Pliaterytės.
Mickevičius emigrantas
Kitąsyk jau Puškinas sėdi, lošia su caru ir Arakčejevu, o Mickevičius po langais brazda, bombą deda, liuosybės, liuosybės rėkia.
Carui įgriso brazdėjimas, jis sako Puškinui:
- Eik, pažiūrėk, kas brazda, jei lietuvis, išsiųsk Siberijon, jei lenkas - į Paryžių.
Puškinas grįžta nustebęs, caras klausia, tai kas, litvinas ar paliokas?
- Mickevičius, - atsakė Puškinas.
Caras net nustėro su Arakčejevu.
Taip Mickevičius atsidūrė Stambule.
Kaip atsirado rašytojai
Važiavo kartą Baranauskas pro Anykščių šilelį, išlipo iš karietos ir ėmė gėrėtis gamta. Pasigėrėjęs susijaudino kažko ir tarė:
- Kalnai kelmuoti! O pakalnės kokios...
Su tais jo žodžiais iš Šilelio ėmė dygti kažkokie pavidalai.
- Anava Maironis, - pasakė Baranauskas. - Štai ir Biliūnas bedygstąs. Ir Žemaitė čia kaip čia...
- Tai grybai, szanowny panie, - paaiškino vežėjas.
- Daug tu supranti, - atkirto Baranauskas.
Apie Biliūną
Biliūnas labai mėgo katytes, ypač baltas: pribėgdavo prie kiekvienos tokios, gražiai pakalbėdavo, pasakydavo visokių žodžių. Bet katyčių nemėgdavo Žemaitė.
- Škac, padla, - sakydavo klasikė.
Dar kartą apie Biliūną
Biliūnas mėgo dar ir voveres, ir vieną tokią vydamasis, užlipo ant aukšto kalno. Ten jau stovėjo Juozapota ir skėlė rašytojui skambų antausį.
Biliūnas išsyk viską suprato.
Gintaras Beresnevičius: Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos (3)http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_240653
Gintaras Beresnevičius: Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos (2) http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_240351
Gintaras Beresnevičius: Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos (1)http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_240152
