Kai mes (Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Valdas Tutkus, jį lydinti delegacija, trys Seimo nariai, kariai ir sauja žurnalistų) pajudėjome iš Kosovo krašto sostinės Prištinos oro uosto į „White Eagle“ („Baltasis erelis“) stovyklą, mintyse šūktelėjau: „Oho!“
Šūktelėjau todėl, kad priklausau gana gausiam žmonijos padaliniui. Klasifikuotojai žmones skirto į gausybę grupių, rūšių ir kategorijų: nuo fizinių iki psichologinių. Krašte, kur taikdariai yra taikos garantas, žmoniją suskirsčiau pagal dar vieną kriterijų: tuos, kuriems kariuomenės institucija kelia teigiamus jausmus, ir tuos, kuriems viskas, kas susiję su militaristika, yra blogis. Kariuomenės pozityvistai savo ruožtu skaidomi į dvi dideles grupes: profesionalūs pozityvistai ir mėgėjai. Su profesionalais viskas aišku – jie tampa kariais. O militaristus mėgėjus tenka skirstyti į tris rūšis: pretenduojančius tapti profesionalais, kuriančius galimų profesionalų įvaizdį ir estetus. Pastariesiems kariuomenė ir jos elementai yra tiesiog gražūs.
Aš esu akivaizdus militaristinis estetas, todėl ir šūktelėjau: „Oho!“ Pajudėjusi kolona atrodė įspūdingai – priekyje lenkų visureigis su sirena ir švyturėliais, už jo lietuvių visureigiai „Chevrolet Blazer“ su ginkluotais kariais, viduryje – autobusiukai su delegacija, už jų – vėl ševroletai, o kolonos pabaigoj – karinės greitosios pagalbos automobilis.
Keista, bet pro autobusiuko langą mačiau pažįstamą peizažą, nors Kosove buvau pirmą kartą. Detektyvų išlavinta dedukcija sureagavo žaibiškai – atsekiau, kad šiuos kraštovaizdžius mačiau Turkijoje – pakeliui į viešbutį. Tie patys nebaigti statyti, bet jau apgyvendinti namai, tos pačios viena šalia kitos prilipusios parduotuvytės, keliai be šaligatvių, kažkur įnirtingai einantys ir dar įnirtingiau stovintys žmonės. Kalnai, slėniai, upeliai, prie jų – kavinukės. Trūko tik vieno – jokio viešbučio mes neprivažiavom. Bet intensyvios veiklos įspūdis – labai stiprus. Nieko nelaukdamas pradėjau garsiai žavėtis:
– Žiūrėkit, kokie jie veiklūs – tik prieš šešerius metus čia viskas buvo sugriauta, pabėgėliai būriais traukė į Makedoniją!.. O dabar – kiek statybų, žmonės linksmi, vaikai mums mojuoja, prekyba verda! Gatvėse – jokios depresijos, o juk nedarbas – 50 procentų, pramonė – kelios cemento gamyklos!
Kaip ir reikėjo tikėtis, mano naivūs ir paviršutiniški krykštavimai žurnalistų autobusiuke entuziastingo pritarimo nesulaukė. Ir tik grįžęs į Vilnių supratau, koks buvau neteisus.
Kosove jau 20 metų nebuvo gyventojų surašymo (bet etninė krašto sudėtis žinoma – albanų 90 proc., serbų ir čigonų po 5 proc.), bet jie patys teigia, kad krašte gyvena 2,2 milijono žmonių. Kosovą stipriai remia Europos Sąjunga. Kiek stipriai? Europos rekonstrukcijos agentūros (ERA) (http://www.ear.eu.int/eulang/lt.htm) (ji atsakinga už pagrindinių EB plėtros paramos programų valdymą Serbijoje ir Juodkalnijoje (Serbijos Respublika, Juodkalnijos Respublika, Jungtinių Tautų administruojamas Kosovas) ir buvusioje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje) tinklapyje (http://www.ear.eu.int/kosovo/kosovo.htm) rašoma, kad Kosovo kraštas nuo 2000 metų jau įsisavino beveik 4 milijardus litų.
Pasidomėjau, kokia parama buvo skirta Lietuvai iš ES nuo 1991 iki 2000 metų. Per įvairias programas (PHARE, ISPA, SAPARD) ir iš atskirų valstybių gauta apie 5 milijardus litų (http://www.euro.lt/upl_images/20020227090309.doc). Taigi už Kosovą trečdaliu didesnė Lietuva per trečdaliu ilgesnį laikotarpį gavo tik penktadaliu didesnę paramą, bet rezultatai skiriasi.
Per penkerius ES paramos metus Kosove neatsirado nei pramonės, nei darbo vietų, nei infrastruktūros – bent matomos pro autobuso langą. Atrodo, kad ES pinigai eina kaip į kiaurą kibirą – po 1999 metų karo su Serbija nedarbas Kosove siekė 49 proc., o po penkerių metų paramos, išleidus milijardą eurų, nedarbas 1 proc. padidėjo. Keisčiausia tai, kad ši situacija Kosove kartojasi.
Kosovas visuomet buvo silpnai išvystytas Jugoslavijos regionas, net palyginti su kitomis neturtingomis Jugoslavijos respublikomis. 1947 metais „silpniausių“ respublikų – Bosnijos ir Hercegovinos, Makedonijos ir Juodkalnijos – gyvenimo lygis buvo tik keliais procentais aukštesnis negu Kosove, o 1980 metais šis skirtumas buvo didesnis jau 2,5 karto.
Negalima sakyti, kad komunistinė Jugoslavija neinvestavo į Kosovą. Investavo, ir statistiškai rezultatyviai. Nuo 1965 iki 1985 metų Kosovas buvo dinamiškiausiai besivystantis Jugoslavijos regionas – 6,7 proc. metinio BVP. Bet visą naudą „suvalgydavo“ didėjanti populiacija – pagal gyventojų augimo tempus Kosovas pirmavo ne tik Jugoslavijoje, bet ir Europoje. Perskaičiavus ekonominius rodiklius vienam gyventojui, 1980 metais pajamos buvo 72 proc. mažesnės nei vidurkis Jugoslavijoje.
Na, bet ir šmėkščiojančiame peizaže galima pamatyti – privačių namų statybos Kosove yra prioritetinė ekonomikos sritis. Jau minėtas statybų neužbaigtumas turi gudriosios ekonominę prasmę – kol namas nebaigtas, galima pretenduoti į ES paramą.
O iš kitos pusės žiūrint – jeigu stato, vadinasi, tiki krašto ateitimi, kad ir kokia – nepriklausoma, serbiškai autonomiška ar albaniška – ji būtų. Ir tokią kosoviečių nuojautą stipriai formuoja NATO vadovaujamos KFOR misijos pajėgos, kurias sudaro daugianacionalinės brigados. Rytų (dar yra Šiaurės, Pietvakarių ir Centro) daugianacionalinėje brigados sudėtyje yra Lenkijos ir Ukrainos batalionas POLUKRBAT (549 kariai ir karininkai), o lenkų bataliono dalyje išdidžiai stovi lietuvių būrys – 30 savanorių.
Pas juos ir atvažiavom.
Rytoj „Omni.lt“ skaitykite Kosovo įspūdžių tęsinį: NATO kariuomenė sovietų kareivio akimis.
