Apie nomenklatūrines tradicijas
Praėjusi savaitė pažymėta eiline porcija abonentinių machinacijų Vilniaus savivaldybėje. Tai jau nieko nenustebino. Tokių machinacijų organizavimas nereikalauja ypatingo gudrumo ar sumanumo. Reikalauja tik vieno – bet kokio padorumo politikoje likučių atsisakymo. Tokių machinacijų opozicija negali sustabdyti, jeigu teisinė valstybė veikia silpnai. Tai gali sustabdyti tik rinkėjai.
Stebino socialliberalų laikysena. Išdavystė savivaldybės tarybos posėdyje ir ryžtingas išdavikų išmetimas iš Socialliberalų partijos sunkiai dera su maloniais ir ilgos trukmės Artūro Paulausko ir Artūro Zuoko pokalbiais, įvykusiais praėjusį pirmadienį A. Paulausko sekretoriato vadovės kabinete. Tai primena tradicinius nomenklatūrinius žaidimus. A. Zuokas ir išsilaiko savo poste todėl, kad senoji ir naujoji nomenklatūra yra vieninga savuose nomenklatūriniuose žaidimuose ir kokio nors ideologinio ar partinio skirtumo tokiuose žaidimuose nebelieka. A. Zuokas yra stiprus ir todėl, kad Algirdas Brazauskas jaučia jam ypatingą draugystę. Taigi jokio ideologinio ar partinio skirtumo nebelieka, nebelieka ir paprasčiausio padorumo. Viską nustelbia amžinas nomenklatūrinis valdžios troškulys ir siekis prieiti prie pinigų.
Senoji nomenklatūra negali sąžiningai vertinti savo istorijos
Ar ką nors nustebino tai, kad A. Brazauskas sau netaiko naujosios Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos dėl komunistinių režimų įvertinimo ir raginimo, išdėstyto toje rezoliucijoje buvusioms kompartijoms (dažniausiai socialdemokratinėms partijoms), sąžiningai įvertinti savo vaidmenį ir padarytus nusikaltimus. Nomenklatūra savo klaidų pripažinti negali. Taip pat negali pripažinti ir savo organizacijos – kompartijos nusikaltimų lietuvių tautai. Pagal A. Brazauską taip išeina, kad jis lyg ir nebuvo paskutiniu Lietuvos kompartijos vadovu, o buvo tik Lietuvos patriotas, kaip jis pats save pavadino. Todėl Lietuva ir yra įstrigusi savo praeityje, nes senoji nomenklatūra ir dabar esanti valdžioje negali atvirai pažiūrėti į savo veiklą praeityje. Matyt, dominuojantis išsilavinimas aukštosiose partinėse mokyklose to neleidžia padaryti.
Todėl nestebina gruodį „Vilmorus“ Tėvynės sąjungos užsakymu atlikta išsami visuomenės nuotaikų ir vertybių analizė. Paaiškėjo, kad vis dar 54 proc. apklaustųjų mano, jog prie sovietų gyventi buvo geriau. Per pastaruosius dvejus metus šis procentas visai nesumažėjo. Tokį tyrimą darėm 2003 m. pabaigoje ir buvom gavę tokį pat rezultatą. Nomenklatūrai tai yra naudinga, nes su nostalgija žiūrintys į praeitį renkasi A. Brazauską arba Viktorą Uspaskichą. Nomenklatūros elgesys tokią nostalgiją skatina, nes žmonės, nusivylę šių dienų politika ir valstybe, su nostalgija žiūri į praeitį.
Nomenklatūriniai žaidimai, atrodo, užvaldo ir Lietuvos užsienio politiką
Vis didesnį nerimą kelia nomenklatūriniai žaidimai santykiuose su Baltarusija ir tokių žaidimų padariniai. Jau kurį laiką patyliukais pradėta vykdyti tylioji draugystės su Lukašenkos administracija politika kelia vis didesnį susirūpinimą, nes taip yra išplaunamos visos vertybės, kuriomis iki šiol rėmėsi Lietuvos užsienio politika. Tokios naujosios politikos atspindys, ko gero, yra ir Baltarusijos humanitarinio universiteto „steigimosi“ Lietuvoje „nuotykiai“. Šio universiteto steigimą finansiškai parėmė ir Europos Sąjunga (ES), ir Europos Taryba (ET), ir Šiaurės Taryba, tačiau, kaip žinau, Švietimo ir mokslo ministerijos biurokratai randa vis naujų stulbinamų argumentų, kad tik nebūtų sutvarkytas šio universiteto teisinis statusas. Atrodo, kad mūsų biurokratai uoliai įgyvendina naująją santykių su Lukašenkos režimu koncepciją: jeigu Lukašenkai nepatinka toks universitetas, tai ir mums jis turi netikti. Nesvarbu, kad jį remia ES ir ET. Prie to labai dera ir tai, kad praėjusį savaitgalį A. Brazauskas garsiai reklamavosi, kad susitiko ne su vieningu opozicijos kandidatu Milinkevičiumi, bet su vieningą opoziciją skaldančiu Baltarusijos socialdemokratų partijos kandidatu A. Kozulinu. Taip Lietuvos premjeras demonstruoja paramą ne vieningajai opozicijai, o tiems, kurie ją skaldo. Manau, kad Lukašenka turėtų pagirti Brazauską už tai. Po tokių nomenklatūrinių žaidimų užsienio politikoje nebestebina, kad Vakarų politikos lyderiai ir ekspertai neoficialiai reiškia vis daugiau nusistebėjimo dėl Lietuvos politikos Baltarusijos atžvilgiu naujųjų manevrų. Pats esu patyręs tokių pareiškimų, kuriuos lydėjo stiprus nusistebėjimas dėl šiandieninės Lietuvos laikysenos.
Nacionalinės strategijos projektas nekvepia žinių ekonomika
Dar viena nomenklatūrinių žaidimų sritis, kurioje žaidimai gali labai brangiai kainuoti Lietuvos ateičiai – tai pasirengimas naujajai ES finansinei perspektyvai, Lietuvos nacionalinės strategijos, pagal kurią Lietuvoje bus naudojama ES struktūrinė parama, rengimas. Šią savaitę, berods rytoj, Finansų ministerija rengia viešą tokios strategijos projekto aptarimą. Tas projektas, koks dabar yra parengtas, tiesiog stebina savo neapibrėžtumu ir bendrų frazių gausa. Kas bus padaryta už 30 mlrd.litų per 6 metus iki 2013 metų, suprasti iš tokios strategijos yra neįmanoma. Jokių aiškesnių nacionalinių planų, jokių nacionalinių projektų, skirtų žinių visuomenės, žinių ekonomikos perspektyvai, nėra. Matome tuos pačius kelius ir valymo įrengimus. Po 7 metų, kai pasibaigs naujoji finansinė perspektyva, kaip ir po pirmojo finansinio laikotarpio, kuriame dabar gyvename, taip ir nežinosime, nei ko siekėme, nei ką pasiekėme, panaudodami ES pinigus. Jokios žinių ekonomikos su tokia strategija nebus. Nomenklatūrai pinigų reikaluose yra geriau migla ir jokių aiškių įsipareigojimų. Tada gali daryti ką nori. Ne veltui studentai renka parašus po peticija, reikalaujančia radikaliai peržiūrėti tokią strategiją, ne veltui valdžia taip nenori tokios strategijos svarstymų Seime, nes tai gali sutrukdyti nomenklatūrinius žaidimus.
Mūsų siūlymai – visų pirma reikalingas susitarimas dėl nacionalinių projektų. Kažkada toks projektas buvo „Via Baltica“, pastatyta už ES pinigus. Dabar reikia analogiškų „Via Baltica" projektų, kuriančių žinių ekonomiką. Tik tada, kai valstybė, t.y. Seimas ir Vyriausybė, sutars, kokius projektus valstybė imasi realizuoti kuriant žinių ekonomiką ir žinių visuomenę, tik tada pasieksime persilaužimą.
Kokius projektus turiu omenyje? Galiu paminėti keletą projektų, kurie galėtų tapti nacionaliniais projektais ir galėtų būti realizuoti iki 2013 metų: 1) stambūs žinių ekonomikos telkiniai Vilniuje (užuomazgos yra, tai „Saulėtekio slėnio“ projektas) ir Kaune; 2) bent du Lietuvos universitetai tarp geriausių Europos 100 universitetų, kurių reitingus skelbia „Economist“ žurnalas; primenu, kad pernai Lietuvos universitetų nei 500-uke pasaulio geriausių universitetų, nei geriausių Europos universitetų 100-uke nebuvo; 3) specialus fondas „protų“ susigražinimui į Lietuvą; 4) stambus Rizikos kapitalo fondas inovatyvaus verslo paramai; 5) visų Lietuvos mokyklų renovacija iki Lietuvos tūkstantmečio.
Tokie projektai sėkmingai gali būti realizuoti tik tada, jeigu valstybė prisiims atsakomybę už jų sėkmę. Tai nebus pasiekta, jeigu bus palikta atskirų mokyklų ar universitetų iniciatyvai ir atsakomybei. Tačiau nomenklatūrai tokie projektai nėra reikalingi ir gal net kenksmingi: geriau pinigus išbarstyti smulkmenoms, tada daugiau šansų ir asmeninei naudai gauti.
Nomenklatūra Lietuvoje tebelieka visagalinti
Nomenklatūros tradicijos išlieka, jos gajos ir sėkmingai perimamos jaunosios kartos, besiveržiančios įgyti nomenklatūrinį statusą. Skirtumo tarp senosios ir naujosios nomenklatūros nėra daug. Vienintelis būdas atsikratyti tokių įpročių – principingai vertinti ne tik tai, kas vyksta dabar, bet ir tai, kaip nomenklatūra rūpinosi savimi visus 15 nepriklausomybės metų. Todėl ir tyrinėjame EBSW istoriją, ir siekiame „Draugystės“ privatizavimo politinio įvertinimo, nes tai yra du etaloniniai nomenklatūros veikimo pavyzdžiai, kaip nomenklatūra pasinaudojo savo padėtimi ir praturtėjo ir kaip leido vagims praturtėti. Eisime susipažinti su prokuratūroje sukaupta tyrimo medžiaga, tada spręsime, kokių veiksmų imsimės Seime. Kaip suprantu, žurnalistai gali pasinaudoti tokia pat teise ir taip pat susipažinti su tyrimo duomenimis.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
