Seimo narys Algirdas Sysas žino, kad politikoje, kaip ir maratono trasoje, pirmiausia reikia sutarti su savimi, įvertinti trasą, įveikti kliūtis ir pasiekti tikslą.
Ilgametė patirtis politikoje suteikia pasitikėjimo, supratimo ir galimybių eiti toliau.
Jau 20 metų esate politikoje. Politika – tai pašaukimas, pasirinkimas ar likimas?
Tikriausiai gyvenimas taip sudėlioja, kad net nejausdamas tampi politiku. Niekada nebuvau abejingas tam, kas vyksta aplinkui. Visada turėjau noro, o galbūt kartais ir drąsos „įkišti savo trigrašį“.
Kažką pradedi daryti, siekti socialinio teisingumo. Pradedi nuo mažų darbų ir eini aukščiau, kur atsiveria didesnės galimybės kažką keisti. Dirbau profsąjungose, nes nebuvau abejingas pasidalinimui. Vėliau atėjo sprendimas eiti į Seimą ir jau dvylika metų dirbu jame. Būnant Seimo nariu susiformavo siekis įtvirtinti vakarietišką socialinį dialogą ir požiūrį į darbo santykius.
Mes turime matyti žmogų, kuris kuria vertybes. Ir jam turi būti atlyginta už tai. Jis turi turėti galimybę derinti darbą, šeimą ir asmeninį gyvenimą.
Jau antra kadencija Seime esate Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininku. Šioje srityje priimami sprendimai labai įtakoja eilinių žmonių gyvenimą....
Taip, jau 7 metus vadovauju šiam komitetui. Nekuklu pasakyti, bet tikriausiai esu vienintelis komiteto pirmininkas, per nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, kuris komitetui vadovauja taip ilgai.
Socialinė politika yra be galo jautri, skaudi ir reikšminga sritis. Socialiniai dalykai lydi žmogų nuo pat gimimo iki mirties, ir net po mirties mokamos socialinės išmokos. Tai paliečia kiekvieną. Todėl populistiniai sprendimai kartais atsisuka kita plotme prieš visuomenę ir prieš pačius žmones.
Šiame darbe stengiuosi matyti visumą, o ne tik kažkokį labai siaurą dalyką. Kartais tenka labai karštai diskutuoti ne tik su oponentais, bet ir su partijos bičiuliais. Mūsų sprendimai turi būti pamatuoti visais aspektais – logika, žmogiškumu, pasekmėmis, ekonominiais ir finansiniais dalykais. Ir net priimant sprendimus nebijau balsuoti „prieš“, nors visi balsuoja „už“. Jei matau, kad kažkas bus nuskriaustas dėl tokio sprendimo, kitaip negaliu.
Ką žmonių gerovei pavyko pasiekti per šiuos darbo metus?
Vieni kitus pakoreguodami, glaudžiai dirbame su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Ir manau, kad tai, kas šiandien egzistuoja Lietuvoje, yra mūsų socialdemokratų partijos, ministerijos ir Seimo rezultatas. Tai visų mūsų bendras darbas. Nes tai buvo mūsų visų noras padėti žmonėms. Aišku, visuomet skiriasi požiūris kaip ir ką reikia padaryti. Ir nenuostabu, kad nuomonės išsiskiria.
Jei reikėtų išskirti reikšmingesnius darbus, prie kurių „pridėjau ranką“, paminėčiau savanorišką antros pakopos senatvės pensijų draudimą. Buvau visada nuoseklus savo sprendimuose.
Kalbant apie pensijų didinimo klausimus pasisakau už tai, kad nedidėtų diferenciacija tarp gaunančiųjų mažą ir didesnę pensiją. Kartais tenka pasiginčyti dėl to, kad reikia didinti bazinę pensiją, o ne draudžiamąsias pajamas. Juk gaunantiems didesnę ir mažesnę pensiją, dešros gabalas kainuoja tiek pat. Lietuvoje beveik 70 proc. gauna mažesnę arba lygią vidutinei pensijai ir tik 30 proc. gauna didesnę.
Pakankamai aktyviai dirbau įstatymų leidyboje. Iš jų paminėčiau darbo santykių reguliavimą. Vadovavau paskutinei darbo grupei darbo kodekso pakeitime, kur dabar jau priimti reikšmingi sprendimai. Jie atsilieps galbūt vėliau, ne iš karto, bet mes turime stiprinti kolektyvinę derybų eigą valstybiniam sektoriui.
Stebint darbo inspekcijos skundus, pasigendama paprasčiausio darbdavių kalbėjimosi su darbuotojais. Darbuotojus reikia motyvuoti, kad jie žinotų, ką daro, ko siekia, ką iš to turės ir kaip gyvens. Šito Lietuvoje dar trūksta.
Stengiuosi veikti ne žodžiais, o darbais. Teikiu įvairius įstatymų projektus. Vienas iš naujesnių – tėvystės atostogos. Tiek vyrai, tiek ir moterys moka socialinį draudimą. Todėl manau, kad šis sprendimas buvo logiškas. Džiaugiuosi, kad Vyriausybė tam pritarė ir šis įstatymas darosi vis labiau populiarus.
Kaip gimsta įstatymų projektai?
Gimsta bendraujant su žmonėmis. Tiesiog matai, kad kažkur yra spragos, kažkas yra nepadaryta. Belieka imtis iniciatyvos ir keisti. O kai turi tam tikrą patirtį, daug aiškinti nereikia. Šiame komitete dirbu jau 12 metų, stebėjau visus „Sodros“ procesus nuo pirmų dienų, todėl žinau pinigų srautus, kaip jie juda ir ką galima padaryti.
Ar yra įstatymų, kuriems nepritariate?
Esu kategoriškas prieš visokias valstybines pensijas. Nuo tarybinių laikų žmonių, gaunančių šias pensijas išaugo 130 kartų. Buvo 1 tūkst., o dabar jau 130 tūkst. Aš manau, kad už nuopelnus reikia skirti medalius, statyti paminklus, bet negalima atimti pinigus iš kitų žmonių, nes tai yra visų mokesčių mokėtojų pinigai. Todėl aš esu prieš šias pensijas, kurios užgimė per konservatorių valdymo metą.
Žiūrint į perspektyvą, kokias matote spragas, kurias dar reikėtų tobulinti?
Manau, kaip ir visuose komitetuose silpniausia grandis – parlamentinė kontrolė. Priimti įstatymą yra viena. Po to reikia stebėti kaip jis funkcionuoja, veikia, kur stringa. Tai vienas pagrindinių dalykų, ką reikėtų dar tobulinti. Todėl turime ieškoti būdų, nes tai yra jautrios sferos. Žymiai jautresnės nei tos, kurios paliečia vieną kitą pilietį. Čia gali paliesti labai daug.
Daugelyje Europos Sąjungos valstybių įstatymų leidyba sudaro labai nedidelį procentą. Pas mus yra priešingai, projektų numatytų svarstyti yra labai daug, o fiziškai tai neįmanoma padaryti. Tuomet kenčia kokybė, nes turi specializuotis tik tam tikrose siaurose srityse ir nebelieka laiko žiūrėti į kitus. Nors galbūt nesi abejingas ir kitoms sritims. Vakariečiai dirba daugiau per parlamentinę kontrolę. Jie daugiau žiūri kaip įstatymas veikia, ko dar trūksta. Juk teoriškai lyg ir viską apgalvoji, bet negali kiekvienam žmogui parašyti įstatymo. Surasti aukso vidurį sunku. Dažnai pritrūksta tiesiog žmogiško požiūrio į žmogų, reikia įsigilinti į visas sritis.
Noriu pasidžiaugti, kad būtent mūsų kadencijos metu buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas. Jo Lietuvai labai trūko. Šis sektorius sovietiniais laikais buvo tabu. Bet postūmių šioje srityje dar reikia labai daug.
O kalbant apie kitą, ne mažiau svarbią darbo santykių sritį, galiu pasakyti, kad visuomet kol bus darbdavys ir darbuotojas, bus kažkokie nesutarimai. Valstybė turi būti tų svarstyklių stiebas, kuri subalansuotų jas. O kai svarstyklės nulinksta į vieną pusę, tuomet ir stiebas gali lūžti.
Ar ruošiatės artėjantiems Seimo rinkimams?
Rinkimams ruošiuosi nuo tos dienos, kai tampu Seimo nariu. Aš labai skeptiškai žiūriu į vaikščiojimus ir maldavimus, kad balsuokite už mane. Galbūt naujai atėjusiam žmogui į politiką ir sunkiau „prasimušti“. Bet jeigu jau 12 metų esi Seimo narys, ir tavęs dar nepažįsta gatvėje, reiškia kažką ne taip darei.
Ir nereikia per daug savęs visur rodyti, nes būna per daug. Turėtume saikingiau tai daryti. Savo rinkėjus pasiekti per idėjas, o ne per gražų veidą.
Rinkimai yra apmąstymas sau, kažką padarei, ar nepadarei. Ištaisei kokią klaidą ar ne. To aš ir ėjau į politiką, kažką keisti.
Žinau, kad esate nusipelnęs sportininkas. Kokiais titulais galite pasidžiaugti?
Esu daugkartinis pasaulio čempionas pusės maratono trasoje tarp parlamentarų, tiek komandinėje, tiek individualioje trasoje. Šiaip, aš esu orientacininkas, jau 30 metų bėgioju ir dalyvauju šiame sporte. Maratone atstovauju Seimui ir džiaugiuosi, kad Lietuvos Seimo nariai yra pirmi pasaulyje. Man tai yra hobi, atsipalaidavimas, gera nuotaika. Bėgti maratoną – tai rasti bendrą kalbą su savo organizmu. Bandžiau bėgti ir pilną trasą, žinau, ką tai reiškia. Visgi man labiau patinka pusės maratono trasa.
Kalbino Raimonda Opulskienė