Tris dešimtmečius Jungtinių Amerikos Valstijų kosminei programai ištikimai tarnavę daugkartinio naudojimo erdvėlaiviai, geriau žinomi kaip šatlai, jau pasiekė savo saulėlydį. Tai būtų visiškai natūralu ir savaime suprantama, jei ne faktas, kad po šio „saulėlydžio“ kito saulėtekio teks laukti mažiausiai penketą metų.
JAV, laikančiai save „pačiausia“ iš vadinamųjų supervalstybių, gyvybiškai būtina ne tik pratęsti pilotuojamųjų kosminių skrydžių programą – t.y. skraidinti savo astronautus į Tarptautinę kosminę stotį, kainavusią Amerikai milijardus dolerių, – bet ir ją išplėsti. Mat dar 2004-aisiais tuometis prezidentas Džordžas V.Bušas paskelbė naują kosmoso eksploatavimo viziją, kurios kertiniais akmenimis buvo amerikiečių grįžimas į Mėnulį iki 2020 metų ir misija į Marsą. Bet kaip tą padaryti, kai visas pasaulis žino, jog šatlams metas į pensiją?
„Pensininkų“ flotilė
Specialistų nuomonės dėl amerikiečių daugkartinio naudojimo erdvėlaivių tarnystės laiko pastaraisiais metais kardinaliai išsiskyrė. Po erdvėlaivio „Columbia“ katastrofos 2003-iaisiais JAV nacionalinės aeoronautikos ir kosmoso tyrimų agentūros (NASA) ekspertai priėjo išvadą, kad būtina kuo skubiau rasti pakaitalą trims likusiems šatlams – t.y. visiškai atsisakyti vienintelės kosminės transporto priemonės. Ir net paskyrė konkrečią datą, kada tai nutiks: 2010 metų spalio 1-ąją.
Pagal JAV vyriausybės planus iš karto po to turėtų būti pereita prie visiškai naujos pilotuojamųjų kosminių skrydžių programos, pavadintos „Constellation“ („Žvaigždynas“), kurios pagrindiniais elementais taps raketa nešėja „Ares“ ir kosminė kapsulė „Orion“. Pirmiausia iki 2015-ųjų ketinama sukurti „lengvąjį“ raketos variantą – astronautams į Tarptautinę kosminę stotį (TKS) skraidinti. Paskui patobulinti „Ares“ taip, kad ji galėtų nuskraidinti „Orion“ kapsulę į Mėnulį ir dar toliau – pavyzdžiui, iki artimiausio asteroido ar net Marso. Kad pereinamuoju laikotarpiu nebūtų pernelyg išpūstas NASA biudžetas, ir taip viršijantis 17 mlrd. dolerių per metus, valdžia nusprendė kuo skubiau padaryti galą šatlams.
Bėda tik, kad pakeisti šatlų dar ilgai nebus kuo. Raketa nešėja „Ares“ ir kosminė kapsulė „Orion“, kurią ji turėtų skraidinti, tebekonstruojamos. Darbai vyksta ne itin sklandžiai: kildama „Ares“ pernelyg smarkiai vibruoja, o kapsulė yra per sunki. Aišku, nieko čia nuostabaus – juk tai pirmasis kosminis laivas, kurį amerikiečiai bando pastatyti po 8-ojo dešimtmečio. Tačiau perspektyvos JAV laukia vis tiek nelinksmos – ir politine, ir karine, ir prestižo prasme.
Kadangi alternatyvos savo erdvėlaiviams Amerika kol kas neturi, išleidusi „Discovery“, „Atlantis“ ir „Endeavour“ į pensiją ji bemaž penketą metų bus priversta savo astronautus į milijardus dolerių jai kainavusią stotį skraidinti rusiškais kosminiais laivais „Sojuz“. Jei rusai leis, aišku.
Žaidimai su ugnimi
Nereikia nė sakyti: toks variantas JAV vyriausybei nėra prie širdies. Todėl vis dažniau pasigirsta nuomonių – tarp jų ir naujojo JAV prezidento Barako Obamos, – jog vertėtų pratęsti erdvėlaivių „galiojimo laiką“ dar bent truputį. Kad nereikėtų žemintis prieš rusus ir mokėti jiems už paslaugas – šiaip ar taip, krizės metu pinigai nesimėto.
Technikos specialistams bene vieninteliams atrodo, kad paminti išdidumą šiuo atveju būtų protingiau, nei eksploatuoti šatlus po 2010-ųjų. Esmė tai, kad amerikietiškieji erdvėlaiviai tebelieka nepaprastai pavojinga transporto priemone. Leisti jiems skraidyti – tas pats, kas žaisti su ugnimi.
Šatlų eros pradžioje jų katastrofos tikimybė buvo paskaičiuota kaip viena 100 tūkstančių startų. Tačiau po „Challenger“ sprogimo 1986-aisiais ji padidėjo iki vienos katastrofos 500 startų. O kai 2003 metais žuvo „Columbia“ ekipažas, visi statistiniai skaičiavimai iškeliavo šiukšliadėžėn.
Dabartiniais NASA vertinimais, tikimybė, kad daugkartinio naudojimo erdvėlaivis taps mirtinais spąstais savo įgulai, yra viena iš 80-ies. Jeigu 2011–2015 metais NASA suplanuos dešimt papildomų šatlų skrydžių, ir taip jau per didelė katastrofos rizika dar padidės.
Kiek kainuotų Amerikai dar vieno erdvėlaivio žūtis, nereikia nė sakyti. Katastrofa nublokštų JAV pilotuojamųjų kosminių skrydžių programą keletą metų atgal, o gal net padarytų jai galą visiems laikams.
Be to, šatlų eksploatacija labai brangi. Šios JAV kosminės programos dalies metinis biudžetas siekia apie 5 mlrd. dolerių. Jeigu daugkartinio naudojimo erdvėlaiviai skraidys ir po 2010-ųjų, be lėšų ir personalo, kuris liks aptarnauti „Atlantis“, „Discovery“ ir „Endeavour“, naujojo erdvėlaivio projektą ištiks dalinis paralyžius. Tikėtina, jog galiausiai (ir tikrai vėliau nei 2015-aisiais!) dienos šviesą išvys tik primityviausias alternatyvios kosminio transporto priemonės variantas, ir Amerikai teks pamiršti ne tik apie Marsą, bet ir apie Mėnulį.
Tranzitas per Baikonūrą
NASA puikiai žino, kas jos laukia netekus šatlų ir savarankiškų skrydžių galimybės. Naujausių laikų Amerikos istorija, deja, žino ne vieną tokį atvejį. Taip buvo nuo 1975 metų, kai buvo nutraukta „Apollo“ programa, iki 1981-ųjų, kai prasidėjo daugkartinio naudojimo erdvėlaivių era. Paskui buvo daugiau nei dvejų metų pertrauka po erdvėlaivio „Challenger“ sprogimo 1986-aisiais ir dar viena – po „Columbia“ žūties 2003-iaisiais.
Paprasti amerikiečiai juokais svarsto, ar nevertėtų kosminės stoties amerikietiškuosius modulius tiesiog užrakinti spynomis ir pakabinti ženklą: „Atsidarysime 2015-aisiais“. O NASA rimtai svarsto tranzito per Baikonūrą variantą. Rusai prašo nekuklaus užmokesčio už astronautų skraidinimą į TKS, bet tos išlaidos būtų niekinės, palyginti su senutėlių šatlų eksploatavimo kaštais.
Be to, dar yra astronautų saugumo užtikrinimo problema. Nuo praėjusios savaitės pirmąkart istorijoje TKS nuolat dirba šešių žmonių ekipažas. Kadangi tai precedento neturintis atvejis, gali susiklostyti ekstremalių situacijų.
Ekipažas privalo turėti galimybę palikti stotį bet kuriuo momentu, kai tik to prireiks. Tą teks užtikrinti dviem nuolat prie TKS prisijungusiems „sojuzams“, galintiems transportuoti po tris žmones kiekvienas. Mat šatlai nebuvo kuriami ilgam buvimui kosmose – amerikietiškas erdvėlaivis negalėtų būti prisišvartavęs prie stoties ilgiau kaip kelias savaites.
Panašu, kad Žvaigždžių miestelis į šiaurės rytus nuo Maskvos, kurio nebuvo įmanoma rasti nė viename Sovietų Sąjungos žemėlapyje, po mažiau nei dvejų metų tikrai liks vienintele vieta žemėje, iš kurios žmonės (nesvarbu, kokios tautybės) galės patekti į TKS ir grįžti atgal. Ir tik per dolerį – t.y. it kokiems kosminiams turistams perkant iš rusų vietas jų kosminiuose laivuose. Taigi priklausomybės nuo buvusio aršiausio priešininko Amerika neišvengs. Tad ar verta stebėtis, jog mintis apie tai, kad viena strategiškai svarbiausių nacionalinių programų priklausys nuo tokio politiškai nestabilaus partnerio kaip Rusija, nežavi Barako Obamos administracijos. Ir ypač dabar, kai vis dažniau prabylama apie naujo šaltojo karo užuomazgas tarp dviejų supervalstybių.
Lovoje su priešu
Dabartinė trintis Amerikos ir Rusijos santykiuose (dėl Irano branduolinės programos, Gruzijos, priešraketinės gynybos sistemų dislokavimo buvusio Rytų Europos bloko šalyse ir daugybės kitų dalykų) gerokai apsunkina jau seniai ir, atrodė, patikimai sulipdytą kosminės partnerystės aljansą.
Buvusių aršiausių varžovų bendradarbiavimas prasidėjo praėjusio dešimtmečio pradžioje, kai sugriuvo Sovietų Sąjunga, žlugo jos ekonomika ir iškilo reali grėsmė, kad sovietų raketų, galinčių skraidinti į kosmosą ne tik žmones, bet ir bombas, technologijos paklius į priešiškų valstybių rankas.
Pagal ano meto logiką, JAV savo pinigais palaikydama buvusios Sovietų Sąjungos kosminę programą užkirto kelią potencialiai pavojingų technologijų plitimui po pasaulį. Ir jau dešimtmečio viduryje amerikiečiai buvo įtraukti į kosminės stoties „Mir“ ekipažus, drauge imtas planuoti projektas, galiausiai virtęs Tarptautine kosmine stotimi.
Išsaugoti pozityvius kosminius santykius su Rusija yra JAV interesai. Todėl politikai ir daro NASA nemenką spaudimą spjauti į specialistų išvadas ir pratęsti šatlų naudojimą po 2010-ųjų. Politinėje arenoje šalys ir taip jau nesutaria. Net menkiausias konfliktas dėl skrydžių – pavyzdžiui, jeigu amerikiečiai atsisakys naudotis rusiškais laivais arba rusai nesutiks jų nuomoti, – gali tapti paskutine vinimi į dvišalių santykių karstą.
Juolab kad kartą rusai jau įrodė amerikiečiams savo gerą valią, kai po „Columbia“ katastrofos įšaldžius šatlų programą skraidino astronautus į kosmosą. Žinodama, jog NASA neturi kitos išeities, Rusija galėjo pabandyti „išmušti“ didesnį finansavimą. Tačiau to nepadarė. Amerikiečiai baiminasi, jog antrą kartą jiems taip nepasiseks – ir nesvarbu, kad rusai jiems tam tikra prasme skolingi už posovietinius metus. Panaikinus šatlų programą, Rusija akimirksniu įgis skrydžių į kosmosą monopoliją. Ir naivu būtų tikėtis, kad tuo nepasinaudos. Ypač jeigu pertrauka Amerikos kosmoso programoje užsitęs.
Kol kas nėra jokių požymių, kad Rusija pasakys „ne“ ir piktybiškai užkirs amerikiečiams kelią į kosminę stotį. Juk JAV – turtingas klientas. Bet ne vienintelis.
Europos kosmoso agentūrai taip pat patiko skraidyti „sojuzais“. Ji jau pasirašė sutartį su Rusija ir savo kosmodrome Prancūzijos Gvianoje stato pakilimo aikštelę rusiškoms raketoms. Taigi Vladimiras Putinas galėtų be didelių finansinių nuostolių parodyti Amerikai špygą („Kišotės į mūsų reikalus Gruzijoje? Dabar atsiimkite savo!“). Rusai pastaraisiais metais vis dažniau pabrėžia turintys kosmose strateginių interesų ir net pradėjo kurti nuosavą palydovinę globalinio pozicionavimo sistemą, tapsančia konkurente amerikietiškajai GPS.
Kortos į kinų rankas
Sprendimą, ar prestižiška ir prasminga Amerikai pirkti savo astronautams vietas rusiškuose laivuose „Sojuz“ po 2011-ųjų metų, turėjo priimti JAV Kongresas – tik jis gali duoti leidimą tokiems dalykams. Praėjusį rugpjūtį šio klausimo svarstymas strigo dėl Rusijos veiksmų Gruzijoje. Tačiau jau rugsėjį Kongresas patyliukais davė leidimą.
Nedaug kas žino, jog JAV įstatymai draudžia prekiauti su Rusija naujausiomis technologijomis ir pirkti iš jos kosmines paslaugas, nes rusai eksportuoja atomines technologijas į Iraną. Taigi Kongreso duotas leidimas yra savotiškai unikalus. Deja, jis mažai tepataisė NASA reikalus būsimuoju tarpiniu periodu, kai agentūrai teks verstis be savų laivų. Mat tai, kad Amerika taps Rusijos išlaikytine, yra tik dalelė visos problemos – ledkalnio viršūnė. Ne mažesnį nerimą amerikiečiams kelia žaibišku greičiu plėtojama Kinijos kosminė programa.
Pernai rugsėjį Kinija trečiąkart sėkmingai paleido į kosmosą laivą „Shenzhou 7“ ir pirmą kartą kinų kosmonautas išėjo į atvirą kosmosą. Kinai skuba – juk yra paskelbę visam pasauliui, kad statys kosminę stotį. O paskui išsilaipins Mėnulyje.
Jeigu JAV pralaimėtų antrąsias lenktynes dėl Mėnulio – ir dar kinams, tokios gėdos neišgyventų. Kadangi amerikiečių grįžimas į Žemės palydovą neturėtų įvykti anksčiau kaip 2020 metais, daug kas linkęs manyti, jog kinai Mėnulį pasieks pirmieji. Tiesa, jie kol kas neturi ir vieno procento tos patirties, kurią sukaupė JAV ir Rusija, tačiau kasmet jas skiriantis atstumas mažėja.
Su Kinija juokai menki. Visai jos pilotuojamųjų kosminių skrydžių programai vadovauja kariškiai. Oficialiai Kinija, suprantama, deklaruoja taikius kosminius interesus, tačiau neoficialiai daro, kas į galvą šauna. Tik ne visada žinodama ką.
Pavyzdžiui, 2007 metų sausį kinų raketa pataikė į 500 km aukštyje virš žemės skriejusį sugedusį meteorologinį palydovą. Tas sprogo į milijonus fragmentų, kurie dabar kelia pavojų kitiems veikiantiems palydovams ir erdvėlaiviams.
Kai šatlų nebeliks kosmose, Kinijos taikonautai (taip kinai vadina savo kosmonautus) galės sau nebaudžiami skraidyti kosmine erdve virš Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijos, bandyti vienas Dievas žino kokius ginklus (kad ir tą patį, skirtą palydovams naikinti) ir šnipinėti. Taikonautų įsigalėjimas kosmose Amerikai būtų kaip tas sovietų palydovas 1957-aisiais – t.y. milžiniškas šokas. Simbolinė jos dominavimo kosmose pabaiga.
Laikas spaudžia
Sprendimą dėl šatlų Amerikai reikia priimti kuo skubiau, tačiau pramonė, aprūpinanti pilotuojamųjų erdvėlaivių programą, štai jau daugiau nei ketveri metai yra pamažu naikinama.
Analitikų manymu, savotiškas grįžimo taškas buvo peržengtas praėjusį rudenį atleidus tūkstančius darbininkų, technikų ir inžinierių, nutraukus kontraktus su tiekėjais, perorientavus gamyklas kitokio pobūdžio gamybai. Milžinišką įmonę Naujajame Orleane, gaminančią šatlų degalų bakus, apskritai nutarta likviduoti. Taigi JAV pilotuojamųjų skrydžių programa negrįžtamai praranda savo pramoninę bazę. Gal rezerve dar yra keli mėnesiai, bet jiems prabėgus proceso jau nebebus įmanoma sustabdyti.
Tuo metu „Atlantis“, „Discovery“ ir „Endeavour“ dar liko maždaug septyni skrydžiai. Jau ieškoma vietų, kur būtų galima visiems laikams „priparkuoti“ nurašytus šatlus. Tarp norinčiųjų įsigyti skraidančiąsias legendas yra ir mokyklų, ir mokslo muziejų, kitų organizacijų. Kol kas NASA kiekvieną iš trijų erdvėlaivių įkainoja minimalia 42 mln. dolerių suma, tačiau artėjant lemtingai dienai kaina turėtų gerokai padidėti. Ypač jei tą dieną bus nutarta atidėti dar metams kitiems.
Parengė Rytis MEILIŪNAS
