Pirmadienį (03.24) Vakarų dienraščiai rašo apie savaitgalio įvykius Irako kare. Pagrindines temas apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistė Irena Vaišvilaitė.
“Pirmųjų karo dienų sklandumas visai pateisina amerikiečių manymą, kad konfliktas bus “švarus” ir beveik be aukų. Tačiau savaitgalį jiems teko patirti apie žuvusius mūšiuose, klaidas ir kitas tragedijas. Dabar uždavinys įveikti geriausias Irako pajėgas ir paimti Bagdadą atrodo vis sunkesnis, - rašoma dienraščio “New York Times” redakcijos straipsnyje. Laikraščio redaktoriai mano, kad netolima ateitis parodys, ar išmintingas buvo amerikiečių sprendimas siųsti nedidelę, judrią kariuomenę, remiamą labai didelių oro pajėgų. Taip laimimas greitis, bet, kaip parodė pirmųjų karo belaisvių paėmimas, susilpnina užnugarį. Pavojus kyla ne tik kariams ir humanitarinės pagalbos darbuotojams, bet ir Irako civiliams. Jiems gresia netvarka ir tautiniai ar religiniai konfliktai.
Dienraštis “Washington Post” pažymi, kad vakarykščiai koviniai nuostoliai yra didžiausi nuo 1993 metų įvykių Somalyje, o gal net nuo pirmojo Persijos įlankos karo. Anksčiau apie žuvusius ir klaidas amerikiečiai sužinodavo po ilgo laiko. Dabar visa tai matoma vos ne tiesioginėje televizijos transliacijoje - per klaidą numuštas lėktuvas, nušautų kareivių kūnai. Niekas negali pasakyti, kaip tiesioginiai reportažai iš mūšių būtų atsiliepę Antrojo pasaulinio karo palaikymui, bet dabar informacijos bangos reikalauja didesnio atsitraukimo ir kantrybės. Dar tik penkta karo diena, reikia laukti didesnių nuostolių, tačiau negalima pamiršti, kad Jungtinių Valstijų pajėgos sparčiai juda į priekį, - rašo laikraštis “Washington Post”.
Paryžiuje leidžiamas prancūzų dienraštis “Le Monde” rašo, kad blogiausią įmanomą karo scenarijų - mūšius miestuose - jau galima buvo matyti sekmadienį Basroje, kur britų karius apšaudė civiliai, surinkę pasidavusios reguliarios kariuomenės numestus šautuvus, kulkosvaidžius ir net prieštankines granatas. Mažai panašu į kariuomenės išvaduotojos pasitikimą. Antrą vertus, pasirodė pirmieji pranešimai apie surastą cheminių ginklų gamyklą ir tų ginklų panaudojimo galimybes. Jei Nadžafo mieste ar kitur tikrai bus rasta cheminių ginklų gamykla, Džordžas Bušas gali tikėtis, kad protestai pasaulyje nuslūgs, o savo piliečiams galės pateisinti ilgesnį ir kruvinesnį karą, nei buvo žadėta, - rašo prancūzų dienraštis “Le Monde”.
Kitas prancūzų dienraštis “Liberation” pažymi, kad Jungtinėms Valstijoms gali iškilti labai sunkus uždavinys. Amerikiečiai nori išvengti gausių žmonių aukų miestuose ir taip parodyti, kad šis karas yra išlaisvinimo karas. Sykiu jie nori karą baigti greitai, nes Bušas supranta, kad laikas nėra jo pusėje. Amerikiečiai ir britai pradeda numanyti, kad pergalė gali kainuoti brangiau, nei jų vadovai ir jų žiniasklaida jiems sakė, - rašo prancūzų dienraštis “Liberation”.
Žiniasklaidai šiame kare tenka milžiniškas vaidmuo, todėl vokiečių dienraštis “Taggespiel” lygina dviejų didžiųjų televizijos kanalų CNN ir BBC pranešimus apie karą. Pasak dienraščio, CNN pateikia amerikietišką požiūrį, o BBC suteikia balsą visoms pusėms ir šalims. “Postimperinė Britanija išplėtojo pasaulinį kolonijinį transliuotoją, kurį galima būtų pavadinti Jungtinių Tautų televizija, o buvusi kolonija Amerika tebėra susitelkusi tik į save. Tačiau besivaržydami abu transliuotojai mokosi vienas iš kito, - pažymi dienraštis “Taggespiel”.
Austrijos laikraštis “Presse” irgi rašo apie karą ir televiziją. Pasak dienraščio, du pagrindiniai žaidėjai yra CNN ir arabų televizijos kanalas “Al Jazeera”, tačiau nė vienas neatskleidžia tiesos apie karą. Yra trys karai ir trys tikrovės, - rašo “Presse”. Oficiali Jungtinių Valstijų kariuomenės ir CNN karo tikrovė, arabų palydovinės televizijos karo tikrovė ir Irako gyventojų bei kareivių karo tikrovė.
Berlyne leidžiamas dienraštis “Welt” aptarinėja Vokietijos žiniasklaidos pranešimus apie karą. Antraštės “Bagdadas dega”, “Bombardavimų siaubas ir laisvė” ar “Bušas žaidžia su ugnimi” sukuria įspūdį, kad peržengiamos civilizuotumo ribos, bet nepraneša, kas iš tikrųjų vyksta Irake. Kol nėra priešingų įrodymų, turime tikėti labiausiai civilizuotų pasaulio pajėgų tikinimu, kad jos žino, ką daro, ir daro tai, ką sako - vengia civilių aukų, saugo infrastruktūrą ir kovoja su siaubingu režimu, o nes su jo pavergtais žmonėmis, - rašo dienraštis “Welt”.
Italų dienraštis “Stampa” šiandien rašo - visi žinome, kad kare žūvama, bet tik vakar per televiziją parodyti vaizdai galutinai atšaukė iliuziją, kad Irakas bus antrasis Afganistanas ir kad šalis bus greitai ir neskausmingai išvaduota. Pentagonas rodė, kad kariaujama itin atsargiai, rūpinamasi civiliais, gerai elgiamasi su belaisviais. Sadamas atsakė visai priešiška propaganda - jis pabrėžė, kad gali kautis ir, kas svarbiausia, - žudyti. Amerikoje buvo diskutuojama, ar rodyti sumuštus karo belaisvius, kūnus kraujo baloje. Galima kalbėti apie skirtumą tarp to, kaip elgiasi amerikiečiai ir kaip - irakiečiai. Deja, iš tikrųjų kalbama apie kitką - jei Sadamas nebus nuverstas greitai, vakar matyti vaizdai televizijos ekranuose ir mūsų sąžinėse vis kartosis, - rašo italų dienraštis “Stampa”.
“Viena mirtis - tragedija, milijonas mirčių - tik statistika”, - mėgdavo sakyti Josifas Stalinas. Dėmesys pirmosioms aukoms Irake primena jo žodžius. Vakar irakiečių parodyti penki belaisviai amerikiečiai, sąjungininkų numuštas Didžiosios Britanijos karo lėktuvas, sraigtasparniams susidūrus žuvę desantininkai, dingęs žurnalistas... Šios nelaimės puikiai dera prie Sadamo Huseino ir jo bendražygių žaidimo su tarptautine žiniasklaida.
Kadangi amerikiečių kariuomenės galia įsivaizduojama labai optimistiškai, žiniasklaida linkusi susitelkti ties nelaimėmis ir jas laikyti strateginių klaidų įrodymu.
Atrodo, kad Irako vadovybė pavadino eilinių šauktinių pajėgas elitiniais daliniais, norėdama sukurti didesnio pasipriešinimo įspūdį. Tokia Dovydo prieš Galijotą inscenizacija maloni arabų pasauliui.
Šioje konflikto fazėje Sadamo laikysena primena palestiniečių pajėgų taktiką Libane 1982 metais. Arafato vyrai žinojo, kad jie negali laimėti prieš Izraelį mūšio lauke, todėl siekė psichologinių ir psichologinių tikslų - jie norėjo pasirodyti sugebantys kovoti, - rašo britų dienraštis “Telegraph”.
Kitas britų dienraštis “Times” irgi spėja, kad Sadamas Huseinas iš anksto suplanavo ankstyvus susidūrimus su sąjungininkų pajėgomis tikėdamasis, kad Amerika greitai pavargs nuo sunkių mūšių. Bet labai nepanašu, kad taip įvyks. Amerikiečių pastangos bus padvigubintos, jų siekis būti išvaduotojais, o ne okupantais nesumažės, civiliai taikiniais netaps. Irako vadovybė naudoja neleistiną taktiką - rodo įgąsdintus karo belaisvius, siunčia civiliškai aprengtus karius prieš gyventojams padedančius pagalbinius dalinius. Pietinės Amerikos valstijos, iš kurių yra didelė dalis Irake kariaujančių pajėgų, turi labai aiškų supratimą, kaip galima ir kaip negalima kariauti, - rašo dienraštis “Times”.
Paryžiuje amerikiečių leidžiamas dienraštis “International Herald Tribune” mano, kad apie Jungtinių Valstijų pergalę negalima kalbėti tol, kol nebus surasti visi Irako cheminiai bei biologiniai ginklai ir tuos ginklus gaminę mokslininkai. Tam prireiks daug laiko. Tačiau artimiausiomis dienomis ir savaitėmis svarbiausias Amerikos karo vadovybės uždavinys yra neleisti, kad tie ginklai pasiektų teroristus ar kaimynines valstybes - Siriją ir Iraną. Tą padaryti bus dar sunkiau, - mano dienraštis “International Herald Tribune”.
Britanijos dienraštis “Guardian” spausdina apžvalgininko Maiklo Ignatjevo straipsnį, kuriame jis aiškina, kodėl jis, karo Vietname priešininkas, dabar remia karą Irake. “Vietnamo karo metais su tais, kurie manė, kad Amerika yra imperialistinio blogio įsikūnijimas, aš demonstravau prieš karą ir prieš tuos, kurie manė, kad Amerika yra paskutinė žmonijos viltis. Abi pusės buvo beviltiškai ideologizuotos. Iš tikrųjų kalbėta ne apie mūsų sielos išganymą, o apie tai, kas geriau Vietnamo gyventojams. Ginčas dėl Irako irgi tapo referendumu dėl Amerikos galios ir vėl tai, ką mes galvojame apie Sadamą, yra daug mažiau svarbu už tai, ką galvojame apie Ameriką. Tačiau Amerika nėra valstybė išganytoja ir nėra blogio imperija. Ji ne visada teisi, bet ir ne visada klysta. Ideologija šiuo atveju mums nepadeda. Dabartinis ginčas iš tikrųjų dėl to, ar verta rizikuoti, kai mūsų saugumas priklauso nuo atsakymo ir kai kalbama apie 25 milijonų irakiečių laisvę. Šį kartą apžvalgininkas Ignatjevas mano, kad rizikuoti verta.
