Ketvirtadienio (10.23) Vakarų spaudoje daug temų: Irako atkūrimas ir jo rėmėjai, Baltijos šalys. Laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Mykolas Drunga.
Per ateinančias dvi dienas Madride pasaulio turtingesnės šalys ir finansų institucijos paskelbs įnašus į Irako atkūrimą, rašo “New York Times” redaktoriai vadinamosios donorų konferencijos proga ir ragina donorus būti dosnius. Net ir tie, kurie kariniams veiksmams priešinosi, turi stiprų interesą užtikrinti, kad pagrindiniai Irako žmonių poreikiai būtų patenkinti ir kad iš Sadamo Huseino režimo griuvėsių pakiltų saugi ir klestinti visuomenė. Tačiau, dienraščio nuomone, bėda ta, kad didelė šalies dalis dar per pavojinga, kad pagalbos tiekėjai galėtų ten saugiai dirbti - ir būtent tuose rajonuose, kur jų labiausiai reikia. Be to, svarbu atsargiai rinktis tinkamus projektus ir veiksmingus rangovus, įdarbinant kuo daugiau pačių irakiečių. Galop Bagdado užsienio skola - daugiau nei 300 šimtai milijardų dolerių - turi būti nurašyta, kad Irakas galėtų sumažinti savo priklausomybę nuo kitų pagalbos.
Ta pačia tema kito Amerikos laikraščio “Wall Street Journal” redaktoriai rašo: Amerika gal ir yra pasaulio didžiausia karinė galybė, kartais sako belgai ar prancūzai, tačiau Europa, girdi, turi daug “švelniosios jėgos”. Šiandienos “donorų” susitikimas Madride parodys, kokia ji iš tikrųjų švelni. Japonija pažadės bent pusantro milijardo dolerių kitais metais Irakui po Sadamo atstatyti. JAV vyriausybė siūlo apie 20 milijardų, o Europos Sąjunga pasiūlys tik 230 milijonų dolerių, o tai yra juokingai mažai. Pernai Europos Komisija skyrė 6,5 milijardo užsienio paramai, iš kurios per milijardą gavo Balkanai. Vostryto dienraštis to nekritikuoja, bet teigia, jog Europa labiau suinteresuota, kad Amerikai pasisektų Irake, nei Amerika bet kada turėjo Balkanuose, kur vis tiek amerikiečių kariai padarė galą dviems karams ir Vašingtonas su Briuseliu susibaudė atkurdami karų išdraskytas valstybes. Tačiau Irako atveju žaidžia asmeninės ambicijos. Žakas Širakas ir jo “taikos stovyklos” sekėjai negali prisipažinti morališkai klydę bandydami išlaikyti Sadamą Huseiną valdžioje. Todėl jie nesuinteresuoti padėti išlaisvintiems irakiečiams džiaugtis laisvu ir normaliu gyvenimu. Laimei, Jungtinės Valstijos ir jų tikrieji sąjungininkai turi pakankamai realios jėgos, kad palaikytų demokratiją ir ekonominį atgimimą Irake. “Švelniosios jėgos”, kad ir kas tai būtų, nereikia.
Londono “Times”, kaip ir Niujorko “Times”, ragina šalis būti atlaidžias ir dosnias Irakui, bet kaip ir “Wall Street’o Journal” vadina Europos Sąjungos kitiems metams žadamus 230 milijonų dolerių beveik įžeidimu, kai viena Ispanija pažadėjo 300 milijonų, o Britanija - 800 milijonų. Bet kiek Irakui iš tikrųjų reikės? Tai labai sunku atspėti, atsižvelgiant į teroristų keliamą grėsmę ir netikrumą dėl galimų įplaukų iš naftos. Be to, paprastai yra riba, kiek ant kojų atsistojanti šalis pajėgi veiksmingai priimti pagalbos. Tačiau tikra yra tai, kad Irako užsienio skola kliudys bet kokioms atkūrimo pastangoms, todėl ją reikia atleisti arba bent nustumti į tolimą ateitį, rašo Londono “Times”.
Vokietijos dienraštis “Frankfurter Allgemeine” rašo, kad vien pagalvojus apie sumas, kurių reikės Irakui atkurti (spėjama, kad per ateinančius 4-5 metus tai gali kainuoti iki 70 milijardų dolerių), užgniaužia kvapą, bet pridėjus dar Irako skolas ir reparacijas, šis skaičius gali pakilti iki 400 milijardų, o tai baisu. Kadangi niekas tiksliai nežino, kas ir per kokį laiką tokias sumas galės pakloti, ir dar neaišku, kas politiškai valdys lėšų paskirstymą, konferencijoje nebus lengva ranka išrašomi čekiai. Amerika viena neįstengs ir nenorės visko finansuoti, tačiau jai reikės susigyventi su nemaloniu faktu, kad iš Madrido konferencijos daug nebus.
Visai kita tema britų dienraštyje “Financial Times” rašo žurnalistas Kventinas Pylas, Tartu miesto “Barklajaus” viešbučio prieangyje pamatęs lentą ten nuo 1987 iki 1991 metų gyvenusiam generolui Džocharui Dudajevui atminti. Estija - viena iš tų buvusios Tarybų Sąjungos dalių, kur Čečėnijos kova už nepriklausomybę sulaukė pritarimo. Ir šiandien Estijoje Čečėnijos karas atidžiai stebimas, netgi daug atidžiau nei Vašingtone, Londone ar Briuselyje, kur Vladimiro Putino žiaurūs ir nerangūs mėginimai nuslopinti seną sukilimą laikomi nevykusiu dėmesio nukreipimu nuo platesnės globalinio terorizmo grėsmės. Kai kurios Europos Sąjungos narės gal bijo, kad Estija, Latvija, Lietuva į Sąjungą įneš “rusofobišką” požiūrį, bet Pylui jų laikysena labai natūrali. Baimė prarasti sunkiai išsikovotą nepriklausomybę labai reali, net jei pašaliečiui Rusija vargiai atrodo galinti būti čia pat artėjančia grėsme. Ši baimė lemia Baltijos valstybių užsienio bei saugumo politiką ir jų pasiryžimą išlaikyti Ameriką Europoje po NATO skėčiu. Jos nenori nieko girdėti apie transatlantinius skilimus. Be to, Baltijos šalių gyventojams kyla įspūdis, kad nei Amerika, nei Europos Sąjunga nesuvokia iš Rusijos kylančio pavojaus saugumui. Naujosios Europos Sąjungos narės reikalaus nuoseklesnės strategijos Rusijos, taip pat ir Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos atžvilgiu. Jos realiai suinteresuotos visų šių šalių stabilumu ir turtėjimu. Galop tikrasis “naujųjų europiečių” interesas yra pažaboti korupciją ir kurti institucijas autoritarinei anarchijai tokiose šalyse kaip Baltarusija sustabdyti. Tai yra užduotis, kurią Europos Sąjunga gali ir turi atlikti.
