Europos Sąjungos vizija šiuo metu atsidūrė kryžkelėje ir per ateinančius mėnesius gali pradėti byrėti, rašo CNN.
Nefunkcionalus palikimas
Europos klubas išsiplėtė į plotį ir į gylį. Pradėjęs veikti kaip bendra rinka, kurioje subsidijuojami žemdirbiai, jis išsivystė į bendriją su derinama užsienio ir prekybos politika, atviromis sienomis tarp daugelio narių, bendra socialine politika ir galingu Europos teismu.
1992 metais Mastrichto sutartimi numatyta pradėti monetarinį ir ekonominį šalių susiliejimą. Pirma dalis buvo įvykdyta, antra – ne. Sutartyje buvo daug galingų žodžių, bet nenumatyti įgalinimo mechanizmai. Prancūzija su Vokietija pirmosios sulaužė sutartyje numatytą 3 proc. BVP deficitą. Kai kurie kritikai aiškina, kad Europa yra lyg pitonas prarijęs ožką. 1990 metais sąjunga turėjo 12 narių, dabar 27 narės apima zoną nuo Lisabonos iki Talino, nuo Kipro iki Stokholmo. Kaip Europa susidoros su nefunkcionaliu tiek nesubalansuoto gilinimo, tiek skubotos plėtros palikimu lems, ar euro zona atsigaus ar nuvys.
Dabartinė būsena
Jei po naujų Graikijos rinkimų ir toliau tęsis gegužę prasidėjęs politinis paralyžius, nežinia dėl graikų likimo euro zonoje stiprės. Graikija jau vėluoja vykdyti savo įsipareigojimus privatizuoti valstybines industrijas ir tobulinti mokesčių sistemą. Be to, pasak Graikijos žiniasklaidos, indėlininkai per paskutines dvi savaites atsiėmė iš bankų 5 mlrd. eurų. Netikrumas dėl Graikijos didina spaudimą Ispanijai ir Italijai bei kelia abejonių dėl visos euro zonos idėjos. Kartu Airijos, Portugalijos ir Graikijos ekonomikos – trys šalys, kurios buvo gelbėjamos ES parama – yra mažesnės už Ispaniją, kuri yra apibūdinama kaip, „per didelė, kad būtų išgelbėta, per didelė, kad sužlugtų“ (angl. „too big to bail, too big to fail“). Europos Sąjungos noras padėti Ispanijos masiškai įsiskolinusiai bankų sistemai su 100 mlrd. eurų sukėlė „įtampos mažėjimo ralį“ obligacijų ir akcijų rinkose, tačiau jis tęsėsi vos parą.
Iki savaitės pabaigos, Ispanijos obligacijų dešimčiai metų palūkanos svyravo apie 7 procentų. Nauja Ispanijos vyriausybė atsispyrė pilnai paramai, teigdama, kad ji ėmėsi drastiškų ekonominių reformų ir vyriausybės finansai neturėtų būti painiojami su bankų. Tačiau įtakingos reitingų agentūros mato ryšį. Galų gale, Ispanijos nedarbo lygis, ypač jaunimo, siekia rekordines aukštumas, o namų kainos staigiai krenta.
Italams taip pat atsibodo taupymas, tai neseniai pripažino premjeras Mario Monti. Jis prisijungė prie „augimo klubo“ kartu su nauju prezidentu Francois Hollande'u, tačiau turi nedaug erdvė manevrams, nes Italijos skolinimosi kaina irgi kyla. TVF gyrė M. Monti pastangas taisyti Italijos viešuosius finansus, tačiau sakė, kad liberalizacijos ir darbo reformos turi vykti geriau. Italijos ekonomika šiais metais turėtų trauktis 2 procentus. Euro zonos partneriai žiūri į ją su siaubu.
Anglijos banko vadovas Mervinas Kingas praeitą mėnesį sakė: „Mūsų didžiausia prekybos partnerė plėšo save į gabalėlius be aiškio išeities.“
Kokia bus Europos ateitis?
Priekyje Europos laukia trys keliai (šiek tiek supaprastinti scenarijai), teigia politikos ir finansų analitikai. Pirmas ir pats traumatiškiausias – euro zonos subyrėjimas, prasidedantis Graikijos, o po to Ispanijos ir Italijos pasitraukimu. Šio scenarijaus atveju Graikijos valstybė faktiškai sugriūtų. Šalies bankų sąskaitos beveik tuščios. Graikijos ekonomikos ministras sako, kad Graikija turi pakankamai pinigų, kad išgyventų iki liepos 15 dienos. Šio scenarijaus atveju Vokietija fiskalinę dorą iškeltų virš Europietiškų principų.
Vokietija neleidžia įvesti euroobligacijų, kurios sumažintu jos kredito reitingą ir suteiktų pranašumą periferinėms valstybėms. O Angela Merkel įspėjo, kad Vokietija amžinai negelbės euro zonos. Mąstant logiškai, pirmas scenarijus turėtų baigtis euro zona, kurios branduolį sudarytų Prancūzija su Vokietija, o šalia prisijungtų Beneliukso šalys. Pasekmės Europai gali būti katastrofiškos, vyriausybės bankrutuotų dėl skolų, būtų įvesta kapitalo judėjimo kontrolė, o Europoje įsigalėtų ilgalaikė recesija. Be to, pats grįžimo prie nacionalinių valiutų procesas (kuris nėra teisiškai numatytas) sukeltų daugybę teisinių ir kontraktinių košmarų.
O politiškai, Europos sąjungos idėja būtų nusviesta kelis dešimtmečius atgal. Antras kelias: Europa bando išsikapstyti ir sukurti bankų ir fiskalinę sąjungą. Kompromisas tarp Graikijos ir troikos (EK, ECB, TVF), patrauktų šalį nuo prarajos krašto, nors tikro atsigavimo dar reiktų laukti daug metų. Naujas Europos stabilumo mechanizmas rekapitalizuotų bankus ir atvėsintų periferijos obligacijų palūkanas. Jo 500 mlrd. eurų arsenalas prireikus būtų papildomas. A. Merkel prisižadėtų prisidėti prie „augimo darbotvarkės“ Europos viršūnių susitikime šio mėnesio gale. Žingsnis bankų sąjungos link, indėlių apdraudimas, bendrų mokesčių politikos kūrimas, vyriausybių skolų mažėjimas ir euro zonos atsigavimas sumažintų spaudimą vyriausybėms.
A. Merkel pripažino, kad tai yra „Herakliška užduotis“, tačiau tai yra Vokietijos interesas. Beveik 60 proc. Vokietijos eksporto lieka Europoje ir jis yra konkurencingas, nes yra įkainotas eurais, o ne markėmis. Euro zonos žlugimas, nusiaubtų Vokietijos ekonomiką. Trečias kelias: didelis šuolis glaudesnės integracijos link – „ekonominis susiliejimas“, žadėtas Mastrichto sutartyje, bet niekad neįgyvendintas.
Tai yra F. Hollande'o mantra, kuris nori, kad augimo skatinimo priemonės bei „vaizduotė ir kūrybingumas“ paskatintų gilesnę finansinę sąjungą, pavyzdžiui, bendrą fondą skoloms mokėti. Nėra didelės tikimybės, kad tokia staigi ir dramatiška iniciatyva sulauks Europos visuomenės palaikymo. Europiečiai nebėra įsitikinę gilesnės integracijos nauda.
Praeitą savaitę, Europos anglies ir plieno bendrijos bendraįkūrėjo Konrado Adenauerio anūkas Stephanas Werhahnas sakė, kad jo senelis su Robertu Schumanu „norėjo sukurti stiprią ir nepriklausomą Europą, o dabar su paramos fondais ir milijardiniais gelbėjimo paketais mes tai griauname“. Pasak ekonomistų Niallo Fergussono ir Nourielio Roubinio, Europos bankų krizė 1931 metais “tiesiogiai prisidėjo prie demokratijos griuvimo" Vokietijoje ir žemyne. „Financial Times“ straipsnyje jie rašė: “
ES buvo sukurta tam, kad išvengtų tokių nelaimių kaip ketvirtajame dešimtmetyje. Pats metas Europos lyderiams – ir ypač Vokietijai – suprasti, kaip pavojingai arti jie atsidūrė prie tokios nelaimės sukūrimo.“