VL žurnalistė Klementina Puolikaitė - Guobė
Kovo 8-oji, Tarptautinė moters diena, kai kuriose šalyse – valstybinė šventė. Lietuvoje ši data yra atmintina, švenčiama kaip Tarptautinė moterų solidarumo diena. Įdomiausia tai, kad Kovo 8-oji siekia net antikos laikus: rašytinių šaltinių duomenimis, tam tikrą dieną Graikijoje moterys reikalaudavo ypatingo savo vyrų dėmesio, net karai būdavo nutraukiami.
Idėja švęsti Tarptautinę moters dieną kilo XIX–XX a. sandūroje, kai sparti industrializacija ir ekonominė plėtra darė įtaką masiniams protestams. Vienas iš tokių protestų vyko 1857 m. kovo 8 d. Niujorko tekstilės fabrike, kur moterys protestavo prieš ypač prastas darbo sąlygas ir mažus atlyginimus. Protestuotojas išvaikė policija.
Vėliau kovo 8 d. vykdavo protestai. Vienas iš didesnių tokių protestų buvo 1908 m. Tada 15 000 moterų žygiavo Niujorko gatvėmis, reikalaudamos trumpesnės darbo dienos, didesnio darbo užmokesčio ir rinkimų teisės. Kitų metų vasario 28 d. JAV buvo švenčiama pirmoji Tarptautinė moters diena.
Moterų teisių pradžia
Pasak istorijos profesorės, Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorės Dalios Leinartės, istoriškai kovo 8 d. yra kairiųjų pažiūrų žmonių šventė. „Pirmą kartą ji sulaukė dėmesio 1909 m. Amerikoje kaip Moterų fabrikų darbininkių diena. Šventę organizavo Amerikos socialistų partija, kuri norėjo paminėti prieš metus įvykusį moteriškų drabužių siuvėjų profesinės sąjungos streiką. Tą dieną 1909 m. naujas streikas neįvyko, bet buvo organizuota milžiniška moterų eisena“, – pasakojo ji.
Dar po metų, 1910 m., Kopenhagoje vyko socialistų suvažiavimas, kur moterys iškėlė idėją, kad eisena Amerikoje turėtų būti kasmetinė tradicija. Suvažiavime dalyvavusi vokiečių socialistė Klara Cetkin palaikė pasiūlymą. Ji taip pat iškėlė mintį, kad tai turėtų būti ne tik moterų šventė, reikalavo suteikti moterims pilietines balsavimo teises, kurių jos neturėjo nė vienoje pasaulio šalyje, išskyrus Suomiją.
„Man ši šventė svarbi kaip moterų aktyvumo ir visų teisių, kurias šiandien turime, pradžia. Aš esu dėkinga ir jaučiu pagarbą prieš daugiau nei šimtą metų Amerikoje gatvėmis žingsniavusioms moterims“, – sakė profesorė.
Seimo narė, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovė Marija Aušrinė Pavilionienė, „Valstiečių laikraščio“ paklausta, ką mano apie Kovo 8-osios šventę, nedaugžodžiavo: „Kovo 8-ąją reikia minėti kaip Tarptautinę moterų solidarumo šventę, kaip moterų judėjimo istorijos prisiminimą, kaip moterų socialinių, politinių laimėjimų įrodymą ir kaip dabarties įsipareigojimą, siekiant lyčių lygybės ir lygių galimybių įgyvendinimo šiuolaikinėje visuomenėje. Be moterų judėjimo, be lyčių pusiausvyros visuomenėje sukūrimo siekio, be feminizmo teorijų nebūtų šiuolaikinės demokratinės visuomenės. Moterų judėjimas ir Kovo 8-osios minėjimo paskelbimas formavo kokybiškai naują XX a. visuomenę.“
Vis dar reikalinga?
Galima klausti: „Ar Kovo 8-oji reikalinga?“ Bet galima klausti ir kitaip: „Kam ji reikalinga labiau – moterims ar (jų) vyrams?“
„Ši šventė būtina tiems vyrams ir moterims, kurie nieko nežino apie lyčių istorijos raidą ir kaip ši raida keitė patriarchalinę, vyrų valdomą, visuomenę. Ši šventė turėtų skatinti mąstyti visus žmones, siekiančius gyventi visuomenėje, kuri nežemina nei vyrų, nei moterų, kurioje įstatymais garantuojamos vienodos galimybės visiems piliečiams, vyrams ir moterims, kurti visuomenės gerovę“, – samprotavo Seimo narė M.A.Pavilionienė.
Anot profesorės D.Leinartės, šiandien Kovo 8-oji turi daug veidų, todėl šioje šventėje prasmę gali rasti beveik kiekvienas. „Tai yra gražu. Vieniems, pavyzdžiui, man, tai – moterų tapimo pilietėmis šventė. Kitiems ir kitoms, tai – kažkas panašaus į Valentino ir meilės moteriai dieną. Tretiems – mamyčių ir šeimos šventė. Aš matau prasmę visose šventės versijose, visos jos reikalingos“, – dėstė ji.
Mąstančiųjų šventė
Profesorė įsitikinusi, kad Moters diena nėra netekusi prasmės: „Smagu tai, kad Kovo 8-oji prarado dirbtinį sovietinį atspalvį. Sovietiniais metais Kovo 8-oji buvo diena, kai galėjai stebėti tikrąjį sovietinės „lyčių lygybės“ veidą: nusidirbusią ir pavargusią mamą ir apgirtusį vyrą bei šeimos tėvą. Tačiau sovietmečiu organizuota „mamyčių diena“ man kelia malonių ir šiltų prisiminimų. Juk ne veltui po 1990-ųjų ši kovo 8 d. mokytojų ir darželių auklėtojų puoselėta tradicija tapo labai prasminga švente – Motinos diena.“
„Prasmė prarandama tada, kai ji nesuvokiama. Žmonės turėtų gėdytis nežinojimo ir primityvaus mąstymo. Prasmę Kovo 8-ajai suteikia visuomenės istorijos žinojimas. Moterų dabarties laimėjimų nesuvoksime tol, kol nežinosime moterų žeminimo, išnaudojamo, prievartavimo istorijos, – įsitikinusi M.A.Pavilionienė. – Net sovietmetis nepajėgė užgožti moterų sąmonėjimo ir kovos už lyčių lygybę istorijos, kuri atgijo Lietuvoje ir Rytų Europoje panaikinus sovietinį režimą. Kai moteris gerbia save kaip asmenybę, ji turėtų gerbti ir moterų laisvėjimo bei moterų teisių gynimo tradiciją, t. y. Kovo 8-osios minėjimą.“
