Garsus nacionalizmo ir Rytų Europos istorijos tyrėjas Timothy Snyderis, komentuodamas Austrijos paleisto V. Golovatovo istoriją, teigia, kad Lietuva perdėm vienpusiškai žiūri į savo istoriją. Anot jo, kai Lietuvos valdžia vis pabrėžia sovietų nusikaltimus, kartais net nepaisydama akivaizdžių progų pažymėti holokausto mastą Lietuvoje, sunku iš Vakarų sulaukti supratimo dėl sovietinių represijų.
Lrt.lt pateikia prof. T. Snyderio teksto, liepos pabaigoje pasirodžiusio „The New York Times Review of Books“, vertimą:
Liepos pradžioje ant Panerių miške pastatyto paminklo nužudytiems 72 tūkst. žydų užrašyti rusiški žodžiai „Hi
tleris buvo teisus“. Ant šalimais sovinčio paminklo atsirado vulgarus užrašas apie kompensaciją, kurią Lietuvos Vyriausybė mokės nužudytųjų žydų palikuonims.
Vilnius, dabartinės Lietuvos sostinė, kelis šimtmečius – daugiausiai dėl viduramžių ir modernių laikų žydų kultūros – buvo žinomas kaip „Lietuvos Jeruzalė“. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip ir ankstyvojoje Abiejų Tautų Respublikoje, žydai Vilniuje sudarė žymią gyventojų dalį. XVIII a. yrant Abiejų Tautų Respublikai Vilnius buvo tokių mokslininkų kaip Elijahas ben Solomonas (geriau žinomas kaip „Vilniaus Gaonas“, didis Chasidų judėjimo priešininkas) namai.
XIX a. Vilnius tapo haskalos arba žydų Apšvietos judėjimo namais Rusijos imperijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo Vilnius buvo užimtas lenkų, nors Lietuva ir buvo paskelbusi miestą savo sostine. Čia lenkų buvo daug daugiau nei lietuvių, tačiau žydų buvo panašiai kiek lenkų. Grubiai skaičiuojant, 1920-aisias Vilniuje žydų ir lenkų buvo po 80 tūkstančių. Tarpukariu tarp lenkų ir žydų bei tarp lenkų ir lietuvių tvyrojo nemaža įtampa, tačiau lietuvių ir žydų santykiai buvo santykinai taikūs.
1939-aisiais prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Vilniaus žydai, lenkai ir lietuviai atsidūrė Sovietų Sąjungos įtakos zonoje. Tais pačiais metais sovietai Vilnių atidavė Lietuvai, o visą šalį aneksavo 1940-aisiais. NKVD, sovietų slaptoji policija, netrukus ėmė tremti Lietuvos politinį ir socialinį elitą – maždaug 21 tūkst. žmonių, tarp kurių buvo ir nemažai žydų. Tūkstančiai buvo nušauti NKVD kalėjimuose. Karinis teroras buvo beprecedentis, o pirmieji nusikaltėliai veikiau buvo sovietai nei naciai.
Mes prisimename, kad, pavyzdžiui, 1940-aisiais Japonijos diplomatas Chiune Sugihara išgelbėjo kelis tūkstančius žydų išduodamas jiems tranzitines vizas iš Lietuvos; dažnai pražiūrima, kad žydai bėgo ne nuo holokausto, kuris tuomet dar nebuvo prasidėjęs, o stengdamiesi išvengti sovietinių trėmimų. Kadangi Vokietija planavo užpulti savo sovietų sąjungininkus, viena iš invazijos į Sovietų Sąjungą plano dalių buvo vietinių nacionalistų verbavimas. Jie turėjo padėti skleisti antisemitinę žinią, esą nacių režimas išvaduos nuo sovietų nusikaltimų, prie kurių stipriai prisidėjo ir vietos žydai.
Pirmosiomis Vokietijos invazijos savaitėmis Lietuvoje ir kitose neseniai sovietų aneksuotose valstybėse vietos gyventojai dalyvavo keliuose šimtuose labai žiaurių pogromų, kurių metu nužudyta apie 24 tūkst. žydų. Vokietijos kariuomenę sekė keturios Einsatzgruppen, turėjusios užduotį žudyti Vokietijos režimui galėjusias priešintis gyventojų grupes. Lietuvoje, greičiau nei kur kitur, ši užduotis peraugo į masines žudynes.
Vokiečių paskleista mintis, prilyginanti žydus sovietų režimui, pasiūlė atpirkimo ožį ir leido lietuviams atsigriebti už pažeminimą ir kančias, patirtas sovietų valdymo metu. Tai buvo išeitis ir tiems, kurie anksčiau kolaboravo su sovietų režimu. Vokiečiai taip pat priglaudė ir tuos lietuvių nacionalistus, kurie buvo pabėgę nuo sovietų: būtent jų ir vokiečių bendradarbiavimas leido pogromams peraugti į masinius šaudymus.
Masinės Vilniaus žydų žudynės negalėjo įvykti be lietuvių pagalbos: Vokietija neturėjo pakankamai žmonių. Taip pat svarbu prisiminti, kad dviguba sovietų ir vokiečių Lietuvos okupacija tapo nepaprastai giliu lūžiu Lietuvos ir Vilniaus istorijoje. Nors vokiečiai 1941-aisiais be problemų atrado lietuvių, norėjusių žudyti žydus, tačiau panašaus precedento prieškario Lietuvos politikoje ar lietuvių–žydų santykių istorijoje nėra.
Vokietijos dalinys, kuriam paskirta žudyti Vilniaus žydus, buvo Einsatzkommando 9, priklausęs Einsatzgruppe B. 1941-ųjų liepos 23 d. vokiečių surinkti lietuvių pagalbininkai Vilniaus žydų kolonas nuvedė į netolimą Panerių mišką. Žydai suskirstyti grupėmis nuo 12 iki 20 ir sustatyti ties duobių kraštais, kur jie prieš sušaudymą turėjo atiduoti vertingus daiktus bei rūbus. Sušaudyti apie 72 tūkstančiai žydų (ne tik Vilniaus) kartu su apytiksliai 8 tūkst. lenkų ir lietuvių. Ita Straz buvo viena iš nedaugelio išgyvenusių žydų. Ją lietuvis policininkas nuvedė į pilną kūnų duobę. Šaunant į ją nepataikyta, bet ją duobėje užgriuvo nušautųjų lavonai. Vėliau ji išsiropštė ir pabėgo. „Buvau basa. Žengiau ir žengiau per lavonus. Rodėsi, jog nebus pabaigos“, – prisimena ji.
Kodėl tokios vietos išniekinimas lieka mūsų nepastebėtas? Kai 2009 m. pabaigoje nuo Aušvico vartų buvo pavogtas „Arbeit macht frei“ ženklas, kilo tarptautinis skandalas, o vagys (švedų neonacis ir du jam talkinę lenkai) buvo sulaikyti. Galbūt Vakarų Europos ir JAV žurnalistai bei redaktoriai nesieja Panerių su holokaustu. Mūsų vaizduotėje dominuoja Aušvicas, nors kur kas daugiau žydų buvo nušauti tokiose vietose kaip Paneriai nei nužudyti dujų kamerose.
Savo ruožtu Lietuvos Vyriausybė linkusi akcentuoti lietuvių aukas sovietų okupacijos metu. Vokiečiai pirmąją sovietų okupaciją pabaigė 1941-aisiais, tačiau 1945-aisiais Raudonoji armija grįžo ir išbuvo iki 1991-ųjų. Dar kartą tūkstančiai ambicingų ir gabių žmonių buvo ištremti į Sibirą. Lietuvos politinis elitas brendo sovietų režimo metais. Daugeliui Lietuvos politikų lemiamas momentas buvo 1991-ųjų sausis, kai specialus sovietų dalinis nužudė trylika lietuvių, dalyvavusių protesto demonstracijose. Tam daliniui vadovavo Michailas Golovatovas, buvęs KGB pareigūnas, kurį dabar Lietuva laiko karo nusikaltėliu.
Lietuvos Vyriausybė pastaruoju metu skyrė nemažai energijos šiai bylai. Liepos 14-ąją Austrija sulaikė M. Golovatovą, tačiau jau mažiau nei po dienos leido šiam sugrįžti į Rusiją. Svarbiausieji Austrijos opozicijos politikai pareiškė, kad jų vyriausybė „nusikalstamai sukniubo ties Rusija“. Pats M. Golovatovas teigia, kad Rusijos įtaka buvo lemiama ir neatmeta, kad taip galbūt paprasčiausiai norėta pabloginti Lietuvos–Austrijos santykius. Vienas iš Rusijos užsienio politikos principų yra silpninti Europos Sąjungą (ES), o tai lengviausiai pavyksta jos nares užsipuolant po vieną.
Lietuvos atstovai teisingai klausia, ar jos kompanionai ES gali suprasti sovietinės praeities sunkumus. Dabartinė Lietuvos Vyriausybė, kuri pabrėžia sovietų nusikaltimus, kartais visgi nepaiso akivaizdžių progų pažymėti holokausto mastą Lietuvoje bei pripažinti lietuvių vaidmenį masiniuose žydų šaudymuose jos teritorijoje. Lietuva veikiausiai daug energingiau informuotų pasaulį apie vandalų išpuolį Genocido aukų muziejuje, kurio ekspozicija skirta sovietų valdžios represijomis.
Tačiau neabejotinas sovietinių nusikaltimų ignoravimas, kurį demonstruoja Vakarai, negali būti pasiteisinimas nesirūpinant tragiška Lietuvos žydų istorija. Kad ir kokia siaubinga buvo sovietų okupacija, labiausiai nuo genocido Lietuvoje nukentėjo žydai, kuriuos žudė vokiečiai, talkinami vietinių. Atsakomybė paskelbti ir pasiryžti išsiaiškinti nusikaltimus gula ant Lietuvos valdžios, o vietos policija atitinkamai turi bendradarbiauti su Vilniaus žydų bendruomene (kurios telikę 3 tūkst.). Ne vien paprasčiausias padorumas, bet ir pagarba Lietuvos istorijai ir jos žmonėms reikalauja imtis neatidėliotinų ir ryžtingų priemonių, kad susiję su šiais įvykiais asmenys būtų atiduoti teismui.
