Kai kurie ekspertai mano, kad V. Putiną smarkiai paveikė jo atsiribojimas nuo likusio pasaulio per Covid-19 pandemiją. Kiti mano, kad jis serga kokia nors liga, dėl kurios jis tapo neracionalus. Tiek Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Joe Bideno buvusi spaudos sekretorė Jen Psaki, tiek respublikonų partijos Senate atstovas Marco Rubio pastebėjo, kad po pandemijos V. Putinas pasikeitė, o Rusijoje bei Rusijos išeivijos bendruomenėse sklando gandai, jog jis serga. Tačiau V. Putino biografija atskleidžia, kad jo sprendimas pradėti karą nebuvo jam nebūdingas. Iš jo gyvenimo istorijos taip pat galima nuspėti, kad šį konfliktą jis tęs kuo ilgiau.
V. Putinas teisina savo įsiveržimą įvairiausiomis Vakarų bei Ukrainos padarytomis nuoskaudomis. Ypač jį piktina NATO ekspansija į buvusią sovietų įtakos zoną Rytų Europoje. Nors pandemijos metu patirta izoliacija ir galėjo iškraipyti jo mąstymą, V. Putino neapdairumo šaknis galima pastebėti jau vaikystėje, išryškėjus jo polinkiui į pyktį, ypač kai jis jaučiasi skriaudžiamas ar išduotas. Vėlesni jo išgyvenimai yra daug daugiau nei tik tam tikri jo gyvenimo etapai – tai vienas kitą papildantys patyrimai, kurie paauglį mušeiką paverčia žmogumi, kuris nukreipia visą savo įtūžį į Vakarus ir jų lyderę JAV. Kadaise bandęs su jais rasti bendrą kalbą, dabar V. Putinas Vakarus kaltina išdavyste.
Ankstyvasis gyvenimas
V. Putino šeima vos išgyveno Leningrado apgultį Antrojo pasaulinio karo metu. Nors jo tėvas buvo gamyklos darbuotojas ir komunistų partijos narys, po karo V. Putino šeima įstrigo dideliame, tačiau gerokai apleistame daugiabučių komplekse, šalia kurio dažnai rinkdavosi vietiniai chuliganai.
Tačiau mažasis Volodia (taip Vladimirą vadino jo šeima ir artimiausi draugai) žinojo, kaip apsiginti. „Jeigu kas nors jį kaip nors įžeisdavo, Volodia iškart užsipuldavo jį, pradėdavo draskytis ir kandžiotis, kuokštais pešti plaukus. Jis darė viską, kad niekas niekada daugiau jo nesugalvotų pažeminti“, – prisimena vienas V. Putino draugas.
V. Putino įtūžis pasidarė pavojingas, kai būdamas maždaug 11-os ar 12-os metų jis atrado dziudo ir sovietų sukurtą Sambo kovos meną. Kitas jo draugas pasakojo, kad aštuntoje klasėje jis su V. Putinu stovėjo tramvajaus stotelėje, kai „iš tramvajaus išlipo du dideli ir girti vyrai, kurie ieškojo, su kuo galėtų susimušti. Jie keikėsi ir stumdėsi. Vovka ramiai padavė man savo kuprinę ir staiga įstūmė vieną iš vyrų į šalia buvusią sniego pusnį.“
Antrasis vyras pradėjo šaukti: „Kas čia dabar?“ Tačiau vos po kelių sekundžių „jis taip pat gulėjo pusnyje šalia savo bičiulio.“ Jo draugas tikino: „Apie Vovką galiu pasakyti tiek: jis niekada neleido niekšams, kurie įžeidinėja kitus žmones, išsisukti.“
Viena V. Putino mokytojų, Vera Gurevič, pastebėjo panašų elgesį: „Volodia niekada neatleidžia tiems, kurie jį išdavė ar bandė jam pakenkti.“
KGB
KGB, kur V. Putinas įsidarbino 1975-aisiais, tik sustiprino V. Gurevič apibūdintą charakterį. KGB ir šios institucijos pirmtakai (čeka, NKVD) padėjo išsaugoti jauną sovietų respubliką kruvino pilietinio karo metu, Josifo Stalino valdymo laikotarpiu vykdė milžiniškus valymus, per kuriuos žuvo milijonai žmonių, taip pat persekiojo disidentus poststalininėje SSRS.
Už Sovietų Sąjungos ribų KGB taikėsi į užsienio žvalgybos tarnybas ir kovojo su jomis dešimtmečius trukusioje tulžingoje kovoje. Tuo metu organizacijos viduje tarp kolegų vyravo intensyvi konkurencija dėl paaukštinimo ir aštrūs kivirčai.
To rezultatas – instituciją persmelkęs cinizmas. Vienintelis KGB vadovas, vėliau tapęs aukščiausiu SSRS lyderiu – Jurijus Andropovas – teoriškai nesipriešino jo vadovaujamo režimo sušvelninimui.
„Po 15–20 metų mes galėsime sau leisti tai, ką dabar sau leidžia Vakarai. Turėsime nuomonės ir informacijos laisvę, įvairovę visuomenėje ir mene. Tačiau tik po 15–20 metų, kai pakelsime gyvenimo lygį“, – vienam sovietų diplomatui yra sakęs J. Andropovas. Tačiau šis komunistų partijos aparato darbuotojas, 1962-aisiais perėmęs KGB kontrolę, nebuvo didelis KGB fanatikas.
Daug geresnis pavyzdys yra ilgametis J. Stalino slaptosios policijos vadas Lavrentijus Berija. Jis buvo toks cinikas, jog J. Stalino įtarimai, jog L. Berija prieš jį planuoja sąmokslą, nebuvo nepagrįsti. L. Berijos pirmtakai Genrichas Jagoda ir Nikolajus Ježovas buvo nužudyti J. Stalino įsakymu. Toks pat likimas ištiko ir L. Beriją, kai po J. Stalino mirties prasidėjo kovos dėl valdžios.
Kai prie KGB prisijungė V. Putinas, ši organizacija nebebuvo tokia žiauri, tačiau jos vidaus politika išliko atšiauri ir ciniška. KGB paruošė V. Putino vaikystėje įgautus instinktus suaugusiųjų pasauliui. Būtent tuomet susiformavo jo nuomonė, kad politika, tiek tarptautinė, tiek vidaus, yra lyg kova už išlikimą. Visi meluoja, apgaudinėja ir vagia. Visi yra įtarinėjami. Tu visuomet turi saugotis ir būti pasirengęs kovoti ugnimi prieš ugnį. Taip veikia šis pasaulis. O JAV lyderiai, kurie vaizduoja save kaip šventuosius, tėra veidmainiai.
V. Putinas KGB nepasižymėjo. Savo karjerą jis pradėjo kaip paprasčiausias šnipų persekiotojas Leningrade, o vėliau buvo paskirtas į Vokietiją. Tiesa, ne į Vakarų Vokietiją – svarbiausią sovietų žvalgybos taikinį – bet į Rytų Vokietiją, kur jis vadovavo Vakaruose veikiantiems agentams ir stebėjo „Stasi“, baimę keliančią Rytų Vokietijos žvalgybos tarnybą, kuria KGB agentai nepasitikėjo labiau nei vieni kitais.
Tačiau jis buvo atsidavęs darbuotojas, kuris žaidė pagal taisykles, o vietoje to, kad bandytų pranokti savo viršininkus, jis rado būdų jiems įtikti. Ironiška, tačiau šie įpročiai ir įgūdžiai padėjo jam prisitaikyti prie postkomunistinio pasaulio, kai 1991 m. žlugo tai, kas buvo likę iš SSRS.
Prisitaikymas prie postkomunizmo
Žlugus Rytų Vokietijai ir prasidėjus jos prijungimo prie Vakarų Vokietijos procesui, V. Putinas paliko Drezdeną ir grįžo į Leningradą. Jis greitai kopė karjeros laiptais. Iš pradžių jis tapo jau postsovietinio Sankt Peterburgo mero pavaduotoju. Tuomet, stulbinančiai, antruoju Rusijos prezidentu.
Įgūdžiai, kuriuos jis išlavino dirbdamas KGB, buvo ypač naudingi, nes pirmasis dešimtmetis po SSRS žlugimo Rusijoje buvo audringas. Sankt Peterburgo merui Anatolijui Sobčakui reikėjo atsidavusių, darbščių ir drausmingų pagalbininkų, todėl nenuostabu, kodėl jis pasirinko V. Putiną. Jis buvo ne tik kompetentingas, sumanus bei ištikimas, bet ir savotiškai nepastebimas. A. Sobčakui atrodė, kad V. Putinas „nemėgsta išsiskirti, tai žmogus, kuriam nebūdinga tuštybė ar aiškiai rodomos ambicijos, tačiau kuris viduje yra tikras lyderis.“
Sankt Peterburge Putinas turėjo tvarkytis su įvairiausio plauko politikais ir užsieniečiais. Ten labiausiai jis pasitikėjo senais savo draugais iš Leningrado, kurių dauguma taip pat buvo dirbę KGB. Vieni tokių draugų buvo Nikolajus Patruševas ir Aleksandras Bortnikovas, kurie iki šių dienų išliko artimiausiais jo bendražygiais. V. Putino biografas Stevenas Lee Myersas teigė: „Jokiais kitais žmonėmis jis daugiau nepasitikėjo. Jis visada prisimena kitų lojalumą ir niekada neatleidžia išdavysčių.“
Tos pačios savybės sužavėjo ir prezidentą Borisą Jelciną. B. Jelcinas buvo charizmatiškas ir pompastiškas komunizmo priešininkas, tačiau nenuspėjamas lyderis, kuriam reikėjo kompetentingų padėjėjų. Ypač tokių, kurie būtų nepastebimi, nes taip jie nekeltų grėsmės prezidento galiai, įvaizdžiui ir įtakai. Jam taip pat reikėjo įpėdinio, kuris apgintų jį nuo kaltinimų korupcija jam išėjus į pensiją. Taigi jis nuolat paaukštindavo V. Putiną. Pirmiausia jis tapo KGB pakeitusios Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovu, paskui ministru pirmininku ir, galiausiai, jam buvo paskirta eiti laikinas Rusijos prezidento pareigas, kai B. Jelcinas, ligotas ir prislėgtas, nusprendė atsistatydinti.
2005 m. V. Putinas Sovietų Sąjungos žlugimą pavadino viena didžiausių XX a. geopolitinių katastrofų. Jis nėra išsiilgęs paties komunizmo, bet jau tuomet tapo akivaizdu, kad jis norėtų matyti Rusiją, kaip stiprią valstybę. „Rusijai reikia tapti galinga valstybe, tai yra būtina“, – 1999 m., likus vos kelioms dienoms iki jam tampant laikinuoju prezidentu, paskelbtame 5 000 žodžių manifeste rašė V. Putinas. Tačiau tuo metu jis atrodė labiau atviras demokratijai: „Nesakau, kad mums reikia totalitarizmo. Istorija rodo, kad visos diktatūros, visos autoritarinės valdžios formos yra trumpalaikės. Išlieka tik demokratinės sistemos.“
Tada V. Putinas taip pat buvo atviras bendradarbiavimui su Vakarais. Jis buvo pirmasis užsienio lyderis, paskambinęs JAV prezidentui George‘ui W. Bushui po rugsėjo 11-osios atakų. Jis padėjo Vašingtonui į Afganistaną nugabenti vyrus ir reikalingas priemones.
„Rusija iš savo patirties žino, kas yra terorizmas, – anuomet per Rusijos televiziją pareiškė V. Putinas, – Noriu pasakyti, kad esame su jumis. Mes visiškai suprantame ir jaučiame jūsų skausmą.“
Jis netgi buvo užsiminęs, kad Rusija kada nors galėtų prisijungti prie NATO. Tai leidžia paaiškinti, o galbūt net pateisinti, liūdnai pagarsėjusį G. W. Busho pasakytą apibūdinimą: „Pažiūrėjau jam į akis. Man pasirodė, kad jis yra atviras ir patikimas. Turėjome labai gerą pokalbį. Sugebėjau pajausti jo sielą.“
Nusivylimas
Žvelgiant atgal, kyla pagunda manyti, kad V. Putino atvirumas demokratijai ir Vakarams tebuvo gryna veidmainystė santykinio Rusijos silpnumo laikotarpiu. Tačiau šie bandymai prisitaikyti prie postkomunistinio pasaulio galiausiai baigėsi karčiais nusivylimais 2002–2007 m. Po jų V. Putinas jautėsi išduotas Vakarų.
Viso to centre buvo NATO ekspansija. V. Putinas tvirtino, kad Vakarų lyderiai 1990 m. pažadėjo SSRS lyderiui Michailui Gorbačiovui, jog NATO nė vienu coliu nesiplės į Rytus. Tai netiesa. JAV valstybės sekretorius Jamesas Bakeris buvo žodžiu pažadėjęs nesiplėsti „nė vienu coliu“, tačiau šis susitarimas nebuvo rašytinis. Beje, po to J. Bakeris tikino, kad jis kalbėjo apie Rytų Vokietiją, o ne apie bendresnę plėtrą į Rytus. Tai, kad NATO nesiplės į Rytus, žadėjo Vakarų Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis ir užsienio reikalų ministras Hansas-Dietrichas Genscheris. Tačiau JAV prezidentas G. H. W. Bushas tokias kalbas greitai nutildė, pasakydamas H. Kohliui: „Velniop tai. Mes nugalėjome, o jie – ne. Negalime leisti sovietams išplėšti pergalės iš mūsų rankų.“
Taigi 1999 m. į NATO įstojo Lenkija, Vengrija ir Čekija, o 2004 m. prie jų prisidėjo Bulgarija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija bei trys buvusios sovietinės respublikos: Estija, Latvija ir Lietuva. Situaciją 2008 m. dar labiau pablogino G. W. Bushas, pasakydamas, kad NATO yra atvira Ukrainai bei Sakartvelui.
Tačiau V. Putiną supykdžiusių įvykių sąrašas tuo nesibaigė. Čia svarbu paminėti NATO įvykdytą Belgrado bombardavimą, JAV karą Irake bei dvi svarbias „spalvotąsias“ revoliucijas buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose: Rožių revoliuciją Sakartvele, po kurios 2004 m. prezidento rinkimus laimėjo provakarietiškų pažiūrų Michailas Saakašvilis, bei ją sekusią Oranžinę revoliuciją Ukrainoje, kurios rezultatas buvo pakartotiniai prezidento rinkimai, o juose prorusišką Viktorą Janukovyčių pakeitė vakarietiškų pažiūrų Viktoras Juščenka.
V. Putinui atrodė, kad šiuos perversmus suplanavo ir įvykdė Vakarai, o Sakartvelo ir Ukrainos žmonės viską pasyviai stebėjo. Tiesa, V. Putinui būdinga visur įžiūrėti JAV įtaką. Ir nors toks požiūris nepelnytai priskiria CŽA per didelius nuopelnus, jį gali paaiškinti paties V. Putino praeitis dirbant KGB.
Jau 2007 m. Putino kantrybė išseko. Tų metų vasarį vykusioje kasmetinėje Miuncheno saugumo konferencijoje jis pateikė rimtus kaltinimus JAV. Jo teigimu, JAV vykdo vienašališkus ir dažnai neteisėtus veiksmus, naudoja beveik nevaldomą ir per didelę jėgą, peržengia savo sieną „visais būdais“, vykdo karines operacijas, kurios nusineša šimtų ar net tūkstančių civilių gyvybes, o priimant sprendimus dėl karinės jėgos kaip paskutinės išeities panaudojimo, JAV tariasi su NATO arba ES, bet ne su Jungtinių Tautų Organizacija (JTO), kuri yra vienintelis mechanizmas, galintis spręsti šiuos klausimus.
Tarpuvaldis
Šiuos nusiskundimus V. Putinas galėjo įveiklinti imdamasis veiksmų prieš JAV, tačiau 2008–2012 m. įtampa nuslūgo pasikeitus valdžiai tiek Rusijoje, tiek JAV.
Pagal Rusijos konstituciją, V. Putinas negalėjo eiti trečios prezidento kadencijos iš eilės. Jis nebuvo iš anksto pasiruošęs išvengti šio apribojimo (vėliau tokį apribojimą jis panaikino, taip sudarydamas sau sąlygas eiti prezidento pareigas iki 2036-ųjų). Taigi V. Putinas ketveriems metams jį pakeisti pasirinko savo ministrą pirmininką Dmitrijų Medvedevą. Nors D. Medvedevas iš esmės buvo jo marionetė, V. Putinas leido jam vykdyti liberalesnę politiką ir suteikė dar vieną galimybę pagerinti JAV ir Rusijos santykius. Tokį patį tikslą turėjo ir naujasis JAV prezidentas Barackas Obama.
Atsakydamas į B. Obamos bandymus „atkurti“ šalių santykius, D. Medvedevas sutiko pasirašyti naują branduolinių ginklų kontrolės sutartį „New START“, pagal kurią tarpžemyninių raketų apribojimai buvo pratęsti dar 10-čiai metų. Jis susilaikė nuo JTO rezoliucijos vetavimo, kuri leido naudoti jėgą prieš Libijos lyderį Muammarą Gaddafį, siekiant apsaugoti jo oponentus Bengazio mieste.
B. Obamos atstovas spaudai Robertas Gibbsas JAV prezidento požiūrį į D. Medvedevą apibūdino taip: „Jis nuoširdžiai mano, kad jiedu gali susitikti arba paskambinti vienas kitam ir labai atvirai spręsti daugybę problemų, kad kiekviena pusė visuomet derasi sąžiningai, ir kad abiem šalims dirbant kartu, pavyko sukurti tam tikrą abipusį pasitikėjimą.“
Tuo tarpu V. Putinas, B. Obamos požiūriu, Maskvoje tiesiog slampinėjo už D. Medvedevo nugaros. B. Obama jį apibūdino kaip „klasės gale nuobodžiaujantį vaiką.“ Ši kandi pašaipa akivaizdžiai supykdė V. Putiną. Galbūt tai jam priminė vaikystėje patirtus sunkumus.
Vėliau V. Putinas sakė, kad JTO rezoliucija dėl Libijos, kurios D. Medvedevas nevetavo, buvo „su trūkumais ir netinkama.“ Pasak jo, tai leido JAV ir jos sąjungininkėms ne tik ginti Bengazį, bet ir persekioti bei sunaikinti M. Gaddafį. O kalbėdamas apie M. Saakašvilį, V. Putinas Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy 2008 m. sakė: „Aš pakarsiu jį už jo kiaušinių... Kodėl gi ne? Juk amerikiečiai pakorė Sadamą Huseiną.“
Putinas kyla. JAV lieka neryžtinga
2011 m. V. Putinas ir D. Medvedevas paskelbė, kad po metų V. Putinas vėl perims prezidento postą. Tai, kad šie du vyrai išdrįso vieni priimti tokį svarbų sprendimą (nors rinkėjai vėliau perrinko V. Putiną), kartu su pasipiktinimu dėl 2011 m. Rusijos parlamento rinkimų rezultatų, įžiebė masinius protestus Maskvoje. V. Putinas kaltino JAV valstybės sekretorę Hillary Clinton. „Ji nuteikė kai kuriuos mūsų šalies veikėjus ir davė jiems signalą, – praėjus trims dienoms po 2012 m. rinkimų teigė V. Putinas. – Jie išgirdo šį signalą ir su Valstybės departamento parama pradėjo aktyvius veiksmus.“
Terminas „aktyvūs veiksmai“, naudotas KGB agentų besitęsiančioms žvalgybos operacijoms apibūdinti, leido suprasti, kad V. Putino akyse šie protestai buvo CŽA įsikišimo padarinys. Norėdamas juos nuslopinti, jis pradėjo varžyti bet kokias nepritarimo jo politikai formas bei padidino karinę pagalbą savo oponentus sunaikinti bandžiusiam Sirijos diktatoriui Basharui al-Assadui.
B. Obama perspėjo, kad B. al-Assadui panaudojus bet kokį cheminį ginklą, būtų peržengta paskutinė linija ir tai iššauktų galingą JAV atsaką. Tačiau kai B. al-Assadas tai padarė, B. Obama atsitraukė. Panašu, kad V. Putinas tokią reakciją interpretavo kaip ženklą, leidžiantį didinti spaudimą Ukrainai, kur 2010 m. prezidento rinkimus laimėjęs V. Janukovyčius buvo priverstas pasitraukti 2014 m., kai kilo masiniai protestai. Jo administraciją tuomet pakeitė provakarietiška valdžia.
V. Putino įsivaizduojamas pasaulis tėra viena didelė šachmatų lenta, o tikrieji žaidėjai yra Vašingtonas ir Maskva. Jam atrodė, kad 2014 m. protestai Ukrainoje buvo inicijuoti ir įgyvendinti Vašingtono. Jo atsakas – Krymo užgrobimas ir separatistinės veiklos rėmimas Rytų Ukrainoje – buvo griežtas ir įžūlus. Tai parodė, kad didėjantis keršto troškulys skatina V. Putiną vis labiau rizikuoti.
Tačiau tąkart jam pavyko išsisukti. Todėl tuometiniai jo veiksmai dabar atrodo daug mažiau rizikingi nei jie iš tiesų buvo. Vakarai atsakė įvesdami griežtas sankcijas artimiems V. Putino aplinkos žmonėms. Bet oligarchas Vladimiras Jakuninas dar tuomet aiškino, kad V. Putinas bet kokį bandymą jam pasipriešinti priimtų kaip dar vieną išdavystę: „Jis to niekada nepamirš ir neatleis.“
V. Putino santykiai su JAV 2014 m. pasiekė naujas žemumas. Po Antrojo pasaulinio karo JAV vykdyta izoliavimo politika turėjo apriboti Sovietų Sąjungos plėtrą, tačiau 2014 m. gruodį pasakytoje kalboje V. Putinas pareiškė, kad „daugybę metų, visada, ištisus dešimtmečius, jeigu ne amžius“, šios politikos tikrasis taikinys buvo pati Rusija.
V. Putino prisiminimuose apie tai, kaip jis bandė susidraugauti su JAV dešimtajame dešimtmetyje, tačiau galiausiai liko išduotas, susipina savęs gailestis ir įniršis. Jis tęsė: „Nepaisant mūsų precedento neturėjusio atvirumo ir noro su visais bendradarbiauti sprendžiant net ir pačius opiausius klausimus, nepaisant to, kad laikėme buvusius priešininkus artimais draugais ar net sąjungininkais, kitoje vandenyno pusėje vyraujantis palaikymas separatizmui Rusijoje buvo visiškai akivaizdus ir nepaliko jokių abejonių, kad jie džiugiai leistų Rusijai nueiti Jugoslavijos skilimo ir susiskaidymo keliu. Tai turėtų tragiškas pasekmes Rusijos žmonėms. Tačiau jiems nepavyko. Mes neleidome, kad taip nutiktų. Lygiai taip pat, kaip to padaryti nesugebėjo Adolfas Hitleris.“
Pauzė atėjus Trumpui
Tačiau netrukus po tokio atviro užsipuolimo, V. Putinas susidūrė su nauju JAV prezidentu, kuris Rusiją vertino teigiamai. Tai netgi sukėlė įtarimų, kad Donaldas Trumpas slapta dirba V. Putinui.
Fiona Hill buvo V. Putino biografė, o eidama pagrindinės Rusijos klausimų ekspertės pareigas Nacionalinėje saugumo taryboje tapo tikra D. Trumpo požiūrio eksperte. Jos teigimu, „D. Trumpas niekada sąmoningai nesiimdavo V. Putinui ar kitiems naudingų veiksmų. D. Trumpui visuomet rūpėjo tik jis pats.“ Tačiau jis padėjo V. Putinui padidindamas tulžingą susiskaldymą JAV viduje, kurį pagilinti bandė ir pats V. Putinas, kai 2016 m. Rusija įsikišo į JAV prezidento rinkimus.
2017 m. kovo mėnesį V. Putinas pradėjo kalbėti apie JAV ir Rusijos santykių normalizavimą.
Pirmiausia buvo atkurti diplomatiniai, kariniai ir žvalgybos kanalai, kurie buvo nukirsti po Rusijos išsišokimų Ukrainoje ir Sirijoje. Buvo tęsiamos diskusijos dėl „informacijos saugumo“ bei Ukrainos, Afganistano ir Korėjos pusiasalio. Tuomet, po CŽA, FTB, Nacionalinės saugumo tarybos ir Gynybos departamento susitikimo su šių institucijų atitikmenimis Rusijoje, įvyko D. Trumpo ir V. Putino aukščiausio lygio susitikimas.
Didžiausias šios iniciatyvos padarinys buvo liūdnai pagarsėjęs Helsinkio viršūnių susitikimas, kurio metu D. Trumpas pareiškė pasitikintis V. Putino prisiekinėjimais, kad jis nesikišo į 2016 m. rinkimus. Tai yra jis pareiškė labiau pasitikintis V. Putinu nei JAV žvalgybos agentūromis.
Nežinia ar dėl to, kad D. Trumpas nesilaikė savo pažadų, ar dėl kitų JAV pareigūnų pasipriešinimo mėginimams pataikauti V. Putinui, o galbūt todėl, kad pats V. Putinas pradėjo nebemėgti D. Trumpo, siekis pagerinti santykius su Vašingtonu nedavė jokių rezultatų. Bet V. Putinas susilaikė nuo bet kokių veiksmų iki D. Trumpo kadencijos pabaigos. Tačiau jam viskas jau buvo įgrisę ir jo kantrybė trūko.
Pasiruošimas karui
Dabar žinome, kad jo taikinys buvo Ukraina. V. Putino nuomone, ši šalis istoriškai niekada nebuvo savarankiška. Savo kalboje, pasakytoje likus trims dienoms iki invazijos pradžios, V. Putinas teigė, kad Ukraina ligą laiką buvo Rusijos imperijos dalis, todėl ją reikia grąžinti į Rusijos sudėtį. Esą ji niekada nebuvo tikra tauta ar valstybė, o dabar šią tariamai nepriklausomą Ukrainą valdo neonaciai, kurie šioje šalyje vykdo „genocidą“.
Negana to, jis tikino, kad Ukrainą valdo išorės jėgos iš Vakarų, kad ji yra aktyviai ginkluojama ir nusiteikusi stoti į NATO. Jis taip pat teigė, kad ši šalis ketina kurti savo branduolinius ginklus ir juos panaudoti prieš pagrindinės savo priešininkės – Rusijos – raketų sistemas. V. Putinas pareiškė, kad amerikiečiams „paprasčiausiai nereikia tokios didelės ir nepriklausomos valstybės kaip Rusija.“ Jis taip pat sakė, kad vienintelis NATO tikslas yra stabdyti Rusijos vystymąsi.
Jeigu Ukraina išties nėra savarankiška valstybė, tuomet ji negali kontroliuoti savo veiksmų. V. Putinas dar kartą palygino JAV su A. Hitleriu. Savo vasario 24 d. kalboje, pasakytoje prieš pat rusų kariams įžygiuojant į Ukrainą, jis tikino, kad Sovietų Sąjunga prieš Antrąjį pasaulinį karą bandė įtikti A. Hitleriui, tačiau „mes šios klaidos antrą kartą nekartosime... Mūsų šaliai tai yra gyvybės arba mirties klausimas, nuo kurio priklauso mūsų tautos istorinė ateitis.“
Taigi visa tai yra daroma dėl paties V. Putino. Jam atrodo, kad tai yra kova už jo poziciją, reputaciją ir ateitį. Jis per ilgai buvo kantrus. Niekšai, kurie jį įžeidinėjo, žemino ir nuolatos apgaudinėjo, pagaliau gaus tai, ko nusipelnė. Bet kas, kas bandys jam sutrukdyti, kaip sakė jis pats vasario 24 d. kalboje, „turi žinoti, kad Rusija nedelsiant atsakys, o pasekmės bus tokios, kokių istorijoje dar niekada nebuvo.“
Nuoskaudos, dėl kurių V. Putinas kaltina Vakarus, jo atgaivinta nacionalistinė ideologija bei svajonė atkurti Rusijos imperiją, per pandemiją patirta izoliacija ir, galbūt, netgi slepiama liga, jeigu jis tikrai ja serga – visa tai gali paaiškinti jo kruviną karą Ukrainoje. Ir visa tai suformavo žmogų, kurio pagrindinis siekis gyvenime yra bet kokia kaina išvengti pralaimėjimo, puolant tuos, kurie jį kaip nors pažemino ar išdavė.
Kas bus dabar?
Kaip baigsis Ukrainos ir Rusijos karas, jeigu kada nors sulauksime jo pabaigos? Pagal pirmąjį scenarijų, Rusija ir toliau patirs dideles nesėkmes, dėl kurių V. Putinas bus arba nuverstas arba, pripažinęs pralaimėjimą, bus nušalintas nuo valdžios. Tačiau kaip Nikitos Chruščiovo ir Michailo Gorbačiovo biografas galiu pasakyti, kad V. Putinas turi daug daugiau galios nei šie komunistų lyderiai. Politbiuras N. Chruščiovą nušalino ne vieną, o du kartus. Pirmą kartą 1957 m., tačiau tuomet jis sugebėjo pasipriešinti savo oponentams, o antrą kartą – 1964 m. – jie privertė jį atsistatydinti.
1991 m. rugpjūtį aukščiausi partijos, kariuomenės ir slaptosios policijos pareigūnai surengė nesėkmingą perversmą, kuris atvėrė kelią M. Gorbačiovo nušalinimui tų metų gruodžio mėnesį. Iki šiol V. Putinas nėra susidūręs su panašiais galios apribojimais, ir nepanašu, kad tai kada nors įvyks. Rusijoje neegzistuoja jokia į Politbiurą ar Centrinį komitetą panaši institucija, kuri turėtų bent teorinę galią jį nušalinti nuo prezidento posto. Svarbu ir tai, kad Rusijos ar SSRS istorijoje nėra nė vieno sėkmingo karinio perversmo prieš aukščiausius lyderius pavyzdžio, o ką jau kalbėti apie laisvus ir sąžiningus rinkimus.
O galbūt V. Putinas pats pripažins pralaimėjimą? Jo visas gyvenimas įrodo, kad jis niekada to nepadarytų.
Antrasis karo scenarijus parodo, kas nutiktų, jeigu karą laimėtų Rusija. Šios baigties, žinoma, tikisi V. Putinas. Tačiau jie vis dar nesugebėjo išplėšti pergalės, o į Kyjivui toliau gaunant karinę paramą iš Vakarų, tampa akivaizdu, kad ir šis scenarijus nėra labai tikėtinas.
Trečiasis scenarijus yra savotiškas kompromisas, kurį pasiūlė buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris ir kurį palaiko tokie Vakarų lyderiai kaip Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Tai susitarimas, pagal kurį abi pusės grįžtų į tas sienas, kokios jos buvo vasario 23 d. Ar V. Putinui toks sprendimas būtų priimtinas? Tikriausiai ne, nebent jo milžiniškas propagandos aparatas sugebėtų tai pavaizduoti kaip pergalę. Tačiau net jeigu tai ir būtų įmanoma, ar taip žiauriai suniokota Ukraina norės ir galės sutikti su tokiu pasiūlymu?
Pagal ketvirtąjį scenarijų, šis karas tęsis dar ne vienerius metus. Tai, bent jau dabar, yra labiausiai tikėtina šio konflikto eiga, nes ji puikiai atspindi V. Putino asmenybę. Panašu, kad to tikisi ir didžioji dalis rusų. Tiesa, lieka neaišku, ar šis karas tęsis tokiu lygiu, kokį matome dabar, ar taps įšalusiu konfliktu, kaip nutiko Sakartvele bei tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Tačiau mažai tikėtina, kad po tokio žiauraus kraujo praliejimo Ukrainoje ir priešiškumo, kuris dabar yra pastebimas ir ten, ir Rusijoje, susirėmimai visiškai nutrūks.
Situacija pasikeistų nebent išsipildžius penktam scenarijui: jei V. Putinas, norėdamas išeiti iš aklavietės arba bet kokia kaina išvengti pralaimėjimo, imsis branduolinių ginklų. Anksčiau vos keli analitikai teigė, kad V. Putinas galėtų taip pasielgti. Tačiau svarbu paminėti, kad nedaugelis taip pat manė, kad jis tikrai įsiverš į Ukrainą, net kai pasienyje jis sutelkė daugiau nei 200 000 savo karių.
Taip nutiko todėl, kad sprendimas pradėti tokį karą atrodė nebūdingas V. Putino charakteriui. Tačiau, jeigu tokie veiksmai vis dėlto atitinka jo asmenybę, ar tikrai galima tikėti, kad jis nesiims branduolinių ginklų?
Toks V. Putino sprendimas priklausytų nuo daugybės aspektų. Ar jis iš tikrųjų imsis priešingai vertinamos Rusijos kariuomenės idėjos „eskaluoti, siekiant deeskaluoti“? Ar jis gali būti pakankamai tikras, jog nedidelio taktinio ginklo panaudojimas neiššauks visapusiško branduolinio atsako? Ar jis nepaisys tabu, kuris jau nuo 1945 m. padeda išvengti branduolinių ginklų panaudojimo? Tikėkimės, kad ne. Tačiau jeigu jis nuspręs, kad toks sprendimas yra vienintelis būdas išvengti gėdingo pralaimėjimo, ši, kadaise net neįsivaizduojama baigtis, gali tapti realybe.
