Apybraižos „Gestų kalbos metamorfozės Lietuvos kurčiųjų draugijos istorijoje“ pristatyme dalyvavę kurtieji dovanų gautą knygelę prie savęs glaudė taip pat meiliai, kaip ir į renginį atėję girdintys svečiai Pirmajame puslapyje skaitytoją pasitinka įrašas: „Skenuokite puslapius su QR kodu ir matysite vertimą į lietuvių gestų kalbą. Vaizdo medžiaga turi galimybę įjungti / išjungti subtitrus.“
Tiesiog reikia į savo išmanųjį įrenginį atsisiųsti QR kodo skaitymo programą, o ją atidarius į kiekviename knygos puslapyje įspraustą kvadratinį piešinuką nukreipti savo mobilųjį įrenginį ir palaukti, kol šis likusį darbą atliks už jus. Netrukus liks mėgautis tekstu lietuvių gestų kalba. Paprasta, patogu, greita.
Kalbinės kultūrinės mažumos pėdsakais
„Kurgi pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ – tokiais žodžiais XVI a. pabaigoje Mikalojus Daukša budino tautinę lietuvių savimonę, sakoma „Metamorfozių“ įvade. Mistinis sutapimas – lygiai po 400 metų, 1995 m. gegužės 4-ąją, Vyriausybės nutarimas Nr. 630 „Dėl kurčiųjų gestų kalbos pripažinimo gimtąja kalba“ taip pat pažadino Lietuvos kurčiųjų bendruomenę. Dar po metų nuostata „Gestų kalba yra kurčiųjų gimtoji kalba“ buvo perkelta į tuometį Invalidų socialinės integracijos įstatymą ir tapo kūrybiniu užtaisu pokyčiams visose kurčiųjų gyvenimo srityse.
Nuo revoliucinio momento – atgal prie gestų kalbos ištakų, tokią chronologiją siūlo knygos sudarytojai. „Mūsų parengtas šviečiamasis interaktyvus leidinys paremtas vien faktais, – pristatydama „Metamorfozes“ aiškino Surdologijos centro direktorė Jolanta Radzevič. – Sunkiausia buvo net ne rinkti informaciją – ja su mumis nuoširdžiai dalijosi visos suinteresuotos įstaigos, bet proporcingai atseikėti vietos kiekvienam išliekamąją vertę turinčiam įvykiui, reiškiniui, įstaigai, asmenybei. Kėlėme sau uždavinį ir nieko svarbaus nepraleisti.“
68 puslapiuose – dviejų amžių keliais ir klystkeliais
Manoma, kad gestais žmonija pradėjo bendrauti anksčiau nei žodžiais, tačiau pamažu viskas pasikeitė. Kurtieji atsidūrė visuomenės gyvenimo ir komunikacijos paraštėse, gestai tapo negalios sinonimu. Šimtmečiai ignoravimo ir izoliacijos, net fizinio susidorojimo, kol galų gale visuomenė ėmė gręžtis į kurčiuosius ir pripažino jų prigimties poreikius atitinkančias gestų kalbas.
Dažniausiai priimta kalbų atsiradimą sieti su mokymo pradžia. Vilniaus vyskupas Kosakovskis vienuolį Zygmuntą Anzelmą išsiuntė įgyti reikiamų žinių į Vienos kurčiųjų
mokyklą. 1805 m. vienuolis pradėjo mokyti kurčius vaikus privačiai. Mokymo programų pagrindas buvo gestai, o tarimas – „pagal galimybes“. Beje, mokytojas dirbo visai šalia vietos, kur dabar paralelinėje Šv. Kazimiero gatvėje yra Lietuvos kurčiųjų draugijos būstinė (LKD). Z. Anzelmas yra ne tik pirmasis surdopedagogas Lietuvoje, bet ir Rusijos imperijoje. Jo nuopelnus pripažino ir įvertino caras Aleksandras. Jam priklauso ir pirmoji sukurta dviejų rankų pirštų abėcėlė.
Be mokymo pradžios fakto, pasiekimų per 150 metų ne itin daug. Kiek vėliau įsteigta Kurčiųjų mokykla-institutas veiklą dėl karo netrukus turėjo nutraukti, paskui vėl atnaujino, bet toks kurčiųjų ugdymo bangavimas truko ilgai.
LKD kelio pradžia laikomi 1922 metai, kai šalyje pradėta rūpintis neįgaliaisiais. Praeis dar 16 metų, kol 1938 m. kovo 24 d. bus įkurta Lietuvos kurčių-nebylių globos draugija. Per 1960 m. III suvažiavimą draugija pavadinime atsikratys nepageidaujamo žodžio „nebyliai“ ir bus pervadinta Lietuvos kurčiųjų draugija. Tarsi upeliai į LKD upę knygoje subėga kurčiųjų reabilitacijos centrų istorijos ir pasakojimas apie dešimtmečius puoselėtas kurčiųjų bendruomenės tradicijas. Čia vietos radosi ir šviežiam įvykiui – LKD 80-mečiui, paminėtam pernai. Į šventę tuomet susirinko 800 dalyvių!
Ypač daug vietos apybraižoje atseikėta nelengvai gestų kalbos raidai. Ilgėliau stabtelėta požiūriui į kurčiuosius Sovietų Sąjungoje aptarti, metodologijos kaitai įvertinti – nuo žodinio metodo taikymo, kai gestų kalbą vartoti buvo visiškai uždrausta, iki dvikalbio ugdymo metodo, kai gestų kalba pamokose tapo būtinybe.
Kokybiškai naują LKD ir gestų kalbos etapą ženklina 1995 m. gegužės 4-oji. Nuo tada pradėta tirti lietuvių gestų kalbą, parašytas pirmasis gestų kalbos vadovėlis (M. Danielius „Lietuvių gestotyros pagrindai“, 2004), pradėtas rengti aiškinamasis lietuvių gestų kalbos žodynas. Šiandien jo duomenų bazėje – jau apie 9 tūkst. leksinių vienetų, ir tai tik pradžia. Įsteigti gestų kalbos vertėjų centrai, Vilniaus kolegijoje pradėti rengti gestų kalbos vertėjai, parengta dvikalbio kurčiųjų ugdymo samprata.
Nedidelės apimties leidinėlyje atsirado vietos ir gestų kalbos variantams, kurtiesiems kaip kalbinei kultūrinei mažumai aptarti, kochlearinių implantų, inkliuzinio ugdymo dilemai. Čia įvertintas indėlis daugybės su kurčiaisiais susijusių organizacijų, supažindinama su LKD tarptautine ir tarpinstitucine veikla. Surdologijos centro komanda spėjo aptarti ir 2018 m. vykusį popiežiaus Pranciškaus vizitą, akcentuodama, kad visos Šventojo Tėvo kalbos buvo verčiamos į lietuvių gestų kalbą. Vos prieš kelerius metus tai būtų buvusi tik siekiamybė.
Būtinai reikia tęsinio
„Maniau, kad neblogai žinau Lietuvos kurčiųjų istoriją. Perskaitęs „Metamorfozes“, savo žinias vertinu kritiškiau. Tai puikus mūsų gyvenimo, pokyčių siekio ir laimėjimų atspindys. Jei ko pasigedau – tai iš karto ir tęsinio šiam leidiniui. Čia sudėta daug, bet norėtųsi dar daugiau: visų kurtiesiems nusipelniusių asmenų vardų, daugiau detalių, platesnių aprašymų, – taip knygą įvertino LKD prezidentas Kęstutis Vaišnora ir iš karto aptarė knygos populiarinimo tarp kurčiųjų ir visuomenėje strategiją. – Ar pritartumėte minčiai po kelių mėnesių leidinyje pateiktų faktų pagrindu surengti viktoriną?“
Kauno gestų kalbos vertėjų centro direktorė Ramunė Leonavičienė teigė, kad už leidinyje pateiktų faktų ir skaičių mato gyvus to meto liudininkus, tarsi čiuopia laiko pulsą. „Skaitau viena, o matau daug daugiau, – jaudinosi kalbėtoja. – Mano tėveliai – kurtieji. Jie buvo tarp tų, kurie kūrė kurčiųjų organizaciją. Motina Danutė Ramonienė kartu su viena labiausiai LKD nusipelniusių veikėjų Leonarda Paršeliene važinėjo po atokiausius kaimus, ieškojo kurčiųjų ir ragino tėvus leisti juos mokytis.“
„Mano motina darbą pradėjo kurčiųjų bibliotekoje. Būdavo, suintriguoja atėjusįjį kokia istorija ir nutyla pačioje įdomiausioje vietoje. Ir taip užaugino visą būrį knygos mylėtojų, – didžiuojasi mamytės indėliu dukra. – Kitas prisiminimas – iš vasaros spartakiadų. Kurtieji buvo kaip viena didelė šeima: bendrauja, rungtyniauja, o paskui semia vandenį tiesiai iš ežero ir didžiuliame katile visiems verda sriubą. Tokie laikai buvo“, – nostalgiškai šypsojosi moteris.
„Tėveliai priklausė ir pirmajai vairavimo pamokas lankiusių kurčiųjų grupei. Neįsivaizduojate, kaip juos slėgė atsakomybė išlaikyti egzaminus. Valdžia labai nenoriai jiems suteikė tokią galimybę. Būtų nepavykę, nežinia, kada kiti kurtieji būtų prileisti prie vairavimo“, – viešnia dalijosi nežinomais faktais.
O štai tėvelis Rimantas buvo tikrosios gestų kalbos vartotojas. „Kaip jam buvo sunku. Gestai per pamokas buvo draudžiami. Mokėsi Vilijampolėje veikusioje kurčiųjų mokykloje, ten dirbo vienuolės. Už gestus ne kartą liniuote per rankas muštas... Kai tik apsilankau dabartiniame Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre, visada susirandu istorijos kampelį. Ten mintinai žinau, kur yra nuotraukos, kuriose – mano tėvelis mokykliniais metais“, – dėkinga už dėmesį praeičiai R. Leonavičienė.
Kalbėtoja prisiminė, kaip kurčiųjų pedagogai pasiaukojamai slėpė vaikus nuo vokiečių, kėlusių grėsmę jų gyvybėms, ir nuo sovietų, aktyviai trėmusių į Sibirą. Baigdama pristatymą ragino, parengus vienokį leidinį, parengti ir kitokių – memuarų, publicistikos ar esė, kur rastųsi vietos ir emocijai. „Mano tėvelių karta pamažu išeina, pakalbinkime juos, išsaugokim jų prisiminimus ateičiai“, – skatino ji.
Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijos prezidentė Erika Jočytė atviravo, kad leidinį aptarė su savo kurčiosiomis senele ir motina. Pasirodo, ir jos nemažai faktų nežinojo. Mergina prisiminė, kad lankydamasi JAV veikiančiame Galaudeto universitete matė vienoje vietoje daug istorinių veikalų, atkeliavusių iš įvairių pasaulio šalių. „Ten labai vertinama ir branginama pasaulio kurčiųjų patirtis, – kalbėjo jaunoji lyderė. – Raginu taip pat pagarbiai elgtis ir su Lietuvos kurčiųjų istorija, ją skleisti, ja dalytis.“
Šiandien gestų kalba – jau duotybė
Į renginį atvykusi parlamentarė Raminta Popovienė teigė, kad gera stengtis dėl tų, kurie patys sau padeda. Kalbėtoja turėjo galvoje aktyvią ir permainų siekiančią visą kurčiųjų bendruomenę.
Neįgaliųjų reikalų departamento, finansavusio leidinio rengimą ir leidybą, direktorė Asta Kandratavičienė taip pat liko patenkinta knygos naujoviškumu, gerai susisteminta informacija. Teigė įsitikinusi, kad toks leidinys kurtiesiems reikalingas ir lauktas.
„Pabaigos žodžiu“ rengėjai pasirinko paskutinio Petro Gasiūno duoto interviu ištrauką. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos LKD vadovas tuomet sakė: „80-mečio renginyje įsitikinau, kad dabar kurčiųjų bendruomenė kuria savo ateitį ant prieš 23 metus padėtų pagrindų, plėtoja gestų kalbos priemones ir laikosi pirmtakų pasirinkto kurso. Ne vienas jaunuolis kalbėjo taip, tarsi gestų kalba būtų savaiminė duotybė. Ir tai svarbiausia.“
Straipsnio autorius: Remigijus Samuilevičius
Toks gaminių ir aplinkos kūrimas, kai jais be jokio specialaus pritaikymo gali naudotis visi;
Pastatų ir gaminių pritaikymas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms;
Estetiškas dizainas.
