Šie ir dar daug kitų klausimų buvo pateikti Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu Lietuvos neįgaliųjų draugijos (LND) atliktame tyrime „Neįgalių moterų padėties analizė, įvertinant Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimo efektyvumą Lietuvoje“. Jame dalyvavo įvairioms negalioms atstovaujančios respondentės: 801 moteris ir 150 mergaičių iš visų šalies regionų. Šiai apklausai atlikti LND pasitelkė 25 miestuose ir rajonuose veikiančias neįgaliųjų draugijas. Moterų ir mergaičių teirautasi apie jų padėtį įvairiose kasdienio gyvenimo srityse: prieinamumo ir mobilumo, švietimo, darbo ir užimtumo, dalyvavimo politiniame ir visuomeniniame gyvenime, pajamų ir socialinių garantijų, saugumo ir privatumo, sveikatos ir šeimos neliečiamumo.
Dėl prarasto vaisingumo – teismo procesas
LND atliktame tyrime dalyvavusi Lazdijų rajono neįgaliųjų draugijos narė Aušra Jankauskienė neslepia – diskriminaciją jai tenka patirti gana dažnai. Vis dėlto rateliais judanti jauna moteris daugiausia nuoskaudų ir pažeminimo dėl netinkamo medikų elgesio patyrė sveikatos srityje.
Aušra neįgali nuo vaikystės. Visą gyvenimą ją lydintis cerebrinis paralyžius – gimdymo traumos pasekmė. Su dviem seserimis ir broliu augusi Aušra ir pati visą laiką svajojo apie šeimą ir porą krykštaujančių mažylių. Tam neprieštaravo ir jos išrinktasis Darius, taip pat augęs dviejų vaikų šeimoje. Deja, šioms svajonėms išsipildyti nebuvo lemta. Tyrime pateikti klausimai moterį grąžino į skaudžius, daugiau nei 15 metų senumo įvykius.
Supratusi, kad laukiasi, Aušra nedrąsiai pravėrė ginekologo kabineto duris. Pirmąjį nėštumą paprastai lydi jaudulys, nežinia, šioks toks sutrikimas. Užuot nuraminusi jauną moterį, gydytoja tik įtariai nužvelgė neįgalią pacientę ir pasiūlė... atlikti valymą. Nes kaipgi ji išnešios kūdikį, kaip jį pagimdys, o kas mažylį augins, prižiūrės? Pajutusi, kaip akyse kaupiasi ašaros, ji negalėjo ilgiau klausytis medikės žodžių. „Pabėgau iš jos kabineto ir daugiau į jį niekada negrįžau“, – sako Aušra.
Laimė, kad kita gydytoja, į kurią kreipėsi besilaukianti moteris, padėjo susigrąžinti vidinę pusiausvyrą ir pasinerti į artėjančios motinystės laukimą. Ji Aušrą prižiūrėjo visą nėštumą, daug kalbėjosi, patarinėjo. Besiartinančio gimdymo moteris laukė be didelio nerimo. Deja, tada net slogiausiame sapne negalėjo susapnuoti, kuo jis baigsis.
Aušros ir Dariaus sūnelis pasaulį išvydo po Cezario pjūvio. „Jam viskas buvo gerai. Deja, mūsų pirmagimis tapo vienturčiu sūnumi“, – per ilgus metus susikaupusia širdgėla dalijasi Aušra. Moteris neslepia – kūdikį auginti nebuvo lengva, tačiau su tėvų pareigomis jiedu su Dariumi sėkmingai susitvarkė.
Baimindamasi pastoti, kol mažylis ūgtelės, Aušra penkerius metus gėrė kontraceptines piliules. „Lankiausi pas tą patį gydytoją, kuris ir priėmė mūsų sūnų. Jis nė karto manęs neperspėjo, kad taip ilgai kontraceptinių vaistų vartoti negalima, kad tai kenkia sveikatai, – pasakoja Aušra. – Be to, jis visą laiką žinojo, kad ir be jų niekada daugiau nepastosiu.“
Ilgai saugotų paslapčių kamuolys pradėjo vyniotis tuomet, kai po kelerius metus trukusių nesėkmingų bandymų susilaukti antrosios atžalos jauna šeima pradėjo ieškoti priežasčių, kodėl vieną vaikelį pagimdžiusiai moteriai niekaip nepavyksta pastoti antrąsyk. Štai tada ir paaiškėjo, kad Aušra... nevaisinga. Be jos žinios atliekant cezario pjūvį galbūt buvo atliktas ir kiaušintakių atidalijimas. Pasak Aušros, medikai patvirtino, kad tokia operacija galėjo būti atlikta tik ligoninėje, o kadangi kitų chirurginių operacijų ji nebuvo patyrusi, šeima įtaria, kad artimųjų paprašytas tai padarė būtent gimdymą priėmęs gydytojas.
Moteris neslepia apmaudo: „Jeigu jau taip baimintasi dėl mano sveikatos ir bijota, kad nesusilaukčiau antrojo vaikelio, buvo galima tik persukti kiaušintakius. Tai irgi būtų apsaugoję nuo pastojimo, bet po kiek laiko, apie tai sužinojus, dar būtų buvę galima viską ištaisyti. Deja, man nebuvo leista apsispręsti pačiai, viskas nuspręsta už mane, lyg būčiau neveiksni“, – sako Aušra. Moteris apgailestauja, kad dėl taip sužaloto kūno net dirbtinis apvaisinimas tapo neįmanomas.
Jankauskų šeima kreipėsi į teismą – iš Lazdijų ligoninės ji nori prisiteisti apie 150 tūkst. eurų kompensaciją. Pasak Aušros, jiems svarbu sužinoti, kas ir kodėl ją taip sužalojo ir atėmė galimybę turėti du išsvajotus vaikus.
Byla teisme bus nagrinėjama netrukus.
Sveikatos srityje vis dar gajos stereotipinės nuostatos
A. Jankauskienė – ne vienintelė moteris, kuriai negalia sukliudė džiaugtis visaverte šeima. Nors apklausoje dalyvavusios respondentės situaciją sveikatos srityje įvertino gerai ir esminių priekaištų (išskyrus reabilitaciją ir slaugos paslaugas) neturėjo, vis dėlto tyrimas atskleidė, kad beveik dešimtadaliui apklaustų neįgalių moterų teko susidurti su atkalbinėjimu dėl negalios gimdyti, sterilizacija, prievartine kontracepcija ar abortu ir pan.
Paprašytos nurodyti, kokios priežastys lemia, kad neįgalios moterys tai patiria dažniau nei negalios neturinčios, respondentės dažniausiai nurodė tradicinį gydytojų ir visuomenės nusistatymą, kad daugumos neįgalių moterų vaikai paveldės negalią; įsigalėjusią nuomonę, kad neįgalios moterys dėl sveikatos būklės (bendros silpnos sveikatos, epilepsijos priepuolių, cerebrinio paralyžiaus ir pan.) negalės išnešioti kūdikio, ir dėl stereotipinės nuostatos, kad neįgalios moterys negalės taip gerai, kaip neturinčios negalios, prižiūrėti savo vaikų. Buvo įvardytos ir dar dvi priežastys: dėl genetiniais tyrimais patvirtinto fakto, kad neįgalių moterų vaikai paveldės negalią, ir dėl motinos gyvybės.
Tyrimą pristačiusi LND pirmininkė Jelena Ivančenko pabrėžė: kad situacija keistųsi, neįgalioms moterims būtina suteikti visą reikiamą informaciją apie ligos paveldimumą, skatinti gerbti jų teisę apsispręsti. Užuot žeminę besilaukiančias neįgalias moteris, medikai kartu su jomis turėtų aptarti ir nuspręsti, kokios nėštumo reguliavimo priemonės būtų palankiausios moters sveikatai.
Trečdalis moterų gyvena vienos
Sveikatos būklė ir šeima – labai glaudžiai susiję dalykai. Aušros ir Dariaus Jankauskų negalia (jiems abiem nustatytas cerebrinis paralyžius, tik moteris juda rateliais, o vyras vaikšto pats) šeimos sukurti nesutrukdė. Vis dėlto taip pasiseka ne visiems. Tyrime apklaustos moterys nurodė, kad apie trečdalis gyvena su sutuoktiniu, šiek tiek mažiau nei trečdalis – savarankiškai (vienos), apie penktadalis – su tėvais. Dar apie dešimtadalis teigė gyvenančios su vaikais, maždaug tiek pat – su draugu (partneriu).
Tyrimas atskleidė, kad daugiau nei trečdalis neįgalių moterų neturi vaikų. Apie dešimtadalis respondenčių nurodė patyrusios diskriminaciją ieškodamos partnerio, kurdamos šeimą ir norėdamos susilaukti vaikų. Pasak J. Ivančenko, pagrindinės tokios diskriminacijos šeimos srityje priežastys susijusios su atkalbinėjimu kurti šeimą, turėti vaikų, teisės susirasti partnerį ignoravimu ir nesudarytomis sąlygomis prižiūrėti vaikus. Beje, paminėti ir atvejai, kai dėl negalios buvo atimta vaiko (-ų) globa skyrybų atveju ar neleista įsivaikinti. Penktadalis respondenčių mano, kad neįgalios moterys labiau nei neįgalūs vyrai patiria diskriminaciją šeimos srityje, trečdalis – kad su tokia diskriminacija susiduria dažniau nei negalios neturinčios moterys.
Dėl negalios jaučiasi diskriminuojamos labiau
Pristatydama atliktą tyrimą, LND pirmininkė J. Ivančenko pabrėžė, kad šiuo neįgalių moterų ir mergaičių tyrimu siekta sužinoti, kaip jos pačios vertina savo padėtį. Iš apklausos rezultatų paaiškėjo, kad apie 41 proc. neįgalių moterų ir 52,7 proc. negalią turinčių mergaičių teigia patiriančios diskriminaciją. Be to, dėl negalios jos jaučiasi labiau diskriminuojamos nei dėl lyties.
J. Ivančenko teigimu, analizuojant diskriminaciją skirtingose gyvenimo srityse, galima pastebėti, kad mobilumo, švietimo, sveikatos ir iš dalies laisvalaikio srityse neįgalios moterys ir mergaitės labiau patiria diskriminaciją dėl negalios, o saugumo, švietimo, darbo srityse – ir dėl lyties.
Apskritai neįgalios mūsų šalies moterys ir mergaitės savo situaciją vertina gana palankiai – savo gyvenimu nepatenkintos tik 15 proc., o 52 proc. apklaustų neįgalių moterų ir 65 proc. mergaičių yra patenkintos.
J. Ivančenko atkreipia dėmesį, kad diskriminacijos suvokimas nėra lengvai pamatuojamas. Pasak jos, kasdieniame gyvenime žmonės daugelį dalykų, tarp jų – ir diskriminaciją, laiko savaime suprantamais, tradiciškai įsitvirtinusiais ir be specialaus dėmesio tų dalykų nereflektuoja.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė
Toks gaminių ir aplinkos kūrimas, kai jais be jokio specialaus pritaikymo gali naudotis visi;
Pastatų ir gaminių pritaikymas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms;
Estetiškas dizainas.
