Algirdo Brazausko era baigiasi. Nežinau, kiek ji tęsis fiziškai ir juridiškai, bet šio politiko mitas ir vadinamoji "charizma" žlunga ir eižėja tiesiog akyse. Prieš mus jau - ne patriarchas, ne archetipinis lietuvis iš stuomens ir iš liemens marmuriniais veido bruožais, ne gaspadorius, globėjas ir guodėjas, o besiblaškantis žmogutis, besikabarojantis iš duobės, bet tik dar labiau jon grimztantis.
Jį apšmeižė! Dovanokit, kas, kokiu būdu? Ar reikalavimas pasiaiškinti dėl interesų konflikto - tai šmeižtas? Ar reikalavimas atskleisti, kokiu būdu moteriškei, dar prieš kelerius metus pilsčiusiai kavą bufete, pavyko įsigyti daugiaaukštį viešbutį prestižinėje Vilniaus vietoje - šmeižtas? Įžeistas ministras pirmininkas kreipėsi į prokuratūrą, prašydamas iškelti baudžiamąją bylą dėl šmeižto aštriadančiams konservatoriams, nors nereikėjo didelės išminties, kad nuspėtum prokurorų atsakymą: į politikų žaidimus jie nesivels (http://www.omni.lt/index.php?base/z_316063). Tai jau buvo pasakyta išnagrinėjus Seimo pirmininko Artūro Paulausko skundą dėl Valentino Mazuronio pareiškimo, esą Seimo pirmininkas į Rolando Pakso vadovaujamo judėjimo mitingą pasiuntęs buvusį "Jedinstvo" veikėją Valerijų Ivanovą. Šis atvejis gal kiek ir panašus į šmeižtą, o konservatorių puolimas - tiesiog opozicijos pareigos vykdymas, ir to nesuprasti ministrui pirmininkui, disponuojančiam patarėjų pulku, - mažų mažiausiai nesolidu. Beje, ne viskas pasakoma teigiant, esą puolami A. Brazausko šeimos nariai. Apie šeimos narius visuomenė turi teisę žinoti, tačiau šiuo atveju Kristina Brazauskienė - dar ir politikė, Vilniaus miesto tarybos narė, tad juo labiau turi būti "peršviečiama".
Konservatoriams Seime surinkus parašus dėl komisijos jo šeimos verslui tirti (http://www.omni.lt/index.php?base/z_314942) A. Brazauskas padėtį dramatizuoja, neslepia savo susijaudinimo. "Lietuvos rytui" Londone kalbėjo: "Man metama: "Aha, užpyko". Bet aš juk nesu koks veršis, kuris visąlaik gali būt pavaromas, genamas ir privalo susigūžti ir tylėti". Užvaikytas veršis? O juk iš tikrųjų paslysta lygioj vietoj. Tai supranta net kur kas mažiau politinės druskos ragavęs Seimo vicepirmininkas Darbo partijos atstovas Viktoras Muntianas, kurį cituoja "Respublika": "Yra vienintelis neabejotinas reikalingumas - atsakyti į visuomenei iškilusius klausimus. Jei tik tokio noro yra, tą premjeras ir jo žmona gali padaryti labai paprastai, apsieinant be visokių komisijų".
"Tiek ilgai tarnaudamas Lietuvai nenusipelniau tokios pabaigos", - teigia A. Brazauskas, ponios Kristinos kažkada vadintas "Lietuvos Schwarzeneggeriu". Tačiau stebėtis galima nebent tuo, kad į visus klausimus jo nebuvo paprašyta atsakyti dar anksčiau. Čia mes, žmogiškosios būtybės, susiduriam su reiškiniu, kuris ir lietuvių kalboj vis dažniau vadinamas iš anglų kalbos atkeliavusiu graikišku ir lotynišku žodžiu "charizma" - tai yra, žavesiu, politiko savybe apžavėti minias, kurios moksliškai kol kas dar niekas nepaaiškino. Politikos virtuvėje charizma išvirsta išankstine visuomenės indulgencija smulkesnėms ar net ir didesnėms politiko nuodėmėms. Šią savaitę publikavome straipsnį, kuris paaiškina kai kuriuos Vilniaus mero Artūro Zuoko fenomeno aspektus: jis taip apkerėjo tarybos narius - beje, žinomus kaip savarankiškai mąstančios asmenybės, - kad šie paprasčiausiai prarado sugebėjimą paaiškinti savo veiksmus (http://www.omni.lt/index.php?base/z_315605).
Nenuspėjamas žavesio genas lemia ir kitų šalių ir net tarptautinę politikos aplinką - pažadų vokiečiams neįvykdęs Gerhardas Schroederis vėl paskleidė savo kerus ir per rinkimų kampaniją jo partija panaikino ar ne 10 proc. atsilikimą nuo krikščionių demokratų, buvęs smulkus komunistų veikėjas Aleksandras Kwasniewskis po dviejų kadencijų Lenkijos prezidento poste, kiek tenka girdėti, beveik nei iš šio, nei iš to jau keliamas į JTO generalinio sekretoriaus postą net ignoruojant šio posto rotaciją tarp žemynų (esą visoj Azijoj nėra tinkamo kandidato), o britų konservatoriai jau daug metų nelabai sėkmingai ieško politiko, kuris bent iš tolo prilygtų Tony Blairui. Demokratijos sąlygomis svarbus vienintelis klausimas - ar aklu tautos pasitikėjimu nebus piktnaudžiaujama.
Matyt, atsiras žmonių, kurie ir šį A. Brazausko puolimą įdės į liūdną, nešvarią, net kokčią Lietuvos politinio gyvenimo "skandalizacijos" galeriją. Kai kas dar kartą pasibaisės Lietuvos politinio gyvenimo "džiunglių papročiais", kai kam tai bus dar vienas šalies neįgalumo patvirtinimas. Esą gyvename nuo skandalo iki skandalo. Tarpai tarp jų darosi vis trumpesni, nebeliko nė vieno doro politiko, nė vieno "švento", visi tik ir pila vienas ant kito pamazgas... Suprantamas žmonių troškimas turėti idealą - gynėją, globėją, tėvą, aprūpintoją viename asmenyje, tikėti kažkuo didžiu. Kai šios viltys nepasiteisina, ateina nusivylimas. Tačiau aš šį reiškinį vertinčiau kiek kitaip. Visų pirma siūlau atskirti "durnių laivus" ir atvirai nešvarią žurnalistiką, kuri ir kelia sau uždavinį būti nešvari, nuo korupcijos ir politinės arenos skandalų. Pirmasis reiškinys - smerktinas, antrasis - neišvengiamas demokratinės sistemos atributas, ypač tokios jaunos, besiformuojančios jos atmainos, kokia yra Lietuvoje.
Valdžių atskyrimo principas dar XVIII a. buvo suformuluotas siekiant įtvirtinti atskirų valdžios šakų tarpusavio kontrolę net ir suprantant, kad tai kenks valdymo efektyvumui. Lygiai taip pat partijų konkurencijos principas, nuožmi pozicijos ir opozicijos kova glūdi demokratijos šerdyje. Be to sistema taptų neveiksni, nors ir kaip tos amžinos pjautynės būtų įsipykusios daugeliui iš mūsų. Skandalai - amžini demokratijos palydovai, gal ne tokie būdingi tik Skandinavijos šalims. 16 m. Vokietiją valdžiusio kanclerio Helmuto Kohlio galia, pasirodo, neretai rėmėsi nešvariais pinigais, neseniai buvo priverstas atsistatydinti Čekijos premjeras, nesutikęs atskleisti, iš kur gavęs pinigų namui, demokratinės Lenkijos valstybės kūrėjas Adamas Michnikas, atskleidęs korupcijos židinį, pats nuskendo skandalo sukeltame sūkuryje (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_316789), o britų konservatoriai kaip tik šiuo metu taip pat aršiai puola Jungtinės Karalystės premjero T. Blairo žmoną (http://www.omni.lt/index.php?base/z_316666).
Tyrimai atskleidžia, kad Lietuvos spaudoje straipsnių korupcijos tema daugėja. Galima tai laikyti "skandalizacijos" tendencijomis, virkauti dėl idealų ir šalies įvaizdžio griovimo, tačiau tiesa yra ta, kad valstybėje, kurioje, "Transparency International" Lietuvos skyriaus atliktų tyrimų duomenimis, vien įmonių vadovai kyšiams išleidžia 1,3 milijardo litų (aukštajam mokslui Lietuvoje skiriama apie 0,5 milijardo litų), tai yra itin svarbus būdas padėtį taisyti. Lygiai tą patį galima pasakyti apie politinius skandalus. Kartais kalbama taip, tarsi dėl šių skandalų kalti juos sukėlę politiniai oponentai. Nemanau, kad mes turime eiti naujosios Artūro Zuoko politinės moralės sampratos propaguotojo liberalcentristo Algio Čapliko pėdomis: esą reikalauti atskaitomybės iš premjero reikėtų tik tuo atveju, jeigu tai tikslinga pagal kažkokius politinius išskaičiavimus, o jei ne - tegul premjeras išdarinėja, ką tinkamas (http://www.lics.lt/lt.php/naujienos/2;news_id;659;year;2005;month;10). Nepakantumas turi būti visuotinis ir nedaryti išimčių jokioms "charizmoms", "valdančiųjų koalicijų stuburams" ir "nepakeičiamiems miesto tėvams".
Kai Lietuvoje išnyks skandalai, tai reikš, kad gyvename diktatūros sąlygomis. O kuo tada tikėti, kuo didžiuotis? - galite paklausti. Atsakymas čia paprastas. Jeigu norite tikėti politikais, tą galite daryti ir dabar - visuomenės apklausos liudija, kad ir šiuo metu kai kurių politikų reitingai labai aukšti. Skandalai ir skandalėliai tikrai neturi varyti nevisavertiškumo komplekso, nes jais visko mačiusio pasaulio tikrai nenustebinsim. O didžiuotis turim pačia demokratine santvarka, tuo, kad šiuo požiūriu septynmyliais žingsniais atsiplėšėm nuo buvusių tarybinių sesių, kad, įtakingos Prancūzijos organizacijos "Reporteriai be sienų" duomenimis, spaudos laisvės indeksas Lietuvoje aukštesnis nei tokių laisvės šalių kaip Prancūzija ir JAV (http://www.rsf.org/rubrique.php3?id_rubrique=554), kad galim laisvai reikšti mintis, rinkti savo pačių valdžią, puoselėti kultūrą, plėtoti verslą ir laisvai keliauti. Ar to maža? Vis dar reikia užuovėjos už plačių pečių, o gal už pypkės ir ūsų? Tada demokratija, žinoma, ne jums.
Nei iš šio, nei iš to subraškėjus A. Brazausko sostui kilo dideli politiniai vėjai. Darbo partija, gavusi daugiausia vietų Seime per pastaruosius rinkimus, tačiau iki šiol tenkinusis tik valdžios pyrago trupiniais, visada buvo tarsi įtemptas lankas, anksčiau ir vėliau turintis iššauti, juo labiau po tokio pažeminimo, kai iš ministro posto, taip pat ir prityrusių politikos profesorių socialdemokratų rankomis, buvo išmestas partijos vadovas Viktoras Uspaskichas. Socialdemokratas Gediminas Kirkilas įspėjo, kad jei Darbo partija Seime balsuos už komisijos A. Brazausko šeimos verslui tirti sudarymą, jo partija pasitrauks iš valdančiosios koalicijos. Tokiu atveju Darbo partija kažin ar pajėgtų suformuoti naują valdančiąją koaliciją, tačiau V. Uspaskichas nepasimeta ir čia - prabilo apie priešlaikinius rinkimus, kuriuose, pasak visuomenės apklausų, vis dar gali tikėtis pergalės.
A. Brazausko pasitraukimas paliks vakuumą ne tik Socialdemokratų partijoje, bet ir visame Lietuvos politiniame gyvenime. A. Brazauskas - dominuojanti figūra, uždavusi toną pastarųjų metų politikos įvykiams. Vienų akyse jis - vedlys, stabilumo garantas, kitų - stabdis, inkaras, prikabinęs Lietuvą prie tarybinės praeities. Kritikuoti A. Brazauską lengva, tačiau verta prisiminti, kad ir patys konservatorių vadovai yra pavadinę jį tikru valstybininku. Tai nekelia nuostabos, nes šiuos žodžius reikia vertinti Lietuvos politiniame kontekste. Klausimas paprastas ir aiškus - kad ir koks yra A. Brazauskas, ar galim tikėtis, kad tie, kurie ateis po jo, bus geresni?
Savaiminio, automatinio apsivalymo tikrai nebus. Ar pavyks pasiekti, kad šešėliais apsidangstę asmenys bijotų net pažiūrėti į Seimo pusę, žinodami, kad tikrai nusvils rankas? Be naujų skandalų virtinės to tikrai nepasieksim. Būsimoji politikų karta formuosis veikiama mūsų politinės kultūros, kurią savo ruožtu daug lems žiniasklaidos, politikų, visos visuomenės pakantumas ar nepakantumas didesniems ar mažesniems prasižengimams.
