Baltijos šalys Europos Sąjungoje – „Trojos arklys“ iš JAV. Tokią nuomonę interviu metu vyriausiajam Newsbalt.ru redaktoriui išsakė garsus rusų istorikas, rašytojas ir publicistas Nikolajus Starikovas. Jis pasidalino savo vizijomis apie Rusijos ir JAV poziciją dėl Baltijos šalių ir Lenkijos.
– Šiemet sukanka 20 metų nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Apibūdinkite įtakos Rusijos, JAV ir Europoje laipsnį Baltijos šalyse per nepriklausomybės metus.
Lietuva, Latvija ir Estija šiandien yra kaip priemonės, padedančios JAV skleisti įtaką Europoje. JAV šitas jaunas demokratijos šalis vedė į Europos sąjungą kaip „Trojos arklį“, kad turėtų atsvarą Senajai Europai. Ir dabar šios valstybės, kaip čia pasakius, tarsi „šventesnės už Popiežių“. Jos maksimaliai suinteresuotos JAV interesais ir daro viską, ką joms pataria iš Vašingtono. Baltijos šalys dėl JAV įtakos nuolat rengia antirusiškas akcijas, taip keldamos įtampą mūsų santykiuose. Vašingtonas pro pirštus žiūri į tai, kad pavyzdžiui Latvijoje ir Estijoje rengiami mitingai, kad leidžiami kalendoriai su nacių kariais ir visaip šlovinama jų kova per Antrąjį pasaulinį karą.
Akivaizdu, kad Rusija nėra santykių su Baltijos šalimis pablogėjimo iniciatorė. Ir tam, kad Baltijos šalys turėtų gerus santykius su Rusija, nieko ypatingo nereikia daryti. Užtenka stebėti tas pačias teises visiems šalies gyventojams.
– Rusakalbiai Baltijos šalių gyventojai mano, kad Rusija pamiršo savo tautiečius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje...
Tai teisinga nuomonė. Prisiminkime istoriją. Rusakalbiai, gyvenantys Baltijos šalyse, pirmiausiai išdavė Sovietų Sąjungos vadovybę, kuri po to sąmoningai sunaikino savo šalį ir paliko savo piliečius likimo valiai. Po to rusakalbiai Baltijos šalių gyventojai buvo išduoti Boriso Jelcino, kuris po Sovietų Sąjungos žlugimo atvykęs į Baltijos šalis nepakrutino nė piršto, kad rusai būtų apsaugoti, nors tada buvo visos galimybės tai padaryti. Tada Baltijos šalys buvo dar visiškai priklausomos nuo Rusijos, nebuvo jokių sienų. Aš neseniai buvau Estijoje, tai jos gyventojams rusams Jelcinas – „Persona non grata“.
Nauja Rusijos valdžia tapo aktyvesnė dėl klausimų, susijusių su mūsų tėvynainiais užsienyje. Bet, mano nuomone, ji vis dar toli nuo idealo. Iš tiesų, to aktyvumo, kurio laukia rusai Baltijos šalyse, Maskva nerodo. Rusija susikaldžiusi ir nebando suvienyti visų rusų.
– Kokių priemonių, Jūsų nuomone, turėtų imtis Rusija?
Pasirinkimas didelis: nuo diplomatinių protestų iki politinio embargo. Kodėl turėtume ramiai stebėti, kaip tyčiojamasi iš mūsų žmonių? Estijoje, pavyzdžiui, yra speciali tarnyba, kuri eina ir nustato, ar nekalba rusiškai, pavyzdžiui, ledų pardavėja. Tai beveik kaip gestapas. Atvirai kalbant, aš ne visada suprantu, kodėl Rusija bijo imtis aktyvios pozicijos Baltijos šalyse.
– Baltijos klausimas sutampa su „Kaliningrado problema“. Kaliningrado gyventojai taip pat mano, kad Rusija neprižiūri regiono ir tai gali sukelti ekonominį ir mentalitetinį atsiskyrimą nuo „Didžiosios Rusijos“. Kas, Jūsų nuomone, atsitiks Kaliningradui per artimiausią dešimtmetį?
– Aš labai tikiuosi, kad Rusija liks jo teritorijoje, viena ir nedaloma. Esu giliai įsitikinęs, kad Kaliningrado sritis negali patekti į Europą, yra Rusijos dalis. Šis scenarijus yra Rusijos žlugimo, kuris, tikiuosi, niekada nebus įgyvendintas. Negali praeiti po Kaliningrado sritį užsienio jurisdikcija tol, kol Rusija tikrai turi branduolinių ginklų, valios ir noro ginti savo teritorinį vientisumą.
– Bet vis dėlto Kaliningradas mano, kad Rusija juos pamiršo...
Žinote, kritiškas požiūris būdingas mūsų žmonėms. Kaliningrado srities situacija iš tiesų labai sudėtinga. Regionas yra toje pačioje geopolitinėje padėtyje, kaip Rytų Prūsija Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo, kai provincija buvo atskirta nuo visos Vokietijos.
Ši problema turėjo būti išspręsta Sovietų Sąjungos žlugimo metu. Tačiau sovietų vadovybės išdavimas lėmė tai, kad šie klausimai tuo metu taip ir nebuvo išspręsti. Na, kuris Lietuvoje 1991 m., būtų teigęs, kad ten turėtų būti transporto greitkelis, jungiantis Kaliningradą su Rusija? Šiuos klausimus turėtų išspręsti dabartiniai ar būsimi Rusijos lyderiai šiandien, kadangi šio regiono situacija, atsižvelgiant į metropolį, nenatūrali.
– Jūs minėjote Lenkiją. Jūsų nuomone, ar Rusijos ir Lenkijos prielaidos artėja prie bendros nacionalinės kilmės?
Praktiškai, politika niekada nesiekė vienybės nacionaliniu pagrindu (juokiasi).Visada vyravo grynai pragmatiniai interesai. Tarp Rusijos ir Lenkijos yra labai sudėtingi santykiai. Ši šalis ne kartą kovojo su Rusija. Prisiminkite istoriją. Lenkija kažkada buvo sudraskyta į gabalus, baigdama savo egzistavimą kaip valstybė. Lenkijai pagaliau atgavus nepriklausomybę, ji iš karto pradėjo imtis savo keršto. Stalinas, gerai žinodamas Lenkijos istorinių sukrėtimų tarp dviejų tautų sudėtingumą, padarė viską, kad Lenkija taptų draugiška Sovietų Sąjungos narė.
– Kaip Jūs manote, kiek šiuolaikinė Lenkija yra nepriklausoma savo užsienio politika?
Reikėtų pirmiausiai pagalvoti, kokį vaidmenį Lenkija vaidina Europoje. Šis vaidmuo vykdomas tarp Rusijos ir Vokietijos. Sovietų Sąjungoje nebuvo tam tikro skersmens vamzdžių gamybos, bet buvo dujų, tuo tarpu Vokietijoje – sėkmingai išvystyta pramonė, tačiau ji neturėjo dujų. Ir kai Vokietijos ir SSRS vadovai susitarė statyti dujotiekį, Vašingtonas bandė daryti spaudimą kancleriui Willy Brandtui ir sutrukdyti šį projektą. Taip vėl susijungė Rusija ir Vokietija.
Taigi, turime suprasti, kad visi Rusijos ir kitų valstybių santykių pablogėjimai visada buvo išprovokuoti ne mūsų. Visa tai yra daroma Vašingtone, kuriama įtampa svarbiomis Rusijos politikos akimirkomis. Lenkija, Gruzija, ir Baltijos šalys – jiems tik įrankis politiniams tikslams.
Taip pat skaitykite: