Rusijos Federacijos ambasados patarėjas Kosta Rikoje Jurijus Chlebnikovas įsitikinęs, kad Sovietų Sąjungos žlugimas nebuvo neišvengiamas, greičiau tai – kruopščiai suplanuotos Sovietų Sąjungos oponentų operacijos pasekmė.
Rusijos diplomatas papasakojo apie priežastis, nulėmusias Baltijos šalių pasitraukimą iš Sovietų Sąjungos.
Leidinyje „Ruskaja gazeta“ publikuotame interviu diplomatas išreiškė savo požiūrį į 20-ies metų senumo įvykius.
„Aš manau, kad lietuviai neturėjo jokios objektyvios priežasties atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Jie visada gyveno draugiškai, taikiai, ramiai, turėjo gerus automobilius, važinėjo gerais keliais, maitinosi kokybišku maistu, todėl nesijautė jokios įtemptos situacijos. Jaunystėje man teko pačiam važinėti po Lietuvos kaimus ir pamatyti tai savo akimis.
Nenukentėjo nei kalba, nei kultūra, nes buvo daug lietuviškų mokyklų ir universitetų. Aš pats „pusiau“ lietuvis ir niekada nejaučiau jokios nacionalinės neapykantos ar diskriminacijos“, – pasakoja J. Chlebnikovas.
– Papasakokite, kaip Jūsų šeima gyveno sovietmečiu?
– Dabar lietuvių nacionalistai vadina Rusiją okupante, manydami, kad 1940 m. SSRS okupavo Baltijos valstybes, bet pamiršta paminėti (nes taip jiems patogiau) SSRS ir Lietuvos sutartį dėl jos įstojimo į Sovietų Sąjungą. 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos delegacija nuvyko į Maskvą ir nėra jokių įrodymų, kad pasirašė šią sutartį, kaip sakoma, „prispausti automatų vamzdžių.“
Taip, Lietuvos teritorijoje sovietmečiu buvo SSRS kariuomenės dalis – kaip, tiesą sakant, ir visoje Europos Sąjungoje yra dabar. Tačiau rusai nesielgė kaip okupantai, mano tėvas buvo rusas ir jis tikrai nebuvo okupantas. Antrojo pasaulinio karo metu jis kovojo fronte, buvo sužeistas Rytų Prūsijoje ir atvyko į Kauno ligoninę. Tarnybos pabaigoje jo kolega, lietuvis, pakvietė persikelti jį su motina ir seserimi į Kauną, gyventi jo dideliame name. Tada žmonės buvo labai sąžiningi ir geri.
Tada mano tėvas įsidarbino gamykloje ir ten sutiko bei vėliau vedė mano motiną – lietuvę. Po karo specialistai iš visos Respublikos statė uostus, kelius, gamyklas – argi okupantai taip elgtųsi?
Sovietmečiu buvo siekiama darniai plėtoti visas pramonės ir žemės ūkio sritis, bet dėl nepakankamo dėmesio vartojimo prekių gamybai trūkdavo kokybiškų batų, drabužių, kosmetikos ir šiuolaikinių prietaisų. Gaila, kad tada šalies vadovybė visa tai daug metų ignoravo.
O dabar, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, ji turi žlungančią žemės ūkio produktų gamybą, nes jaučiama didelė konkurencija iš Ispanijos ir Portugalijos... Tai labai nuvilia, nes Lietuva visada buvo Baltijos šalyse grūdų gamybos lyderė, jos pavyzdiniai kolektyviniai ir valstybiniai ūkiai buvo žinomi visoje šalyje.“
– Kas atsitiko 1990–1991 m., kodėl Lietuva buvo pirmoji respublika, paskelbusi nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos?
– Aš esu visiškai įsitikinęs, kad visa tai buvo gerai suplanuota, finansuojama ir meistriškai išprovokuota kažkokių svetimų, mums nežinomų jėgų. Jos sukurstė etninę neapykantą ir šie procesai prasidėjo 1987 m. vienu metu visose trijose Baltijos respublikose: Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.
Atėjus į valdžią Michailui Gorbačiovui, šalyje prasidėjo intelektualų judėjimai dėl „grynos“ lietuvių kalbos, kurie vėliau išaugo į istorinius įvykius, neva liudijančius apie Stalino laikais vykusias represijas.
Tada socialistinės ekonomikos sąjungoje prasidėjo atskirų respublikų ekonominės nepriklausomybės reikalavimai. Buvo įkurtas visuomeninis judėjimas „Sąjūdis“, siekęs įgyvendinti Lietuvos valstybingumo atkūrimą.
Vyko kongresai, konvencijos, tūkstančiai demonstracijų: buvo pervadinta daug gatvių ir aikščių, naikinama viskas, kas buvo sukurta Lietuvoje sovietmečiu. Palaipsniui šalia Sovietų vėliavų pradėjo atsirasti senosios lietuviškos vėliavos.
Visas šis scenarijus jau buvo sėkmingai atliktas ir Lenkijoje.
Visą tą laiką per radiją ir televiziją buvo girdimos agitacijos prieš „Rusijos okupantus“ , o Sovietų Sąjunga imta vadinti Lietuvos žmonių priešu. Tada Lietuvos TSR sovietų vadovybės kompetentingoms institucijoms nusiuntė daug kaltinamųjų dokumentų apie Kremliaus padėtį, laukė atsakymo, bet M. Gorbačiovas nieko nedarė.
Jis atvyko į Lietuvą tik tada, kai Lietuvos komunistų partija paskelbė apie atsiskyrimą, bet jau buvo per vėlu ką nors pakeisti, nes SSRS tuo metu jau buvo per silpna.
Todėl aš asmeniškai manau, kad didelė dalis kaltės dėl Sovietų Sąjungos žlugimo tenka tuometinei valdžiai.
O 1990 m. kovo 11-ąją buvo priimtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktas. Kulminacija įvyko 1991 m. sausį, kai sovietų vadovybė pareikalavo nekonstitucinių aktų panaikinimo ir Sovietų Konstitucijos atkūrimo. Į Lietuvą buvo išsiųsti į specialieji karių padaliniai.
1991 m. Sausio 13 dieną, televizijos bokšto šturmo metu žuvo 15 beginklių žmonių, daugiau kaip 600 buvo sužeisti. Iki šiol Rusijos žiniasklaida pabrėžia, kad šie žmonės buvo sovietinių išpuolių aukos. Bet ir tada, ir dabar karinė vadovybė tvirtina, kad operacija buvo vykdoma „tuščiais šaudmenimis“.
– Vakarai sveikino tautų išsilaisvinimą iš Rusijos. Ar Jūs pritariate tam?
– Jokiu būdu. Baltijos šalys, įskaitant ir Lietuvą, yra prastos būklės: jos neturi tokių gamtinių išteklių kaip, pavyzdžiui, Rusija – dujas.
Lietuva dabar niekada nebus Rusijos atžvilgiu neutrali šalis. Tiesą sakant, šiuo metu tarp šalių nėra normalių santykių, dabartinė vadovybė Lietuvoje naudoja bet kokius pretekstus pradėti konfliktams. Ekonominė situacija šalyje ir taip sunki, pusė gyventojų, ypač jaunų žmonių, emigravo į Angliją, Vokietiją ir kitas Europos šalis, nes Lietuvoje nerado jokio darbo.
Manau, kad milijonai Sovietų Sąjungos piliečių nukentėjo dėl šių „skyrybų“. 1990 m. įvykiai tarsi plūgu išdraskė mano tautiečių širdis.
