Į šį Balsas.lt klausimą pabandė atsakyti politologai Giedrius Kiaulakis ir Algis Krupavičius bei žinomi ekonomistai – Aušra Maldeikienė ir Nerijus Mačiulis.
G. Kiaulakis: nesvarbu, ką žada, nes daroma, kaip reikia
G. Kiaulakis (Ruslano Konsratjevo nuotr.)
Paklaustas, kurie politikų pažadai atrodo nerealiausi, politologas Giedrius Kiaulakis buvo itin skeptiškai nusiteikęs: „Atsimenu, velionis Algirdas Mykolas Brazauskas yra pareiškęs: „Koks skirtumas, ką mes šnekame prieš rinkimus, vis tiek viskas daroma, kaip reikia.“ Nuo to laiko kaip ir nematau reikalo klausytis. Dabartinė valdžia savo programą – didžiulę, šimto puslapių – buvo parašiusi prieš praėjusius rinkimus, kaip ir nenaudojo tos programos, viską darė, kaip ir anksčiau.“
Pasak jo, visi politikų pažadai – ištisinės kliurkos ir būtų sunku įvardyti bent vieną pasiūlymą, į kurį galima būtų žiūrėti iš principo rimtai.
„Vienas ištisinis nusišnekėjimas. Gaila laiko į tai gilintis, tegul šneka, ką nori, o vis tiek balsuoja visi, remdamiesi savo kažkokiomis emocijomis, kas gražesnis, kas labiau patinka, kas gal nuoskaudų kokių turi, todėl balsuoja prieš kažką“, – negailėjo kritikos jis.
G. Kiaulakis pabrėžė, kad Lietuvoje rinkimų procesų imitacija vyksta, bet į ją jau nebežiūrima rimtai, nes liberaliosios demokratijos užuomazgų rasti būtų itin sunku.
„Tvarka feodalinė, kai yra ponų klasė, kuri kartais mums, baudžiauninkams, liepia ateiti į rinkimus ir už kažką balsuoti, o vėliau koalicijas vis tiek sudaro, kaip jiems atrodo geriau, ir pinigus dalijasi, kaip jiems atrodo geriau, rinkimai yra tokia pati imitacija, kaip Rusijoje ar Baltarusijoje. Tik su savo specifika“, – teigė jis.
A. Maldeikienė: linksmiausia – TT veš pensininkus į užsienį
A. Maldeikienė (Fotodiena.lt/A. Bagdono nuotr.)
Ekonomistė Aušra Maldeikienė kaip patį linksmiausią ir fantastiškiausią rinkimų pažadą nurodė Tvarkos ir teisingumo (TT) partijos programos nuostatą apie tai, kad senjorai bus vežami į užsienį žiūrėti pasaulio kultūros paveldo.
„Žinant, kiek Lietuvoje yra pensininkų, daugiau nei pusė milijono, jeigu jie visi bus verslininkais, viena vertus, lėktuvai turės daug darbo, kita vertus – verslininkai turės daug darbo už tai. Čia yra ekonominis absurdas. Su protu problemos didelės“, – dėstė savo nuomonę kandžių pasisakymų nestokojanti ekonomistė.
„Bet „Facebooke“ buvo labai linksma diskusija, visi juokėsi, kad va – dabar mano močiutė galės atskristi pas mane į Angliją, aplankys Londone“, – juokėsi A. Maldeikienė.
Pasak jos, visos kalbos apie staigiai pakilsiančius minimalius atlyginimus taip pat turi menką ryšį su tikrove. „Realių problemų sprendimų programose išvis nėra“, – konstatavo ji.
Partijos spėlioja, ko iš jų nori rinkėjai
Ekonomistė pabrėžė, kad Lietuvoje mažai žmonių skaito partijų rinkimų programas, o jos pačios pastarąsias rašo bandydamos atspėti, ko iš jų nori rinkėjai, ir bando derinti tai su ideologija.
Kaip pavyzdį ji pateikė liberalus, kurie kategoriškai pasisako prieš progresinius mokesčius. „Jie duoda suprasti, kad atstovauja Lietuvoje įprastam supratimui, kad turtingas žmogus nenori mokėti jokių mokesčių, bet po dviejų sakinių jie rašo dalyką, kuris tam prieštarauja: padarysime 200 litų mokestinę lengvatą už kiekvieną vaiką dirbančiam tėvui per mėnesį. <...> Jie nesuvokia, ką jie rašo, duoda du priešingus signalus, vieną – kad turtingiems nebus blogai, o kitiems leidžia suprasti, kad šiek tiek palengvės“, – paaiškino pašnekovė.
Neišprusę politikai žada bet ką ir patys sau prieštarauja
Ekonomistės manymu, daugelis politikų turi vidutinišką išsilavinimą ir įsivaizduoja, kad ir publika yra panašiai išsilavinusi, nieko nesuvokia.
„Programos labai gražiai atspindi partijos išsilavinimo lygį. Konservatorių programa – jokios problemos, viską darė gerai, daro gerai, darys dar geriau. Nieko niekada blogo. Tiesiog komunistų partijos programa. Statėm komunizmą, statom komunizmą ir statysim. Aš jų daug jaunystėje skaičiau. Visiškai ta pati logika, nė vienos problemėlės. Suvaldėme krizę, bet niekur neparašo, kad suvaldydami krizę išvarėme daugiau nei 100 tūkst. žmonių, kurie liko be vietos, darbo ir pan.“, – piktinosi A. Maldeikienė.
Liberalų sąjūdis, anot ekonomistės, susideda iš arogantiškų ir blogai išsilavinusių žmonių, nes kas antrame sakinyje jie prieštarauja sau ir aiškiai nesuvokia, kad prieštarauja.
„Butkevičiaus partija – klasikinė sovietinio mentaliteto biurokratų partija. Rašo, kiek centimetrų plauks laivų per upes, nes yra „skyriukas“ – upių vystymas. Upininkystė – Lietuvoje be galo aktualu, daug upių, laivai visur plauko, vežioja kažką upėmis. Jie tiesiog biurokratai“, – negailėjo kritikos ji.
A. Maldeikienės nuomone, jeigu lietuviai supras, kad politikai ateina spręsti problemų, tada jie jų klaus – kaip įsivaizduoji, kaip tą problemą spręsti, o kaip tu, ir tada gal pamatys, kad politikai skiriasi, pagalvos, kuris labiau tinka.
„Politikai, kai užduodi klausimą, negirdi. Jie įsivaizduoja, kad tu klausimą užduodi todėl, kad tu nori juos kažkaip pažeminti. <...> Mūsų darbas klausti, o jų darbas – atsakyti programose, kaip jie ketina spręsti iškilusias problemas. Tačiau, kad išgirstum klausimą, turi būti pakankamai išsilavinęs“, – aiškino pašnekovė.
A. Krupavičius: parlamentarų skaičiaus mažinimas – utopinis pažadas
Politologas Algis Krupavičius (nuotr. Elta)
O štai politologas Algis Krupavičius pastebėjo, kad šiuo metu jau visų rimtų partijų politinės programos pristatytos, o Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) programa dar oficialiai nepristatyta.
„Čia yra keista situacija, kai viena iš stambiausių Lietuvos partijų, dabartinės valdančiųjų daugumos partija savo programos apskritai nėra paskelbusi“, – stebėjosi jis.
Politologas didžiąją partijų politinių programų dalį pavadino „ganėtinai logiškomis“, bet neneigė, kad jose gausu populistinių šūkių ir pažadų.
„Pirmiausia, tai pažadai, susiję su parlamento narių skaičiaus mažinimu. Pažadą mažinti parlamento narių skaičių politikai pamiršta lygiai tą pačią dieną, kai patenka į Seimą, o iki tol labai diskutuojama, svarstoma rimtai, renkami parašai ir t.t. Tai yra vienas iš labiausiai utopinių pažadų, siūlomų rinkėjams“, – teigė jis.
Tačiau A. Krupavičius nebuvo kritiškas dėl pažadų didinti darbo užmokestį.
„Žadami dideli atlyginimai nebūtinai yra nerealūs, nes jei bus aukšta infliacija, tai ir atlyginimai bus aukšti. Tai nėra utopija. Jei įsivaizduotume, kad rytoj bus tie atlyginimai – tada taip, bet žiūrint į ketverių metų kadencijos perspektyvą, tai tikrai visai realu“, – tvirtino jis.
N. Mačiulis: daugelis pažadų prasilenkia su realybe
Nerijus Mačiulis (nuotr. SCANPIX)
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis teigė, kad pažadų rinkimų programose yra labai daug ir didelė dalis jų neturi nieko bendro su realybe.
„Pats populiariausias pažadas (pasikartoja programose), susijęs su minimaliu mėnesiniu atlyginimu (MMA), įgauna įvairią formą, tiek padidinti iki 1200 litų, iki 1509 litų, netgi bandyti rasti galimybių pakelti iki 1800 litų. Kalbama, kad reikėtų susieti su vidutiniu atlyginimu – 60 proc. vidutinio atlyginimo. Bet kurį iš šių pasiūlymų įgyvendinus kitais metais, Lietuvos ekonomika susidurtų su labai dideliais sunkumais“, – konstatavo jis.
Pasak jo, tikėtina, kad nedarbas šoktelėtų, ypač mažesniuose miesteliuose, nes Lietuvoje yra nemažai miestų ir regionų, kur vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių siekia 1500 litų. Galima įsivaizduoti, kas būtų jei tokiuose regionuose MMA padidėtų iki 1500 litų: bankrotų banga būtų milžiniška, nedarbo lygis didžiulis, valstybės finansai būtų išbalansuoti, nes tai būtų susiję su didžiulėmis valstybės išlaidomis.
Trūksta problemų sprendimo būdų
N. Mačiulis tikino, kad žmonių, į kuriuos nukreipti tokie pažadai, problemas reikėtų spręsti kitaip: reikėtų svarstyti apie mažesnę mokesčių naštą tokiems žmonėms, kelti jų kompetenciją per vidutinį darbo užmokestį Lietuvoje, o ne tokiais grubiais reguliavimais, kai MMA kiltų ne laipsniškai, ne pagal šalies verslo galimybes, o pagal tai, kaip tiesiog atrodo gerai žadėti prieš rinkimus, o tai iš tiesų gali nustumti šalį į rimtą ekonominę krizę.
„Darbo rinkoje yra laisvų darbo vietų aukštos kvalifikacijos specialistams, turintiems išsilavinimą, bet bedarbiai dažnai turi kvalifikacijas ir kompetencijas, kurių darbo rinkoje nebereikia. Nėra tokio politiko stebukladario, kuris per metus atėjęs mostelėtų burtų lazdele ir visi bedarbiai staigiai turėtų kompetencijų, arba visi verslininkai staiga sukurtų gerai apmokamas darbo vietas tiems, kurių kompetencijų rinkoje nebereikia“, – samprotavo ekonomistas.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad nerealiausi politikų pažadai kaip tik ir susiję su ekonomine politika, pavyzdžiui, užsienio politikos atžvilgiu sunku pažadėti ką nors tokio, kas atrodytų atitrūkę nuo realybės.
„Pažadai nuogi, nepasakoma, kokiomis priemonėmis tai bus įgyvendinta. Gerai, kai pažadama, kad bus pritraukiamos investicijos, bet ne visose politinėse programose teigiama, kaip tos investicijos bus pritrauktos, ir kodėl užsienio įmonės turėtų kurti gerai apmokamas darbo vietas. Kas blogiausia – pažadai radikaliai pakeisti MMA, reiškia, kad tos užsienio investicijos bus atbaidomos, kol mes nesakome, kad susitvarkysime su darbo santykiu reguliavimu, kol gebėjimas darbuotojo ir darbdavio susitarti nebus reglamentuojamas daug laisviau, tol bus labai sunku pritraukti tas investicijas“, – komentavo N. Mačiulis, politinėse programose pasigendantis problemų sprendimo būdų ir kūrybingų priemonių, kurios iš tiesų galėtų kilstelėti Lietuvos ekonomiką dar labiau konkurencingumo reitinguose, verslo darymo laisvės indeksuose ir pritrauktų investicijas.
