Jie užaugo jau Putino laikais ir 2018-aisiais tikėjosi ateisiantys į valdžią. „P“ karta. „Nulintųjų“ vaikai. Dar vakar buvę moksleiviais, kuriuos socialinis liftas neįtikėtinu greičiu bloškė į viršų ir kurių pajamos priklausė nuo meilės Kremliui. Žygiuojantys kartu su „Našy“, „Rossija Molodaja“, ir „Molodaja gvardija“, „Mestnyje“, „Stal“ – tokių judėjimų buvo dešimtys. Tačiau jie – Vladislavo Surkovo vardo „džiūgaujanti gopota“ (publicistinis terminas, Rusijoje 2007-2008 metais Rusijoje vartotas apibūdinti Kremliaus finansuojamas jaunimo organizacijas, bei į viešumą paleistas cituojant paties Kremliaus administracijos šaltinį) – kur jie yra dabar?
Jaunas ir įžūlus
„Nulintųjų“ gatvės politikos žvaigždė Maksimas Miščenka pats sugebėjo į savo atkreipti jaunimo organizacijų kuratorių dėmesį. Jo paties įkurta organizacija „Rossija molodaja“ (Jaunoji Rusija) arba „RuMol“ – 40 Maksimo kursiokų – užsiėmė kova su „oranžine grėsme“, kovojo su nacionalisto Limonovo „Kita Rusija“, priešinosi nesankcionuotiems mitingams Triumfalnaja aikštėje, kovojo su nelegalais – atvykę į turgus ir stotis ieškodavo ten migrantų, neturinčių leidimo gyventi sostinėje.
Jaunas ir įžūlus, M. Miščenka patiko Kremliuje valdantiems ir atsakingiems už gatvių politiką. 2007-aisiais jį pasiėmė į Rusijos Dūmą. Tačiau su teisėkūra jam nelabai sekėsi. Pasitraukus iš valdžios Vladislavo Surkovo aparatui, iš jos pamažu pradėjo krapštyti ir jo pavaldinius. 2011 metais M. Miščenka atsistatydino iš deputato pareigų. Vėliau vos vos pateko į Visuomenės Rūmus , tačiau ir iš ten išlėkė vos po metų. Paskutinė darbo vieta – Tulos srities vidaus politikos ministro pavaduotojas. Jau įprastai jam, buvo atsakingas už mitingus ir visuomenines organizacijas. Ten jis ir įkliuvo. Gavo iš biudžeto pinigų suorganizuoti renginius Černobylio avarijai atminti. Tačiau nieko nepadarė, o gautas lėšas – 650 tūkst. rublių – pervedė į fiktyvias sąskaitas. Netrukus po nuosprendžio savo feisbuke parašė: „Su politika viskas baigta“.
„Dar prieš penkerius metus M. Miščenka atėjo į debatus su manimi pasipuošęs baltomis pirštinėmis, išdidžiai aiškino apie savo rankų švarumą ir apie patriotizmą. Aš tuomet atsakiau, kad M. Miščenkai ir jo kolegoms baltosios pirštinės yra profesinis įrankis – kad nepaliktų pirštų antspaudų, kai pinigus iš biudžeto vagia. Na ir bendrai, tuomet likau teisus,“ – sužinojęs apie M. Miščenkos machinacijas, tuomet pareiškė opozicinierius Ilja Jašinas.
Iš opozicijos jaunimo organizacijų į lyderius
I. Jašinas tuomet buvo vienas iš gatvių politikos lyderių – tačiau jau kitoje barikadų pusėje. Bendravo ir su „Jabloko jaunimu“, ir su „Solidarumu“, su šiomis organizacijomis jis surengė vienas iš ryškiausių tų laikų akcijas. Jo organizuotų akcijų metu buvo aplieta raudonais dažais Andropovo memorialinė lenta. Viešai nusiskuto plikai plaukus šalia Generalinio štabo būstinės. Surengė simbolinius susideginimus priešais Kremlių. Visais įmanomais būdais labai stipriai erzino Kremliaus pasekėjus.
Tačiau jis išliko aktyvus opozicijos atstovas ir iš jaunimo organizacijų perėjo į politiką. Po PARNAS subyrėjimo pernai metų pabaigoje, pasitraukė iš jos gretų. Tęsia savo politinę veiklą judėjime „Solidarnost“.
Pagrindinis projektas – „Našy“
Kremliaus jaunimo organizacijų pagrindu ir įkvėpimu tapusi „Našy“ („Mūsiškiai“), kurios prototipą („Einantys kartu“) Vasilijus Jakemenko įkūrė dar 2000-aisiais, baigė savo galiojimą ir užleido vietą kitiems dariniams tik 2013-aisiais.
Raudonmarškiniai paaugliai – jų visoje šalyje buvo dešimtys tūkstančių. Turėdamas savo valioje tuomet neribotus Kremliaus resursus propagandai V. Jakemenko privertė juos patikėti tuo, kad jų gyvenime yra tik vienas šansas tapti „našistu“. Manifestas buvo paprastas: Rusija – pasaulio centras, laisvei grasina liberalai, fašistai ir Vakarų atstovai, kuriuos visus bendrai jungia neapykanta Vladimirui Putinui. „Mes jus išmokysime tėvynę mylėti“ – tai apie juos.
Pagrindinis „našistų“ sukurtas projektas – „Seligerio“ stovyklos. Į renginį suvažiuodavo tūkstančiai aktyvistų iš visos šalies, kartais juos aplankydavo ir pats Vladimiras Putinas.
Judėjimui iš biudžeto kasmet buvo leidžiami šimtai milijonų. Anot leidinio „Vedomosti“, vien per 2007-2010 metus judėjimui skyrė beveik pusę milijardo rublių.
Tačiau V. Surkovo epochos saulėlydis nepagailėjo ir V. Jakemenkos. „Gopnikai“, įsimylėję prezidentą, Kremliui pasirodė nesą reikalingi. Vyriausiąjį vadą išmetė iš „Rosmolodiož“. Projektą „Našy“ uždarė. V. Jakemenko neleido kurti naujos partijos. Ir jis dabar valdo kavinių tinklą „Ješčio pirog“ („Dar pyrago“).
Išpuoliai paskatino emigruoti
Garis Kasparovas buvo iš tų žmonių, kurų portretai mėtėsi pas „našistus“ ofisuose ant grindų, ir kurių kartoninės galvos „Seliger“ stovykloje buvo susmaigstytos ant iečių su užrašu „Čia jūs nesate laukiami“. Vienas iš tūkstantmečio pradžios Rusijos opozicijos lyderių, G. Kasparovas erzino prokremliškuosius aktyvistus bene labiausiai iš visų.
Jie spausdino ir dalino įžeidžiančius lapelius, dėl kurių G. Kasparovas netgi bandė nesėkmingai su „našistais“ teistis. Sykį jo paprašė autografo ant šachmatų lentos – su kuria tuomet ir smogė jam per galvą, klykdami nešdintis iš Rusijos.
2013-aisiais gavęs kvietimą ir apsilankęs Tyrimų komitete, G. Kasparovas išvyko iš Rusijos. Iki šiol taip ir negrįžo.
Pavirto liberale
Viena iš pačių žymiausių „našisčių“ – Kristina Potupčik. Judėjimo komisarė ir atstovė spaudai, V. Jakemenkos parankinė ir žmogus, apie savę rašiusi „Pagal išsilavinimą aš – filologė“.
Potupčik platino skandalingas juostas su kompromatu, taip pat ir seksualinio pobūdžio, prieš liberaliuosius žurnalistus ir opozicionierius: Michailą Fišmaną, Viktorą Šenderovičių, Ilją Jašiną.
Pasitraukus V. Jakimenka, kažkuram laikui „nusėdo“ ir dingo iš aktyvaus politinio gyvenimo. Tačiau toli nuo valdžios nesitraukė – dirba Visuomenės Rūmuose. Iš radikalios gynėjos pavirto centriste, kartais parašo liberalias žinute feisbuke ir fotografuojasi su buvusiais savo oponentais „Instagram“.
Vieninteliai galėję priešintis Kremliaus armijai – nacionalbolševikai
Nacionalbolševikų partijos lyderis Eduardas Limonovas buvo vienas iš pačių radikaliausių ir aktyviausių kovotojų su prokremlišku jaunimu. Jis turėjo savo armiją – kur kas labiau „trenktų“ ir bebaimių kovotojų, negu „našistai“. Jie gana atvirai kariavo gatvėse. „Našistų“ geriausiais metais vieninteliai „nacbolai“ galėjo jiems pasipriešinti.
Pradžioje buvo vienas iš pagrindinių opozicijos projektų autorių, tačiau po įvykių Bolotnaja atsiribojo nuo liberalų. Vėliau palaikė Krymo aneksiją ir karą Donbase. O tie, kurie garsiausiai šaukė „Putinai, traukis“, ir kovėsi su „našistais“, išvyko savanoriais kariauti į Ukrainos rytus.
Marija Drokova – ta pati mergaitė, kurią pabučiavo V. Putinas. Iš esmės, tas bučinys ir užtikrino jai karjerą. Žymi tuo, kad pareikalavo V. Putinui gyvam esant statyti paminklą. Tačiau po išpuolio prieš Olegą Kašiną (žurnalistas buvo žiauriai sumuštas), kurio sumušimą, anot vietos žiniasklaidos, galėjo organizuoti V. Jakemenko, pasitraukė iš judėjimo „Našy“.
Pradėjo dirbti viešuosiuose ryšiuose, išvažiavo gyventi į JAV. Kaip tik neseniai gavo „žaliąją kortą“, dėl ko angliškai pasigyrė savo socialiniame tinkle.
Borisas Nemcovas
Borisą Nemcovą „našistai“ ir ant kuolo virtualiai sodino, ir fiziškai bandė susidoroti, apliedami kokia koka kola. B. Nemcovas – vienintelis, kuriam pavyko laimėti prieš „našistus“ teismą – šie buvo pareikalavę iš jo milijono rublių po to, kai jis apkaltino juos išpuoliu. Tačiau teismas atsisakė patenkinti ieškinį.
Po to, kai B. Nemcovas JAV suorganizavo V. Surkovo ir V. Jakemenko draudimą įvažiuoti į šalį, „našistai“ surengė išpuolį prieš jį Šeremetjevo oro uoste. Buvo nužudytas 2015-ųjų vasario 27-ąją pačiame Maskvos centre, priešais Kremlių.
