Nepasiteisinę, ar savo užduotį jau atlikę jaunimo politiniai judėjimai Rusijoje nuo šiol turi naują flagmaną – „Jaunąją armiją“. Tai asmeniniu Sergejaus Šoigu pageidavimu įkurta sukarinta vaikų ir jaunimo organizacija, kurios tikslas – „stiprinti karinį-patriotinį auklėjimą“.
Pasak Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu, „Jaunoji armija“ bus „pati mobiliausia, pati didžiausia ir pati efektyviausia“ Rusijos vaikų bei jaunimo karinė-patriotinė organizacija.
Skelbiama, kad naujieji sukarinti V. Putino pionieriai surinko 12 tūkst. vaikų. Manoma, kad iki metų galo prie šio judėjimo prisijungs dar beveik aštuoni tūkstančiai žmonių. Tai nebus savarankiška organizacija – ji įkurta kaip „Rusijos moksleivių judėjimas“ padalinys. „Mes vaikus viliosime profiliuotais būriais – jaunieji tankistai, jaunieji desantininkai, jaunieji lakūnai ir taip toliau,“ – aiškino jaunaarmiečių štabo vadas Dmitrijus Tručnenkovas.
Ne tik automato surinkimas-išrinkimas
„Jaunosios armijos“ struktūra, kurią sukūrė šalies Gynybos ministerija, bus pririšta prie karo dalinių dislokacijos, karo mokyklų, sukarintų valstybės organizacijų vietų.
„Mes norėtume, ir mes tai būtinai padarysime, sukurti šimtų šimtus patriotinio auklėjimo centrų, šimtus jaunaarmiečių centrų per visą šalį,“ – pasakojo gynybos ministras Sergejus Šoigu.
Ministras pabrėžė, kad „desantininkai ir raketų dalinio kariai, pėstininkai ir tankistai yra nukreipti ta linkme“, kad kiekvieną jaunaarmietį „pakviestų į savo ratą“. Karinėje-sporto programoje vaikams ir paaugliams yra suplanuotas ne tik automatų surinkimas-išrinkimas (kas būdavo numatyta pradinės karinės parengties kursuose sovietų laikais). Jaunaarmiečiai išklausys jaunojo kario kursą šaudymo parengimui ir mokysis taktinių karo veiksmų.
„Gazeta.ru“ šaltinis, „pažįstamas su jaunaarmiečių judėjimo virtuve“, leidiniui pažymėjo, kad šaudymo treniruotės vyks naudojant pneumatinius ginklus. Šis teiginys prieštarauja paties gynybos ministro žodžiams, kuris vaikams pažadėjo, kad šie „galės šaudyti iš visko, kas šaudo, išskyrus raketas“.
Kitas jaunaarmiečių vadas, Aleksandras Kanyšinas, teigia, kad netrukus prognozuojama surinkti „šimtus tūkstančių narių“. Aišku, pabrėžiant, kad „dalyvavimas yra išskirtinai savanoriškas“.
Po Gynybos ministerijos sparnu
Pirmą sykį apie „Jaunąją armiją“ Rusijos gynybos ministerija prabilo 2016-ųjų sausį. „Mes turime idėją – į mūsų darbo sferą įtraukti moksleivius, tam jau yra įrengta tinkama infrastruktūra: ne tik Karinių pajėgų galimybės, tačiau ir DOSAAF (Rusijos savanoriškoji laivyno, aviacijos ir armijos visuomeninė organizacija). Mes pradedame jaunaarmiečių kūrimo ir vystymo judėjimą,“ – pasakojo tuomet Gynybos ministro pavaduotojas Nikolajus Pankovas, šiuo metu ir likęs atsakingu už jaunaarmiečių programą.
Rugsėjo 6-ąją buvo pasirašyta oficiali bendradarbiavimo sutartis tarp Gynybos ministerijos ir Rusijos banko VTB. Oficialiai deklaruojamas tikslas – „skatinti karinį-patriotinį“ vaikų auklėjimą.
Oficialioji žiniasklaida skelbia, kad „Jaunoji armija“ buvo įkurta gynybos ministro Sergejaus Šoigu iniciatyva. Tačiau su visomis ankstesnėmis (proputiniškieji „Einantys kartu“, „Našy“, „Plienas“ ir „Tinklas“, bei daugelis kitų) yra siejamas Kremliaus „pilkasis kardinolas“ – ilgametis V. Putino patarėjas Vladislavas Surkovas. Beje, kurdami naująjį darinį, politiniai technologai labai nepersistengė. Net ir pagrindinis jaunaarmiečių šūkis išliko toks pats, kaip ir jau numarinto „našistų“ judėjimo – „Kas kitas, jeigu ne tu?“.
Jeigu vertintume „Jaunąją armiją“, kaip karinį-patriotinį minėtos moksleivių organizacijos, tai galima įžvelgti panašumų su SSRS pabaigos ir dabartinės Rusijos organizacijomis. 80-aisiais SSRS madas diktavo Visasąjunginė pionierių organizacija. Tačiau ji taip pat turėjo savo karinį sparną – tam tikrą sukarintą pionierių dalinį. Pionieriai, budėdavę prie svarbių komunizmo objektų, būtinai būdavo ir jaunaarmiečiais.
Gyventojų sukarinimo projektas
Daugelio autoritarinių režimų vystymasis neišvengiamai priveda prie absoliučiai visų gyvenimo sferų kontrolės.
Į tai yra įtraukiamas ir vaikų auklėjimas. Skirtingai nuo judėjimo „Našy“ ir kitų proklemiškų „jaunimo“ organizacijų, sukurtų V. Putinui atėjus į valdžią, ir esančių politinių technologijų bei konkrečių tikslų įgyvendinimo projektais, „Jaunosios armijos“ pavidalu į rusų gyvenimus įžengia šalies karinės struktūros. Jie aiškiai demonstruoja, kad naujasis judėjimas – dalis valstybės, ir atėjo čia ilgam.
Kuomet kalbama apie naujuosius jaunaarmiečius, dažnai klaidingai priduriama, kad tai – sovietinių laikų palikimas. Tačiau tokio aktyvaus bendradarbiavimo tarp Gynybos ministerijos ir pionierių organizacijos nebuvo net pokario SSRS. Generolai praktiškai atvirai pripažįsta, kad nori išmokyti vaikus kariauti dar mokyklos suole.
Ir čia rodosi tinkamesni kiti – ne vien sovietiniai – istorijos pavyzdžiai.
Patriotinis auklėjimas ir karinis parengimas
Chrestomatiniu partinės jaunimo organizacijos pavyzdžiu yra laikomas Trečiojo reicho „hitlerjungendas“. Nacių jaunimo organizacija buvo įkurta 1926 metais ir kartu su „motinine partija“ tapo vienintele jaunimo organizacija Vokietijoje nuo 1933-ųjų (mergaitėms buvo įkurta atskira nacistinė sąjunga).
Skirtingai nuo sovietinių pionierių ir komjaunuolių, greitai netekusių militaristinio skautų palikimo, jaunieji vokiečiai buvo aktyviai mokomi karybos. Organizacijoje atsispindėjo militarizuotos nacių partijos sistema.
Taip pat „hitlerjungendas“ nebuvo pririštas, kaip pionieriai, prie mokyklų. Tai buvo „mažoji partija“ su savo teritorine ir hierarchine struktūra. Propagandinė nacių mašina buvo itin efektyvi. Jau Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kuomet reguliariosios Vermachto pajėgos pradėjo masiškai pasidavinėti, o SS nariai mieliau rinkosi savižudybę, „Verwolf“ partizanai, kuriuos sudarė „hitlerjungeno“ nariai, tęsė kovą.
Tarpukario Europoje jaunimo organizacijas kūrėsi visi save geriantys fašistiniai režimai ir partijos: italų „Balilla“, ispanų „Universitetinė profsąjunga“, siejama su fašistine partija „Falanga“, „Geležinės gvardijos“ jaunimo organizacija Rumunijoje. Tokių organizacijų tikslas buvo identiškas – patriotinis auklėjimas ir karinis parengimas.
Chunveibinai (raudonieji sargybiniai)
Paskutinis, bandęs sukurti kažką novatoriško šioje srityje buvo Kinijos diktatorius Mao Dzedongas. Kinijos komunistų partijos lyderis ir ideologas buvo aktyvus „laisvos masių kūrybos“ šalininkas, nors suvokė jis šį procesą labai jau savotiškai. 60-aisiais jis įkūrė Kinijoje chunveibinų judėjimą.
Skirtingai nuo J. Stalino, kuris savo kovoje su politiniai priešais ir kitaminčiais rėmėsi valstybės karine ir biurokratine galia, Mao rėmėsi ideologiškai apdoroto jaunimo pajėgomis. Chunveibinų atsiradimo pasekmė – nesuvaldomo spontaniško smurto protrūkiai, kurių ir kažkaip paveikti niekas net nebandė.
„Raudonieji khmerai“
Panaši maoistinė jaunimo organizacijų praktika vėliau paplito ir kitose Pietryčių Azijos šalyse. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Kambodžos diktatoriaus Pol Poto įkurti „raudonieji khmerai“. Iš esmės tai buvo viena didelė sukarinta jaunimo partija (amžiaus vidurkis – 15 metų), o jos siaubą nešanti veikla nusinešė nuo vieno iki trijų milijonų Kambodžos gyventojų gyvybių.
