Lietuvos politikos realijas, ideologijų sklaidą ir kairės bei dešinės atskirtis politologai mato kitaip nei politikai.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Lauras Bielinis sakė manąs, kad partijos Lietuvoje atpažįstamos pagal lyderius, o ne pagal ideologijas.
„Manau, kad Lietuvos politinės partijos save identifikuoja daugiau ne pagal ideologinius-vertybinius kriterijus, nors tam tikri ideologiniai elementai vis tik atsispindi pas konservatorius, liberalus bei socialdemokratus, o pagal tokius kriterijus kaip lojalumas lyderiui ar lyderių grupė, konkrečių problemų sprendimo būdai ir aišku pagal grupinius pasiskirstymus, kur politinės grupuotės susiskirsto spontaniškai ir tik po to ima racionalizuoti savo priklausomybes kairei ar dešinei“, – sakė jis portalui Balsas.lt.
„Dalis partijų neapsunkina savęs klausimu kur jie yra – dešinėj, centre ar kairėje, jų klausimas sprendžiasi taip – kur rinkėjas – ten ir partija. Gal tai populistiška, tačiau rinkimiškai garantuoja tam tikrą naudą“, – samprotavo politologas.
Politikos tyrimų ir analizės instituto direktoriui Mariui Ulozui susidaro įspūdis, kad ne tik Lietuvos rinkėjams, bet ir dažnam politikui nėra visai aišku kokia ideologija vadovaujasi jis/ji ir jo partija. „Taip galima teigti analizuojant (a) partijų programas, (b) realius politikų veiksmus – balsuojant ar teikiant įstatymų projektus – (c) bei viešai išsakomas jų mintis. Juose per daug prieštaravimų, kad žmonės galėtų suprasti kuo skiriasi ideologijos, kokius skirtingus šalies raidos būdus jie siūlo.
Lietuvai pereinant iš vienpartinės į daugiapartinę sistemą, deja, nesusiformavo kelios didesnės partijos, kurios deklaruotų ir, dar svarbiau, nuosekliai vadovautųsi skirtingomis ideologijomis. Toks žodžių ir darbų neatitikimas žmonių sąmonėje įtvirtino dažnai neteisingą nuomonę, kad Lietuvos dešinė – konservatoriai, kairė – socdemai, o visi kiti – arba centre arba dėmesio neverti marginalai. Pakankamai didelę nišą (~15%) Lietuvoje turi liberalai, bet kai vienu metu liberalias pažiūras deklaruoja trys partijos, tai tikriausiai net M. Friedmanas negalėtų pasakyti kurie iš jų yra „tikrieji“ liberalai“, – sako ekspertas.
Pasak M. Ulozo, patiems politikams tokia situacija dažnai yra paranki, nes leidžia laisviau laviruoti formuojant oportunistiškas koalicijas ir siūlant populistiškus sprendimus. Taip pat, dažnai argumentuojama, kad dėl smarkiai fragmentuoto Seimo bei koalicinių vyriausybių neįmanoma nuosekliai laikytis ideologijos. Bet dažnai to esą net nebandoma daryti.
„Kas galėtų padėti situaciją keisti?“, – klausia M. Ulozas.
Keli iš jos nurodomų galimų sprendimų:
– skirtingų ideologijų minties institutai ar think tank'ai, kurie išgrynintų skirtingų partijų pozicijas bei siūlomus sprendimus;
– didesnis žiniasklaidos ir visuomenės dėmesys politikų žodžių ir darbų kontrolei;
– geresnis partijų darbas ruošiant savo narius, nesivaikymas vienadienio populiarumo į sąrašus įrašant žinomus žmones;
– principingesnė partijų (bei visuomenės) pozicija formuojant koalicijas;
– partijų stambėjimas.
M. Ulozo nuomone, Lietuvoje į atskirus elementus suskaldyti valstybė – partijos (politinė sistema) – žmogus. Be to, tas atskyrimas vis gilėja, nes valdantieji deda pastangas, kad piliečiai neturėtų daugiau galios dalyvauti valstybės valdyme, inicijuoti referendumų, teikti įstatymų projektų, efektyviai gintų viešąjį interesą.
„Net norėdamas išreikšti pilietinę poziciją piketuodamas, turi gauti leidimą ir būsi aptvertas raitos policijos bei specialios paskirties padalinių. Todėl ilgainiui piliečiai mažiau dalyvauja rinkimuose, juos vadina „demokratijos teatru“ arba tiesiog emigruoja, nes savęs nesieja su savo valstybe, nes nuo jos valdymo ir ateities kūrimo yra nušalinti“, – sako.
