Pirmas faktas: Lietuvoje blogėja žmogaus teisių padėtis – tokių problemų kaip privačių telefono pokalbių viešinimas, antisemitiški bei homofobiniai straipsniai, akiplėšiškas Seimo kišimasis į teisėsaugos darbą ar romų būstų griovimas anksčiau tiek nebuvo. Antras faktas: daugelį brutaliausių pažeidimų visuomenės akyse įvykdo ne kas kitas kaip politikai.
Įtakos iš Rytų ir Vakarų
Lietuvai, kaip mažai valstybei, lemta patirti politinius skersvėjus. Mūsų visuomeniniam gyvenimui įtakos turi tiek Rytai, tiek Vakarai. Ši tiesa dar sykį buvo patvirtinta pristatant žmogaus teisių įgyvendinimo Lietuvoje 2005 metais apžvalgą.
Pasak Kęstučio Čilinsko, Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) valdybos pirmininko, padėčiai Lietuvoje įtakos turi pasaulio įvykiai. Kova su terorizmu daugelyje šalių tapo pretekstu varžyti žmogaus teises, ypač žodžio laisvę ir teisę į privatumą. Lietuva taip pat perima šias normas, neretai jas pastumdama kraštutinumų link. Pavyzdžiui, nutarta, kad žurnalistai privalės atskleisti informacijos šaltinį, jeigu to pareikalautų generalinis prokuroras, nors kitose šalyse tam būtinas teismo sprendimas. K. Čilinsko nuomone, Lietuvoje remiamasi tais, kuriems politikai turi didesnę galią. Kova su terorizmu taip pat dažnai slypi po skandalais dėl asmenų sekimo verslo ar politinės kovos tikslais.
Kita įtakos Lietuvai kryptis yra iš Rytų. Pernai Rusijoje priimtas įstatymas, ribojantis visuomeninių organizacijų veiklą šalyje, bei taip pradėtas pilietinių organizacijų, ypač finansuojamų užsienio lėšomis, persekiojimas pasiekė ir Lietuvą, kur žiniasklaida ir kai kurios politinės jėgos vykdė George‘o Soroso pilietinių institucijų puolimą. Vis dėlto Lietuva tuo, priešingai nei neigiamomis tendencijomis iš JAV, neužsikrėtė ir skandalai, bent jau kuriam laikui, liovėsi.
ŽTSI pateiktoje apžvalgoje pažymima, kad žmogaus teisių padėtis Lietuvoje blogėja nuo šalies įstojimo į Europos Sąjungą (ES) 2004 metais. Bet kuo gi kalta Europos Sąjunga? Atrodė, kad turėtų būti priešingai.
Seimo pirmininko pavaduotojas Gintaras Steponavičius mano, kad ES tiesiogiai šiems procesams įtakos neturėjo. „Taip jau sutapo, kad neigiamos tendencijos iškilo į viešumą. Problemos yra su požiūriu į žmogaus teises“, – mano jis. Lietuvos valstybinės institucijos nesugeba tų tendencijų įžvelgti ir į jas reaguoti. Teismų reforma, asmens duomenų apsaugos ir teisės į privatų gyvenimą pažeidinėjimai vyksta net iš valstybės institucijų pusės, pažymi jis.
Lietuvoje teisingumą vykdo... Seimas?
Skaitant apžvalgą, kurioje vertinamas žmogaus teisių įgyvendinimas, susirūpinimą kelia tai, kad ne kartą joje šmėsčioja žinomų politikų pavardės. Politikai, visuomenės atstovai, yra vieši asmenys ir idealiu atveju turėtų būti autoritetas. Jeigu jau tai neįmanoma, jie galėtų bent negriauti demokratinės valstybės pamatų. Vis dėlto daug šiurkščiausių žmogaus teisių pažeidimų Lietuvoje yra įvykdomi politikų, į skandalus įveliant žiniasklaidą ir taip viešojoje sferoje legitimuojant neteisėtus veiksmus.
Viena esminių žmogaus teisių problemų yra Seimo ir atskirų politikų ar pareigūnų kišimasis į teisėsaugos darbą. „Seimas pats atlieka teisminę funkciją. Pasiekta riba ir tikrai blogiau negali būti“, – teigė K. Čilinskas. Be to, visuomenė Lietuvoje mano, kad teisingumą vykdo prokuratūra, o ne teismai, kaip turėtų būti teisinėje valstybėje. Teismų reforma stringa, o siūlymas padidinti prezidento ir Teisingumo ministerijos vaidmenį sudarant teisėjų korpusą ir valdant teismus yra pavojaus signalas teismų nepriklausomumui.
Kitos dvi sferos, kur daug nusižengimų daro politikai, yra teisės į privataus gyvenimą nesilaikymas bei žodžio laisvės pažeidinėjimas. Asmens kodų, operatyvinių duomenų, vaizdo kameromis užfiksuotų vaizdų viešinimas, ypač kai tai daro valstybinės institucijos, kaip antai „Sodra“, gali pasirodyti esą smulkmenos. Tačiau faktas, kad Seimo posėdžių salėje ketinta klausytis Artūro Zuoko ir verslininkų pokalbių, įrodo, jog Seimo nariai nesuvokia parlamento galių, t.y. nesupranta, kad įtariamųjų kaltės nustatymas neįeina į jo įgaliojimus. Laikinoji tyrimo komisija yra politinio, o ne teisinio įvertinimo institutas, todėl jos paskirtis turėtų būti ne tyrinėti įrodymus baudžiamojoje byloje, bet duoti politinį įvertinimą viešai prieinamiems faktams, rašoma apžvalgoje.
Lietuvoje dažnai nesuprantamas ir žodžio laisvės turinys. Politikai nuo oponentų kritikos ginasi kaltindami juos šmeižtu ir mėgina vengti pastabų, tapatindamiesi su valstybe. Prisimenama, kaip ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas kritiką savo atžvilgiu vadino kenkimu Lietuvos įvaizdžiui ir vykdomosios valdžios diskreditavimu. A. Brazauskas kreipėsi į prokuratūrą dėl konservatorių lyderio samprotavimų apie jo žmonos verslą. Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas taip pat inicijavo teismo procesus prieš politinius oponentus. Toks žodžio laisvės pažeidinėjimas yra labai paplitęs. Pasak ŽTSI ekspertų, politikų kaip viešųjų asmenų atsakomybės ribos yra kitokios nei paprastų piliečių, tad natūralu, kad jie gauna daugiau kritikos ir su tuo turėtų susitaikyti.
Žmogaus teisės tėra formalumas
Taigi Lietuvoje politikai ne tik patys pažeidinėja žmogaus teises, bet ir rodo visuomenei pavyzdį, kaip tai daroma ir kad už tai nėra baudžiama. Vis dėlto ar imasi valdžios pareigūnai, ypač Seimo nariai, dažniausiai pažeidinėjantys žmogaus teises, ko nors veiksmingo kovojant su tokiais politikų vykdomais nusižengimais?
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius tvirtina, kad Lietuva neturi žmogaus teisių politikos valstybės lygmeniu. „Jeigu žmogaus teisės nebus pakeltos į politinį lygmenį, galėsime rinktis tarp Kazachstano tipo demokratijos ir Vakarų“, – mano jis. Seimas, gindamas savus, iki šiol atmetė bet kokį bandymą patraukti parlamentarus teisminėn atsakomybėn.
Anot G. Steponavičiaus, biurokratiniu lygmeniu žmogaus teisių politika Lietuvoje lyg ir vykdoma, tačiau, jo nuomone, būtina susitelkti ties tomis sritimis, kuriose problemų yra daugiausia, bei stiprinti už tai atsakingas institucijas. Deja, nepanašu, kad su šiomis problemomis Seimas gali pats vienas susitvarkyti. „Be visuomeninio sektoriaus spaudimo – nieko nebus“, – įsitikinęs Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotojas.
Opozicijai taip pat priklausantis Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkės pavaduotojas Arimantas Dumčius sako, kad komitetas visomis prasmėmis – ne tik abėcėlės tvarka – yra paskutinėje vietoje. Tik kovos su korupcija programa, jo manymu, yra veiksminga, kadangi nusižengimus galima vertinti antikorupciniu požiūriu, tuo tarpu žmogaus teisės dar nėra tinkamai įvertintos, tad ir kova su jų pažeidimu tėra daugiau formali.
Pasak G. Steponavičiaus, dauguma apžvalgoje minimų politikų nusižengimo žmogaus teisėms atvejų garbės politikų luomui nedaro. Jis įsitikinęs, kad svarbiausia yra suvokimo problema: politikai turi suprasti, ką galima ir ko negalima daryti. Vis dėlto optimizmo kol kas nedaug. „Turime tokią Seimo sudėtį, kuri žmogaus teisių nesuvokia kaip prioriteto“, – mano G. Steponavičius. Kol kas žmogaus teisės tėra formalumas, įstatymuose sutraukiamas į formalų kelių eilučių ilgio paragrafą, neturintį realios galios.
Tad žmogaus teisių ateitis Lietuvoje priklauso nuo politikų, kurie kol kas nesusimąstydami pasiduoda pasaulyje vyraujančioms tendencijoms, sąmoningumo. Europos Sąjunga esminės įtakos neturi ir negali turėti. Kol naujienų antraštėse, skelbiančiose cinišką žmogaus teisių ignoravimą, mirgės svarbiausius postus užimančių politikų vardai, nepanašu, kad bus geriau.
