Lietuva – sunkiai sveiku protu suvokiamų paradoksų šalis: ES skiriamų milijardų ir šalies biudžeto tvarkymas bei koordinavimas ne pirmus metus patikimas buvusiai Rusijos pilietei, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijusiai tik prieš septyniolika metų.
Vaikystė – Rusijos Federacijoje, tuometinės Baškirijos, dabar vadinamos Baškortostanu, sostinėje Ufoje. Mokslai prestižinėje anksčiau buvusioje mergaičių gimnazijoje, vėliau – ekonomikos studijos garsiajame Maskvos M. Lomonosovo universitete. Galima tik spėti, ar mergina buvo tokia gabi, kad įveikė ne vieną dešimtų konkurentų, ar pagrindinį vaidmenį suvaidino tėvas Anatolijus Blaževičius, Ufos naftos instituto profesorius, ekonomistas. Daug pasako ir faktas, kad tame pačiame kurse studijavo vos vienas lietuvis, vieno iš didesnių miestų partijos pirmojo sekretoriaus sūnus (deja, negalintis pasigirti dideliais karjeros laimėjimais). Studijų pabaigoje mergina įstoja į doktorantūrą, sėkmingai dėsto studentams ir apsigina disertaciją tema „Dinaminio programavimo modeliai, sprendžiant įmonių planavimo uždavinius ir ekonomistų apmokymo kompiuterizavimas“.
Meilės emigrantė
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai nemažai rusakalbių skubėjo palikti Baltijos šalis, moteris atvyksta į Vilnių. Nešama meilės sparnų. Po kelerių metų pradeda svaiginančią karjerą valstybės tarnyboje – nuo paprastos konsultantės Finansų ministerijoje iki vieno svarbiausių ministerijos departamentų vadovės posto. Kurį laiką patarinėjusi premjerui Rolandui Paksui, šiandien ji – Vyriausybės kanceliarijos Ekonomikos pažangos departamento – svarbiausio Vyriausybės padalinio – vadovė. Tai – Ana Stankaitienė, kurios gimimo liudijime įrašyta: Anna Blaževič.
Tik dalis išvardytos biografijos faktų nekeltų jokių įtarimų dėl sėkmingai susiklosčiusio gyvenimo, jei ne viena aplinkybė: į gana nemažai uždirbančios moters rankas iš Rusijos plaukia šimtai tūkstančių. O ir jos sutuoktinis, Lietuvos edukologijos universiteto socialinių mokslų daktaras Romualdas Stankaitis, ne vieną milijoną rankose yra vartęs. Tik jie į vyro vadovaujamas bendroves krito iš ES bei šalies biudžeto.
Kalbėtis atsisakė
„Kaip jūs čia patekote?“– pakėlusi akis nuo tuščio stalo paklausė A. Stankaitienė. Priminiau, kad telefonu buvome susitarę, jog atvyksiu kalbėtis „apie gyvenimą“. Departamento direktorė ėmė vartyti užrašus ir pareiškė, kad susitikimas buvo numatytas diena vėliau. Tačiau vėl kilo nerimas ir imta klausinėti, kaipgi čia galima patekti, jei ji pati tuo nepasirūpino?
Klausimų pliūpsnį nutraukė į kabinetą įėjusi vertėja. Ji pristatė du pusamžius vyrus. Vienas jų, kaip buvo galima spręsti iš abiejų pokalbio vos įžengus į Vyriausybės rūmus, galėjo būti verslininkas. Supratau – dėl jų vizito A. Stankaitienė bus susitarusi iš anksto, ir šis vizitas greičiausia užgožė manąjį. Ką gi, ekonomika svarbiau nei „gyvenimas“.
„Dėl naujai gautų skubių pavedimų man tenka koreguoti savo darbotvarkę. Apgailestauju, bet negalėsiu su Jumis susitikti sutartu laiku. Esu pasiruošusi atsakyti į Jūsų raštu pateiktus klausimus. Atsiprašau už nepatogumus“, – po kelių valandų atsivijo A. Stankaitienės elektroninis laiškas, įspėjantis, kad ir kitas susitikimas neįvyks. Nors valdininkei buvo pasiūlyta naujam susitikimui rasti pusvalandį po darbo arba per artimiausias keturias darbo dienas, į siūlymą ji neatsiliepė.
Kokios priežastys ir „skubūs pavedimai“ gali žmogų sustabdyti nuo atviro pokalbio? Galima manyti, kad priežasčių esama svarių, ir nemažai.
Darbas – pirma, pilietybė – paskui
Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos institute moksliniu bendradarbiu tuo metu dirbęs R. Stankaitis su būsima žmona Ana Maskvoje turėjo prasilenkti – 1983 metais jis baigė M. Lomonosovo universitetą, o Blaževič pavardę turėjusi būsima jo mylimoji tuomet tik įstojo mokytis. Galima spėti, kad poros keliai susitiko, kai R. Stankaitis pradėjo studijuoti aspirantūroje, į kurią vėliau likimas atvedė ir Aną. 1988 metų vasarį lietuvis sėkmingai apsigynė daktaro disertaciją tema „Veiklos rezultatų kultūros ir meno įmonių paslaugų sferoje ekonominis įvertinimas“.
Lietuvių kalbos nemokančiai Anai Lietuvoje turėjo būti sunku rasti darbą. Laimė, Vilniuje jau veikė E. Rastenienės užsienio kalbų ir vadybos kolegija, viena pirmųjų nevalstybinių aukštųjų mokyklų. Čia atvykėlė 1992-aisiais ir įsidarbino. 1994 metais R. Stankaičiui ėmus dirbti tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, Ana netrukus gavo valdišką darbą.
„Aną Stankaitienę priimti nuo š. m. rugsėjo 15 d. trijų mėnesių išbandymo laikotarpiui Biudžeto departamento Biudžeto politikos skyriaus konsultante ir nustatyti tarnybinio atlyginimo koeficientą 5,8 ir priemoką 6,2 koeficiento“, – 1995-aisiais įsakymą pasirašė tuometinis finansų ministras Reinoldijus Šarkinas, 1980–1982 metais ėjęs Kubos švietimo ministerijos patarėjo finansų klausimais pareigas.
Po metų A. Stankaitienė to paties R. Šarkino jau buvo paskirta Fiskalinės politikos departamento Planavimo ir analizės skyriaus vyr. ekonomiste, kuria dirbo iki 1997-ųjų spalio pradžios.
Kas buvo sėkmės paukštė, A. Stankaitienę pakėlusi ant pirmųjų svaiginančios karjeros laiptelių? R. Šarkinas? Vyro darbinis statusas? Beje, 1997-aisiais ir R. Stankaitis pakeitė darbo pobūdį – buvo paskirtas AB Turto banko Marketingo skyriaus viršininku. Kadangi A. Stankaitienė išvengė akistatos su žiniasklaida, galima įtarti, kad karjeros pradžioje vieną svarbesnių vaidmenų turėjo vaidinti R. Šarkinas, mat pastarajam tapus Lietuvos banko vadovu, kiek vėliau vadovauti Politikos departamento Finansų ir pinigų rinkų skyriui atėjo ir A. Stankaitienė.
Vis dėlto pagrindinis klausimas kitoks: kaip galėjo A. Stankaitienę 1995 metų rudenį priimti į darbą viena svarbiausių šalies ministerijų, jei moteris neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės?
„Respublikos Prezidento A. Brazausko 1997 m. kovo 24 d. dekretu Nr. 1242 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo“ Anai Stankaitienei buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Anos Stankaitienės prašymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 14 straipsnį pateikė Vilniaus miesto savivaldybės Pilietybės reikalų komisija“, – Prezidentūra redakcijai patvirtino, kad A. Stankaitienė Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gerokai vėliau negu buvo priimta į darbą Finansų ministerijoje.
A. Stankaitienės prašymo suteikti pilietybę nagrinėjimo metu galiojo 1991-aisiais priimtas Pilietybės įstatymas, kurio vienas iš punktų skelbė, kad pilietybė suteikiama „asmeniui, sudariusiam santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu ir gyvenančiam šioje santuokoje pastaruosius trejus metus Lietuvoje“. Galiojo ir dar kelios pilietybės suteikimo nuostatos, kurias tuomet atitiko A. Stankaitienė. Viena iš sąlygų – raštu pranešti apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Ar šią sąlygą A. Stankaitienė 1997-aisiais įvykdė?
Esminis klausimas – kaip atsitiko, kad A. Stankaitienė Finansų ministerijos patarėja bei ekonomiste tapo anksčiau negu gavo Lietuvos pilietyb, – glūdi 1995 metų gegužės 1 dieną įsigaliojusiame pirmame Valdininkų įstatyme. Jo 9 straipsnyje buvo aptariami priėmimo į valstybės valdymo tarnybą reikalavimai. „Į valstybės tarnybą priimami Lietuvos Respublikos piliečiai, mokantys valstybinę kalbą ir atitinkantys kitus jų pareigoms nustatytus kvalifikacinius reikalavimus“, – skelbė įstatymas.
Nuo tada, kai įsigaliojo šis įstatymas, Finansų ministerijoje dirbančiai A. Stankaitienei pilietybės teko laukti dvejus metus.
Koordinavo struktūrinę paramą
Gimtinėje pranašas nebūsi, sako patarlė. Panašu, kad praėjus ir dešimčiai metų, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, dviejų amžių sandūroje mūsų šalyje neatsirado sumanaus savo ekonomisto, kuriam būtų galima patikėti atsakingas pareigas, reikalaujančias dirbti su slaptais dokumentais.
„Leidimą dirbti su įvairaus lygio slapta dokumentacija duoda įstaiga, kurioje asmuo dirba. Mes tik pateikiame įstaigai informaciją, ar galėtų toks asmuo susipažinti su slaptais dokumentais“, – redakcijai teigė Valstybės saugumo departamento (VSD) atstovas Vytautas Makauskas. Jo teigimu, VSD, kaip ir kitos teisėsaugos institucijos, leidimų nedalija, tik pateikia informaciją apie asmenį.
Kadangi nei VSD, nei kitų institucijų A. Stankaitienės asmenybė nedomino, moteris darė svaiginančią karjerą. Vos įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę, ji buvo paskirta Finansų ministerijos Fiskalinės politikos departamento Planavimo ir analizės skyriaus viršininke, o vėliau tapo vieno pagrindinių ministerijos departamentų – ES programų valdymo bei ES sanglaudos politikos ir struktūrinės paramos koordinavimo – direktore.
Tas saldus žodis „pinigai“
Ar laiminga A. Stankaitienė, nutūpusi Lietuvoje?
Jei matuosime pinigine išraiška, atsakymas dvejopas – ir taip, ir ne. Antai 2002 metais pinigų lyg ir pakako, nes buvo padėtas indėlis banke. Tačiau 2008-aisiais teko skolintis iš Ufoje gyvenančios motinos Liudmilos Petrovnos Blaževič. Pažadėta skolą atiduoti po dešimties metų. Vėliau skolintasi dar penkis kartus, paskutinis skolos grąžinimo terminas – 2021-ieji. Panašu, kad šiuo laikotarpiu A. Stankaitienei ypač stigo pinigų – negelbėjo net 2009 metais gauta „dovana iš artimųjų“ – per 245 tūkst. litų. Beje, ir paskolos iš motinos – ne su keliais nuliais.
Nors galima spėti, kad A. Stankaitienė stokojo lėšų, vargu ar būtų galima tuo įtarti jos vyrą R. Stankaitį, Edukologijos universitete laikinai einantį katedros vedėjo pareigas. 1993 metais jis buvo įkūręs įmonę „Rosta“, kuri 1997-aisiais paskelbta likviduojama. Tačiau, registro duomenimis, iki šiol taip ir nelikviduota.
Šių metų pradžioje A. Stankaitienė atvėrė piniginę – paskolino ne vieną tūkstantį Mildai Smagarauskaitei. Ši moteris – Visagino verslo inkubatoriuje įsikūrusios UAB „Verslo talka“ direktorė ir vienintelė akcininkė. Bendrovę 2006 metais įkūrė R. Stankaitis ir iki 2010-ųjų buvo vienintelis jos akcininkas. Negalutiniais Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) duomenimis, bendrovė kaip tiekėja yra nugalėjusi trijuose viešųjų pirkimų konkursuose (dviejų perkančioji organizacija buvo Edukologijos universitetas), kurių bendra vertė – daugiau nei pusė milijono litų.
Įmonių registro duomenimis, R. Stankaitis yra trijų įmonių, užsiimančių ekonominėmis konsultacijomis, direktorius. Tai – VŠĮ Vilniaus verslo konsultacinis centras, VŠĮ Vilniaus regiono plėtros agentūra bei TŪB VŠĮ Vilniaus regiono plėtros agentūra.
Negalutiniais VPT duomenimis, VŠĮ Vilniaus verslo konsultacinis centras yra laimėjęs 15 viešųjų pirkimų konkursų, kurių bendra vertė – per 6,5 mln. litų. Įstaiga ne kartą mokamas paslaugas teigė ir Edukologijos universitetui, kuriame dirba R. Stankaitis. Vilniaus miesto savivaldybė, viena iš šios viešosios įstaigos dalininkių, redakciją informavo, kad vykdant reviziją nustatyta, jog, pavyzdžiui, 2010 metais šios įstaigos pajamos siekė 3,5 mln. litų. Šiuo metu čia dirba šeši drausti asmenys.
VŠĮ Vilniaus regiono plėtros agentūroje, be R. Stankaičio, dirba dar du drausti asmenys. Kokia jos apyvarta – nenurodoma.
TŪB VŠĮ Vilniaus regiono plėtros agentūroje R. Stankaitis vadovauja vos vienam darbuotojui. Kokia įstaigos apyvarta – neskelbiama.
Tad kas tas laimės kalvis, mergaitei iš Ufos Lietuvoje nukalęs aukso ir karjeros kalnus?
