Praėjusiais metais Lietuvos krikščioniškų bažnyčių ir bendruomenių vadovai pasirašė memorandumą, kuriuo 2014-uosius paskelbė Šeimos metais.
Dėmesys šeimoms
Šeimos metams įsibėgėjant pakalbinta Panevėžio vyskupijos „Carito“ vadovė Gražina Kacevičienė sako, kad tikinčiųjų bendruomenei ir jos organizacijoms šeima visuomet buvo ir bus labai svarbi. O Šeimos metais į šeimas ir jų problemas stengiamasi atkreipti kuo daugiau dėmesio – juk kiekvieno žmogaus gyvenimas priklauso nuo to, kokioje šeimoje jis augo, kokių įgūdžių, patirties joje pasisėmė, ko išmoko, ką suprato.
„Nepritekliai šeimoje nieko gero nelemia, dažnai prikviečia ir kitokių bėdų. Todėl visada stengiamės padėti šeimoms išsivaduoti iš skurdo, mokome, palaikome jas, skatiname“, – sako G. Kacevičienė.
Vienas pagalbos būdų – šiuo metu „Carito“ įgyvendinamas bedarbių integracijos į darbo rinką projektas. Pirmoji lankytojų grupė užsiėmimus jau baigė, šiuo metu, pasak G. Kacevičienės, renkama antroji grupė bedarbių, siekiančių projekto padedamiems įsilieti į darbo rinką, užsidirbti ir pasijusti visaverčiais visuomenės nariais.
Užsiėmimai jiems turėtų prasidėti gegužę.
Kai kurioms pirmosios grupės užsiėmimų dalyvėms – projekte dalyvavo tik moterys, jau pavyko ir įsidarbinti.
Nesėkminga karjera
G. Kacevičienė apgailestauja, kad vienai iš projekto dalyvių įsidarbinimas palengvėjimo neatnešė. „Situacija susiklostė taip, kad daug vilčių į naują gyvenimo tarpsnį dėjusi moteris viskuo nusivylė ir savo noru išėjo iš darbo. Jos pėdomis ketina pasukti dar viena moteris“, – gaili „Carito“ vadovė.
Ji pasakoja, kad viena du vaikelius auginanti „Carito“ globotinė noriai lankė užsiėmimus, ėjo į individualias konsultacijas, mokėsi kursuose – labai norėjo kuo greičiau įsidarbinti. Ir jai pavyko.
Tačiau vos pradėjusi dirbti moteris pamatė, kad ne tik ne geriau – dar prasčiau gyventi pradėjo. Dirbanti už minimalų atlyginimą ji iškart prarado kompensacijas už karštą ir šaltą vandenį, teko mokėti gerokai didesnius mokesčius už vaikų darželį. Moteris apskaičiavo, kad dirbant jos piniginė, atėmus visas turėtas ir prarastas lengvatas, palengvėjo 200 litų.
„Kaip galima smerkti žmogų, dėl šitokios priežasties atsisakiusį darbo? – klausia G. Kacevičienė. – Juk vėl tapusi bedarbe ji ir išgyvens lengviau, ir su vaikais galės praleisti daugiau laiko. Tačiau atsisakiusi darbo moteris sau ir pakenkė – ji vėl lieka užribyje, praranda darbo stažo metus.“ Pati dviejų vaikų mama ilgai tokioje situacijoje likti nenori. Ji teigia vėl pradėsianti dirbti tada, kai vaikai paaugs, pradės lankyti mokyklą. Tuomet bent jau mokėti už darželį nereikės, nemokamas maitinimas vaikams bus skiriamas.
O kol kas dirbančių ir nedirbančių mamų pajamos svyruoja pastarųjų naudai.
G. Kacevičienė mano, kad vykdydama socialinę politiką valstybė turėtų numatyti tokias situacijas ir pradėjusiam dirbti žmogui bent iš pradžių neatimtų lengvatų.
„Žmogus turi būti suinteresuotas dirbti, – mano „Carito“ vadovė. – Žinoti, kad bedarbio duona tik laikina, kad jis gali pats užsidirbti, nelaukti ištiesęs ranką pašalpų.“
Reta situacija
Panevėžio miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja Zita Ragėnienė tikina, jog tokia situacija, apie kurią pasakoja „Carito“ vadovė, galima, tačiau pasitaikanti gana retai.
„Pradėjus dirbti pajamos tapo didesnės, ir trijų asmenų šeima neteko teisės į socialinę pašalpą, o netekus pašalpos keičiasi mokestis už vaikų darželį, nebelieka kompensacijų už vandenį. Tačiau kompensacija už šildymą, o taip pat nemokamas vaikų maitinimas mokyklose išlieka“, – teigia pavaduotoja.
Vis dėlto Z. Ragėnienė nemano, kad moteris teisingai pasielgė vėl pasirinkdama socialinių pašalpų kelią. Juk pašalpos laikui bėgant mažėja, ir pragyventi nebus lengva.
Nuo praėjusių metų vidurio įsigaliojo Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo pakeitimai, siekiama, kad paramą gautų tik tie asmenys, kuriems jos iš tiesų reikia.
Pastebėta, kad dirbti neskatina nedaug pašalpą viršijantis darbo užmokestis.
Anksčiau socialinės pašalpos nedirbantiesiems buvo nemažinamos 36 mėnesius.Nustatyta, kad šis laikotarpis yra pakankamai ilgas, todėl įstatymo įgyvendinimo stebėsena parodė, kad neretai žmonės pasirenka visą šį laiką gyventi iš pašalpų ir nėra aktyvūs ieškant darbo ar įsitraukiant į darbo biržų siūlomas veiklas.
Dabar socialinė pašalpa nedirbančiam asmeniui po 12 mėnesių pradedama proporcingai mažinti. Iš pradžių 30 procentų, nuo 36 mėnesių – 40 procentų, ir taip toliau. Socialinės pašalpos nemažinamos vaikams.
