„Nordea“ banko vyriausias ekonomistas Žygimantas Mauricas įsitikinęs, net jei ir kiti mokesčiai augtų, reikėtų mažinti darbo apmokestinimą – taip gyventojai matytų, kad uždirba daugiau. Ir nesvarbu, jog gyvenimo kokybė nepagerėtų, nes ta didesnė uždirbta suma nukeliautų į valstybės kišenę kitais mokesčiais.
Atlyginimų augimas – investicijų ar turto mokesčių kaina?
Toks paradoksas paremtas įvairiais tyrimais: ir turtingųjų šalių klubo EBPO, ir Pasaulio banko, sako ekonomistas. Gyventojams labai svarbu sudėlioti tinkamas paskatas, o pati prasčiausia paskata, kai apmokestini gyventoją tuo metu, kai jis uždirba pinigus.
„Tyrimai aiškiai rodo, kad vieni mokesčiai labiau žalingi ekonomikai, kiti mažiau, o dalis mokesčių net naudingi šalies ekonomikai. Tarkime akcizo įvedimas. Žmonės mažiau rūko, mažiau geria alkoholio ir dėl to mažiau turi problemų su sveikata, o kiti gyventojai turi mažiau skirti lėšų tiems žmonėms gydyti. Jei panaikintume kitus mokesčius ir, pavyzdžiui, apmokestintume darbą 60 proc., tai daugiau žmonių prasigertų. Darbas iš vis apmokestinimas kaip alkoholis ir tabakas, vos ne kenksmingas dalykas. Tai žmones skatina dirbti šešėlyje ar emigruoti“, – teigia Ž. Mauricas.
Mažesnis darbo apmokestinimas ir didesni atlyginimai gali sukelti deficitą ir padidinti valstybės skolą trumpuoju laikotarpiu. Tačiau ženkliai išaugtų ir vartojimas, tad dalis biudžeto praradimų būtų kompensuota didesniais vartojimo ir turto mokesčiais, tikina ekonomistas.
„Lietuvoje yra taip, kad darbuotojas realiai paskutinėje vietoje, nes yra didelis apmokestinimas. Žmonės gaudami 600 eurų po mokesčių, palygina su atlyginimais Airijoje ir pagalvoja, kad neapsimoka dirbti Lietuvoje. Tad apsimoka net per pusę mažinti apmokestinimą, daugiau mokėti žmonėms į rankas ir dalį atsiimti per kitus mokesčius. Taip ir motyvacija dirbti atsirastų ir šešėlis sumažėtų. Geriausia būtų mokesčius rinkti iš teigiamų mokesčių, pavyzdžiui akcizui. Yra visokių lengvatų centriniam šildymui, elektra pigi labai. Žmonės neemigruoja, kad pas mus elektra brangi, bet kad pajamos mažai. Uždirbdami daugiau žmonės jaučiasi galintys kontroliuoti pasirinkimus. Ir tikrai pamirštų, kad bendroje sumoje neturima daugiau“, – pasakoja Ž. Mauricas.
Kaip pavyzdys pateikiama Šveicarija. Ten labai maži darbo jėgos mokesčiai ir didelis atlyginimas, tačiau daugybę mokesčių: automobilio ekologinis mokestis, kelių mokestis, automobilių aikštelės mokestis, įvairūs nekilnojamojo turto mokesčiai.
„Per tuos visus vartojimo ir turto mokesčius, jie susirenka nemažą dalį mokesčių, bet vis tiek visi nori Šveicarijoje gyventi, nes atlyginimai atrodo įspūdingai. Vidutinis netoli 5 tūkst. eurų dabar. Gali rinktis skirtingus sveikatos draudimus, pavyzdžiui, brangesnį. Bet žmonės patys savo noru susimoka didesnį draudimą. Turi pasirinkimo laisvę ką naudoti ir už ką mokėti mokesčius“, – komentuoja Ž. Mauricas.
Tuo tarpu DNB banko vyriausioje ekonomistė Baltijos šalims Jekaterina Rojaka nesutinka, kad didesni atlyginimai sustabdytų emigraciją, nes juos reikėtų didinti praktiškai dvigubai. Tad nors vartojimas ir padidėtų, tai nereiškia, kad pinigai būtų susigrąžinti į biudžetą per lietuviškas prekes, nes daug gaminių yra užsienietiški. Vadinasi, pinigai iš šalies išvyktų.
„Konkuruoti išmokomis mes vis tiek negalėsime. Situacija išsivysčiusiose šalyse, kur yra ilgalaikės sistemos paramos nedirbantiems asmenims ar gera socialinė apsauga, šiuo klausimu, manau, prireiks 5–7 metų atkaklaus darbo, kad kažką pasiekti. Nekalbant kad ekonomika turėtų augti po 3–5 proc., nemažiau, o šiandiena generuojam 2 proc. Turbūt tai viena pagrindinių mūsų problemų – lėtas augimas. Nes jei būtų gerokai didesnis augimas sparčiau augtų ir atlyginimai.
Be jokios abejonės su atlyginimu didėtų ir mokesčiai, infliacija. Jeigu mes parduodame prekę užsienyje, abejoju ar pakeldami atlyginimus kaštus galėtume perkelti į kainą ir parduoti ją brangiau. Jei žmonės turės daugiau pajamų, tai atitinkamai ir paslaugos brangs, nes paslaugų brangimui mes turime erdvės. Bet reikia suprasti, kad Lietuvoje nevartojamos vien lietuviškos prekės, daug perkam iš užsienio“, – kalba ekonomistė.
Atlyginimų kilimas turėtų būti pagrįstas konkurencinėmis priemonėmis, tačiau tarimasis tarp darbdavių ir valstybės dėl atlyginimų kėlimo taip pat sveikintinas, tačiau tokie sprendimai turi būti pasverti, pabrėžia J. Rojaka.
Jog dalis pinigų į valstybės biudžetą pakėlus atlyginimus sugrįžtų per vartojimą mano ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.
„Jei žmonės daugiau uždirbs į rankas, tai – savaime vertybė. Antra, kai žmonės daugiau uždirbs ir turės daugiau pinigų kišenėje, mažiau paslaugų reikės iš valstybės. Dalis pinigų į biudžetą sugrįš per didesnį vartojimą. Tačiau nereikia sumažinus darbo jėgos apmokestinimą įvesti automobilių ar kokius kitus mokesčius. Nėra taip, kad jei padarai vieną turi būtinai ir kitą. Tiesiog valdžiai reikia suvaldyti savo apetitą, nes kiekvienais metais ir taip vis daugiau išleidžia. Čia mitas, kad negalima mažinti mokesčių, nes valstybei neužteks pinigų. Reikia tik protingai tvarkytis ir užteks“, – savo nuomonę išsako analitikas.
Visų darbdavių įpareigoti kelti atlyginimus nepavyks
Itin svarstomas darbdavių siūlymas susitarti – jie padidintų algas, o vyriausybė leistų įsigalioti naujajam Darbo kodeksui. Visgi visų darbdavių įpareigoti kelti atlyginimus niekas negali.
Ž. Šilėno nuomone, tokiu susitarimu tikimasi, kad naujasis Kodeksas leis kurti daugiau produkto ir taip natūraliai galės kilti ir atlyginimai. Kita vertus, sugriežtinus Kodeksą, atlyginimų didėjimo tikėtis nelabai verta.
Kalbintieji ekonomistai teigiamai vertina darbdavių iniciatyvą tartis. Ž. Maurico teigimu, tokia iniciatyva priimtų kelią, kuriuo žengė Airija.
„Jei pats verslas sako, kad yra pasirengęs didinti atlyginimus, reiškia turi rezervus ir jie nedidina dėl to, kad yra nepakankamai palanki aplinka verslo. Turi būti lyderystė tam tikrų įmonių keliant atlyginimus. Jie parodo iniciatyvą. Bet reikia ir trečios pusės, ne vien vaidmuo darbdaviams ir darbuotojams, o valstybė turi ir atlikti vaidmenį. Kad būtų užtikrintas tvarumas, jog ir toliau bus dialogas, stabdoma emigracija“, – svarsto Ž. Mauricas.
Ekonomistė J. Rojaka, kad ne tik Airijos susitarimas gali būti pavyzdys. Yra ir „Azijos tigrų“, o ir Baltijos šalys kadaise buvo vadinamos tigrais dėl greitai augančių atlyginimų. Tačiau tuomet kilo ir darbo našumas.
„Priversti verslą didinti atlyginimus, jeigu atsitiktų išorinis šokas, būtų praktiškai neįmanoma. Netgi Šiaurės šalyse, kur trišalės tarybos ilgame laikotarpyje į priekį nustato atlyginimų indeksavimą, jei atsitinka tam tikras šokas ekonomikai, to indeksavimo niekas nevykdo, tuomet vyksta derybos. Tai pasižadėti visada galima, bet jei netesėsim šito pažado, būtų kaip ir su eilinėmis reformomis – pažadam daryti, bet iš esmės rezultato nėra. Tuo atžvilgiu susitarimo siekti labai sveikintina, bet tikėtis, kad vien tik keliant ir pučiant darbo užmokestį mes galėtume kovoti su emigracija būtų labai naivu.
Pagrindinis kelias – spartus ekonomikos augimas, o tam reikia naujų investicijų. Be kokybiškų investicijų, kurios garantuotų aukštesnį atlyginimą, būtų labai sunku jį auginti vien iš savęs“, – sako ekonomistė.
Pašnekovė tv3.lt portalui teigia, būtent investicijų pritraukimas turėtų būti valdžios prioritetas. Tik taip Lietuva gali peržengti santykinio skurdo ribą, pradėti vytis kitas šalis.
