Kokie darbai šiuo metu svarbiausi, ką norime pasiekti ir ko realiai galime tikėtis, kai NATO valstybių vadovai susitiks Vilniuje, Seime kalbėjo ir gynybos bei saugumo ekspertai, politikai, sprendimų priėmėjai. Jų pavardžių negalime įvardinti, nes tokios buvo diskusijos sąlygos.
Pasak politikų ir saugumo specialistų, prieš prasidedant NATO viršūnių susitikimui svarbu apsibrėžti, kokios yra mūsų siekiamybės ir kaip jas realizuoti. Taip pat svarbu suprasti, kad prasidėjus karui Ukrainoje saugumo realybė Europoje ir mūsų regione pasikeitė, tiesa, tai, galimai, supranta ne visi Vakarų politikai.
Bukarešto klaidos skaudžiai kanda
„Šiandien svarbu išlaikyti NATO vienybę ir įsipareigojimus, tikiuosi, kad Vilniuje įvyks esminis lūžis, ateis suvokimas, kad paramą Ukrainai turi lydėti politiniai sprendimai. Tikimės išsamios diskusijos, kaip galėtume padėti Ukrainai. <...> Visi norime taikos, bet turime tikėti, kad norime tvarios taikos, kol kas nematome ženklų, kad keistųsi Kremliaus tikslai. <...> Nors Kremlius patiria pralaimėjimas mūšio lauke, bet nematome ženklų, kurie leistų teigti, kad grėsmė iš Rusijos mažėja“, – sakė viena iš konferencijoje dalyvavusių politikių.
Pasak jos, visi pritaria tam, kad regione reikia dislokuoti daug didesnes karines pajėgas, tam, kad atgrasyti Rusiją. Todėl esame dėkingi Vokietijai už jos pastangas, tuo pačiu suvokdami, kad to (brigados dislokavimo) negalima pasiekti per dieną, mėnesį ar metus, todėl reikia susitelkti į konkrečius darbus.
„Galime patikinti, kad Lietuva skirs visus reikiamus resursus tokios brigados steigimui. <...> Taip pat reikia atnaujintų gynybos planų patvirtinimo, bet stiprinimo pokyčiai neįmanomi, jei nebus reikiamo finansavimo, tikiuosi, kad 2 proc. nuo BVP Vilniuje bus įtvirtinti, kaip minimalus įsipareigojimams, tai turėtų padėti ir gynybos pramonei“, – svarstė politikos formuotoja.
Ji pridūrė, kad karas yra žiaurus mokytojas, o mes privalome matyti platesnį paveikslą, atkreipti dėmesį ne tik į Rusiją, bet ir kitus diktatorius, įvertinti jų kolaboravimą.
Diskusijoje Seime dalyvavę ekspertai ir sprendimų priėmėjai sutarė, kad Lietuva, kaip NATO viršūnių susirinkimo šeimininkė, didelių galimybių įtakoti susitikimo darbotvarkės neturės, bet kontekstas mums vis tiek palankus, o ir žinių apie regioną ir čia vykstančius politinius ir saugumo procesus turime.
Taip pat, pasak sprendimų priėmėjų, reikia užtikrinti, kad Vilniaus NATO viršūnių susitikime bus daug dėmesio skiriama Ukrainai, ne tik kalbomis, bet ir darbais.
„Viena iš reikiamybių, kad NATO susitikimas Vilniuje, išties būtų skirtas ir Ukrainai, taigi reikia partnerius įtikinti. Kalbant su partneriais iš Vakarų vis pasigirsta klausimas, kokią klaidą padarėme, kad Rusija užpuolė? Klaida, kad Bukarešte atsisakėme svarstyti Ukrainos narystės NATO klausimą. Tai buvo blogas ženklas, rusai galimai pamanė, kad Ukraina atiduota Rusijai. Todėl reikia su partneriais kalbėti aiškiai“, – sakė diskusijoje dalyvavęs politikos sprendimų priėmėjas.
Vilniuje bus karštų diskusijų, ne viskas mums patiks
Pasak vieno iš diskusijoje dalyvavusių gynybos specialistų, būsimame NATO susitikime bus tikrai daug diskusijų, kai kurios jų – karštos, nes svarbių klausimų, kuriuos reikia spręsti – visa puokštė.
„Svarbiausi bus keturi-penki klausimai, dėl priešakinės gynybos įgyvendinimo, dėl biudžeto didinimo, dėl paramos Ukrainai ir narystės NATO, taip pat naujų narių priėmimo ir platesnio požiūrio į globalią situaciją. Tai pagrindiniai elementai, iš praktinės pusės žiūrint, juos reiktų dėti į tikslų pasiekimo ir lūkesčių valdymo kontekstą. Lūkesčių suvaldymas yra labiau vidaus auditorijai.
Kai kalbame iš praktinės pusės, turime žinoti, kad NATO yra konsensuso organizacija. Ten yra skirtingų požiūrių, interesų, taip pat skirtingos planavimo tradicijos, kariniai skirtumai. Viršūnių susitikimas yra galimybė siekti tikslų, padaryti tuos pokyčius apie kuriuos ir kalbame“, – sakė gynybos specialistas.
Jis pridūrė, kad kalbant apie Vokietijos brigados buvimą Lietuvoje, svarbu ne tik padaryti namų darbus, bet ir suprasti kontekstą. Tai nėra dvišalis klausimas, tai – NATO darbotvarkės klausimas, svarbus ir kitoms valstybėms, kurios veikia regione, Baltijos šalyse.
„Mes daug dėmesio skiriame Vokietijos ir Lietuvos tarpusavio diskusijoms, bet turime kalbėti ir su kitais sąjungininkais, jie turi įtaką ir savo matymą. Mūsų argumentacija ir tikslo siekiamybė yra labai aiškūs. <...> Aljanse yra pasvarstymų, kad gal nereiktų pervertinti Rusijos karinių pajėgumų, tai mes manome, kad nereiktų nuvertinti, mes tam turim akivaizdžius įrodymus, kai kalbame apie rusų kariuomenės plėtrą, buvimą Baltarusijoje ir Kaliningrade. Būtent todėl NATO pajėgas mes turime turėti čia. Oro policija – oro gynyba yra vienas jautriausių klausimų, kuris papuola į priešakinės gynybos darbotvarkę.
Jau dešimtmetį vyksta diskusijos dėl oro gynybos stiprinimo regione, perėjimą nuo oro policijos iki gynybos. Oro gynybos poreikis Aljanse didelis, o kai yra Ukrainos kontekstas tas poreikis dar didesnis, bet gynybos pramonės galimybės – ribotos. Kartais atrodo, kad ji veikia iki karo Ukrainoje pradžios sąlygomis“, – kalbėjo gynybos specialistas, patikinęs, kad yra visokių galimų sprendimų dėl oro gynybos, kalbama ir apie rotacines oro gynybos sistemas.
Visgi svarbiausia, jog būtų ne tik politinė valia, bet ir planai su veiksmų algoritmais, kad esant tam tikrai situacijai būtų galima veikti.
Dėl karinio biudžeto didinimo taip pat, manoma, bus karštų diskusijų, bet toks padidinimas padėtų atgaivinti gynybos pramonės veikimą, padaryti jį greitesnį, efektyvesnį. Na, o paramos Ukrainai klausimas taip pat nėra vienalytis, akivaizdu, tai sulauks diskusijų. Diskusijų kils ne dėl karinės paramos, matyt, o dėl Ukrainos narystės NATO, ateities perspektyvų.
Tiesa, patys ukrainiečiai blaivai mato tokią perspektyvą, jie pirmiausia kalba apie paramą dabar ir apie tai, kad svarbiausia šiuo metu – laimėti karą.
Kalbų daug, o rezervai tuštėja
Tai, kad Vilnius bus karšta vieta ne tik dėl vasariško oro, sako ir dar vienas saugumo ir gynybos politikos formuotojas, patikinęs, kad būtent pas mus reiks parodyti pokyčius, kurie yra padaryti po Madrido.
„Šalia pavadinimų, susitikimo dienai jau turime turėti konkretesnių pajėgų, kad galima būtų parodyti ką nors, tai kelia nerimą, atsiranda poreikis daryti daugiau. Tokia pati situacija ir su Ukraina, negalima taip palikti to, ką turime, reikia to, kas pažadėta, tai kelia spaudimą Vakarams, nes visi nori būti lyderiais“, – sakė gynybos ir saugumo politikos formuotojas.
Anot jo, yra ir optimistinių, ir pesimistinių būsimojo susitikimo nuotaikų, bet svarbiausia būtų sutarti dėl išlaidų gynybai didinimo, tai taptų esminiu išjudėjimo tašku.
„Svarbūs ir kiti dalykai, žinant, kokie gabūs NATO biurokratai užvadinti senus dalykus naujai, pervadinti tai, kas nevyksta, tai jei taip bus ir toliau, mes progreso neturėsime. Praėję metai parodė, kokie NATO ir Vakarų amunicijos rezervai, pajėgumai. Situacija bloga, pamatėme, kiek skylių yra, kokie rezervai. Tai kalbame apie rezervus sau, o kur dar kažkas, ką galėtume suteikti kitiems. Tai tie skaičiavimai (ginkluotės) vienetais atspindi tą situaciją, neinant čia į politinius niuansus“, – niūriai kalbėjo gynybos ir saugumo politikos formuotojas.
Esame pažeidžiami
Anot jo, nevalia turėti iliuzijų dėl Rusijos. Ji grėsminga, vien techninė bazė ir ta neturėtų būti nuvertinta, o kur dar Putino ir gynybos ministro kalbos apie Rusijos kariuomenės pajėgumų didinimą iki 2026 metų.
„Jie ruošiasi auginti kariuomenę, kurti divizijas, korpusus. Klausimas kiek pavyks, kiek nepavyks, bet aš klausimą kelčiau kitaip, o kur mes būsime 2026 metais, kaip Aljansas? <...> Mes neturėsime su kuo pasistiprinti pajėgų, neturime ko papildomai dislokuoti ir kokybiškai išauginti atgrasymą, todėl realistiškai reikia žiūrėti, ką padarėme? Ar 2022 metai pakeitė mąstymą, kaip mes turėtume persidėlioti situaciją su tuo, ką turime? Tai ką turime dabar, tai su tuo vykdyti gynybą ir atgrasymą būtų sunkiau“, – tvirtino gynybos ir saugumo politikos formuotojas.
Anot jo, gynybą mūsų atveju reikia įsivaizduoti, kaip stiklo sieną, priekyje yra nedidelės pajėgos, kurios atremia priešą, bet ta sieną vis tiek siekiama sudaužyti. Tai, ką dabar turime, pristabdytų priešą, bet už sienos, pasak specialisto, priešininkas turi matyti, kas jo laukia.
„Dėl to reikia realistinio atspirties taško, privalu suprasti, kad nebus priešakinės gynybos su tiek, kiek dabar turime. Tai nereiškia, kad esame neapginami, bet mes turime turėti išplėtotas pajėgas, jų turėjimas, įsipareigojimai yra svarbu.
Reikia, kad tai suvoktų, priimtų ir Vakarų partneriai, ir šiuo atveju Vokietijai svarbu pradžioje pas save turėti tą brigadą ne popieriuje, o realybėje. Tai pradžia. NATO reikia ir kolektyvinių įsigijimų, nes yra daug dalykų, kurių mums reikia, bet jie – per brangūs“, – svarstė gynybos ir saugumo politikos formuotojas.
Nereikia rožinių akinių
Kitas sprendimų priėmėjas tikino, kad vienas svarbiausių dalykų, viską daryti nuosekliai, žingsnis po žingsnio. Ar tai būtų priešakinės ginkluotės dislokavimas ar derybos dėl brigados buvimo čia.
„Mums reikia realių planų, bendros saugumo architektūros, žinoti platų vaizdą. Svarbu, kad planuojant ateities NATO saugumo architektūrą ir modeliuojant, kur būsime po kelių metų, žinotume, kaip mes vertinsime Rusiją, ar kaip susilpnėjusią šalį, kurią verta pakviesti prie derybų stalo, ar vadovausimės tuo, kad turime reikalų su egzistenciniu priešu?
Reikia įtikinti Vakarų partnerius, kad nereikia su Rusija naujos prieigos. Ji ruošiasi ilgalaikei konfrontacijai. Rusija savo prarastus pajėgumus, tikėtina, galės gana greitai atstatyti“, – tikino sprendimų priėmėjas.
Jis taip pat svarstė, kad reikia sukalibruoti retoriką, kai sakome, kad esame saugesni, nes tada išgirsta partneriai ir svarsto, „tai gal nieko ir nedarome“. Politikas pabrėžė, kad be viso to svarbu ruoštis ir patiems, stiprinti visuomenę, nes paruošta visuomenę – didelis ramstis.
