Ūkininkai ir kaimo turizmo sodybų savininkai jau dešimtmetį prašo valdžios savo reikmėms leisti pasigaminti ruginukės. Tačiau jų siūlymas legalizuoti šio gėrimo gamybą atsimuša kaip žirniai į sieną.
Per šių metų javapjūtę ūkininkai tikisi prikulti rekordinį grūdų derlių. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, jis gali siekti iki 4 mln. tonų. Šie lūkesčiai vėl paskatino ūkininkus prabilti apie liaudyje vadinamos naminukės legalizavimą. Pasak jų, didieji degtinės gamybos fabrikai produkciją gamina ne iš vietinių grūdų, didžiąją dalį spirito jie įsiveža iš užsienio. Turistinei „Naminukės kelio“ idėjai pritaria ir kai kurie Seimo nariai, tačiau dauguma žmonių yra kategoriškai nusistatę prieš ją.
Neleidžia gaminti tik lietuviai
„Kaimyninėse valstybėse Latvijoje, Lenkijoje sodybų šeimininkams leidžiama išsivirti originalios receptūros naminukę, o Lietuva yra savotiška sala, kur kultūrinis paveldas draudžiamas“, – sakė Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) prezidentas Linas Žabaliūnas.
Pašnekovo teigimu, užsienyje įprastas dalykas, kai sodybų svečiai degustuoja ar yra pavaišinami naminuke.
„Slovėnai turi rakę, kitos tautos – kitokius distiliatus, bet visi jie yra tam tikras kultūrinis paveldas, – tikino L. Žabaliūnas. – Naminukė galėtų būti kaimo turizmo sodybos bendro paslaugų komplekso produktu.“
Alkoholio kontrolės įstatymas šiuo metu leidžia fiziniams asmenims savo reikmėms pasigaminti natūralios fermentacijos alkoholinių gėrimų, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra ne didesnė kaip 18 proc. (alaus – ne didesnė kaip 9,5 proc.).
Tačiau naminukė vis dar varoma pogrindyje. Joje etilo alkoholio koncentracija paprastai siekia nuo 35 iki 55 proc.
Slapukaujančių sodybų savininkų neatbaido ir baudos. Už naminės degtinės gamybą, įsigijimą, laikymą, gabenimą, pardavimą ar kitokį realizavimą gresia nuo 300 iki 1 500 Lt baudos.
Prognozuoja nedidelį poveikį rinkai
Legalizavimo šalininkai tikina, kad naminukės įteisinimas nepadidintų šalyje girtuoklystės. „Nemanau, kad lietuviai pradėtų daugiau girtuokliauti, nes veikiau įvyktų nežymus rinkos pasidalijimas tarp stambiųjų degtinės gamintojų“, – sakė Seimo narys Audrius Endzinas.
Parlamentaras buvo vienas iš grupės Seimo narių, 2009 m. pasiūliusių Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, numatančias naminukės legalizavimą bent jau kaimo turizmo sodybose.
Po pateikimo Seimas pritarė projektui, tačiau pasipriešinus Vyriausybei ir parlamento Sveikatos reikalų komitetui, per antrą svarstymą jis buvo atmestas.
„Viskas, kas padeda pritraukti turistus, o sykiu ir finansus, yra teigiama, – neabejojo A.Endzinas. – Mes galbūt jaučiame sovietinės okupacijos padarinius, kai šiek tiek pakito alkoholio vartojimo įpročiai, todėl atsirado hiperbolizuota alkoholio baimė. Tačiau saikingas jo vartojimas, mano nuomone, nedaro žalos.“
Pasak jo, Prancūzijoje yra „Vyno kelias“, tai kodėl Lietuvoje negalėtų atsirasti „Naminukės kelias“. „Blogiausiu atveju iš stambiųjų degtinės fabrikų ir importuotojų būtų atimta tik iki 3 proc. rinkos“, – svarstė A.Endzinas.
Nedidelį naminukės poveikį rinkai įrodo ir atlikti skaičiavimai. Pavyzdžiui, į biudžetą būtų surinkta tik iki 8,8 mln. Lt mokesčių, o visa alkoholio pramonė kasmet sugeneruoja milijardus litų. Maždaug 1,5 mln. Lt papildomų pinigų būtų gauta už licencijų išdavimą.
Sumažėtų pilstuko gamyba
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas pabrėžė, kad nereikia bijoti girtuoklystės baubo, o naminukės legalizavimą vertinti kaip galimybę sumažinti Lietuvoje pilstuko gamybą.
„Juk naminukę gamintų tik tie, kas turėtų savo žaliavos. Mes, ūkininkai, užsiauginame kviečių, kvietrugių, rugių, iš kurių galėtume savo reikmėms pasigaminti nedidelį kiekį naminukės. O kaip yra Lietuvoje? Didieji fabrikai žaliavą perka kitur ir teigia, kad stipriuosius gėrimus gamina iš lietuviškų grūdų, – sakė J.Talmantas. – Kodėl samanę privalau pirkti iš „Stumbro“ ar „Alitos“, kai galiu pasigaminti pats?“
Pasak jo, užsienyje ūkininkams kasmet leidžiama pasigaminti iki 1 000 litrų naminukės. „Ta įranga yra be galo brangi, joje įdiegta apie 40 saugiklių, tad nesąžininga gamyba faktiškai nebūtų įmanoma, – aiškino J.Talmantas. – Pas tokį naminukės varymo aparatą turintį ūkininką jo kolegos atveža perteklinę produkciją – obuolius, javus – ir niekas dėl to nedaro problemos.“
Prieš 6 metus ūkininkai yra įsteigę Nacionalinę naminės degtinės gamintojų asociaciją, tačiau į jos nuomonę beveik neatsižvelgiama.
Būtų mažai naudos
Kėdainių rajone kaimo turizmo sodybą „Medžiotojų sostinė“ valdantis Vidas Silvestravičius nesitiki, kad artimiausiu metu naminukė bus legalizuota.
„Skirtingai nuo stipriųjų gėrimų gamintojų ir importuotojų, naminukės legalizavimo šalininkai neturi savo atstovų Seime. Naivu mąstyti, kad tie atstovai remia partijas tik dėl to, kad Lietuva būtų blaivesnė“, – ironizavo V.Silvestravičius.
Jis įsitikinęs, kad naminukės legalizavimas tik paįvairintų ūkininkų ir kaimo turizmo sodybų paslaugų pasirinkimą.
„Galiausiai, šis produktas nebūtų pigus. Gudrauti irgi nebūtų įmanoma, nes visi naminukės varymo aparatai turi dešimtis kontrolės skaitiklių, o pati aparatūra itin brangi. Net mes abejotume, ar verta būtų užsiimti samanės gamyba, – svarstė V.Silvestravičius. – Ji būtų daugiau žaidimas, o ar tai pritrauktų daugiau klientų – abejoju.“
Nemažai vestuvininkų per metus priimantis „Medžiotojų sostinės“ savininkas tikino, kad vargu ar pagrindiniu argumentu renkantis sodybą vestuvininkams būtų galimybė padegustuoti naminės.
„Daugelyje Europą šalių naminukė yra legalizuota ir, kaip matome, europiečiai vis dar neprasigėrė“, – tikino V.Silvestravičius.
Kalbėdamas apie draudimus jis pabrėžė, kad pastarieji iki šiol nesumažino girtuoklystės. Pavyzdžiui, po kelių vestuvių prie sodybos pastatytas stiklui skirtas konteineris beveik visada būna užpildytas.
Septinta vieta Europos Sąjungoje
Blaivybės sąjūdžio priešaušryje (1858 m.) Kauno gubernijoje, kurioje gyveno su 1 mln. gyventojų, buvo pagaminama apie 12,3 mln. litrų degtinės, tačiau tuomet niekas neįskaičiuodavo naminės degtinės gamybos ir kontrabandinio alkoholio.
Tarpukario spaudoje rašoma, kad lietuviai „samagoną“ išmoko gaminti per Pirmąjį pasaulinį karą. Prieš Antrąjį pasaulinį karą degtindariai buvo prilyginami valstybės priešams. Greičiausiai todėl, kad alkoholio gamybos monopolis priklausė valstybei.
Pagal alkoholio vartojimą Lietuva 1938 m. užėmė 4 vietą pasaulyje. 1932–1938 m. policija kasmet aptikdavo apie 1 300 degtinės fabrikėlių. Atsižvelgiant į faktą, kad Vilniaus kraštą, sudarantį apie 35 proc. šalies teritorijos, Lietuva atgavo tik 1939 m., galima teigti, kad šiuo metu naminukės gamyba yra labai panašaus masto.
Policijos departamento 2005–2010 m. duomenimis, Lietuvoje kasmet išaiškinama apie 2 000 degtindarystės vietų.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis (PSO), 1994 m. vienam Lietuvos gyventojui vidutiniškai teko 7 litrai absoliutaus alkoholio (įskaitant kontrabandinį ir įsigytąjį iš nelegalių prekeivių). Tai yra tiek, kiek PSO nurodo kaip pavojingą ribą, nuo kurios prasideda bėdos valstybei.
Alkoholio vartojimo pikas buvo pasiektas 2007 m. – 14,5 litro, bet 2011 m. suvartojimas sumažėjo iki 12,5 litro. Šiuo metu Lietuva pagal alkoholio vartojimą yra 7 vietoje tarp 27 ES šalių.
Girtuoklystė išaugtų
Antanas Matulas, Seimo narys
Legalizavus naminę, Lietuvą ištiktų tragedija. Būtų neįmanoma kontroliuoti, kai prie legalaus naminės varymo aparato, būtų pastatyta 10 nelegalių. Bet ne tik todėl esu kategoriškai prieš naminės gamybos legalizavimą. Net neabejoju, kad padidėtų girtuoklystė. Dabar dviračiu keliauju per Lietuvą ir kiekviename kaime, kiekviename miestelyje prie parduotuvės arba baro matau vos besilaikančius ant kojų girtuoklius. Tai kas bus, jei mes legalizuosime naminės degtinės varymą. Sakoma, neva naminė yra brangi. Pasidomėję išsiaiškinsite, kad butelis kainuoja tik 5 litus. Apie tai žino seniūnai, policija ir kaimynai, bet žmonės kažkodėl dangsto degtindarius. Statistikos departamentas neseniai paskelbė, kad alkoholis per metus atpigo 1–4 proc., nors maisto produktų kainos didėjo. Vien todėl mes siekiame priešingų tikslų – alkoholis turi brangti, nes tik didelė kaina, ribotas įsigijimas ir visiškas reklamos uždraudimas gali sumažinti girtuoklystę. Visa tai seniai įrodė pasaulio mokslininkai. Todėl jei 5 proc. padidintume alkoholio akcizą, tie į biudžetą surinkti papildomi 20 mln. Lt būtų naudojami alkoholio antipropagandai ir visuomenės sveikatinimui.
Pasiūlymas atrodo mažų mažiausiai keistas
Aurelijus Veryga, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos pirmininkas
Kai Lietuvių sąžiningumas ir bendrasis mentalitetas pasieks vokiečių ar austrų, tai galėsime ir kalbėti apie galimybę leisti žmogui pačiam pasigaminti stiprių gėrimų, o ne tik alaus ar vyno, kaip yra dabar. Bet niekada nepritarčiau sušvelninti gamybos sąlygas įmonėms ar kaimo turizmo sodyboms. Niekas nedraudžia ir dabar steigti įmonę, gauti licenciją ir gaminti tradicinę naminę pagal receptūrą. Siūlymai leisti gaminti sodybose iš esmės reiškia prieinamumo padidinimą, kontrolės apsunkinimą. Netiesa, kad tai tik perskirstytų rinką ir vietoje pirktos būtų geriama tik sodyboje išvarytą. Jei tai taps turizmo dalimi, dalis žmonių susivilios pasiūlymais paragauti naminukės poilsio vietose. Nežinau, ar kaimo turizmo sodybų savininkai iš tikrųjų norėtų, kad pas juos važiuotų tokie „turistai“. Jau dabar savininkai skundžiasi, kad prisigėrę svečiai pridaro daug nuostolių. Jei sodyboje dar būtų galimybė įsigyti vietoje pagaminto ir, tikėtina, pigesnio gėrimo, tų problemų būtų tik daugiau. Be to, šitas pasiūlymas dabar, kai sparčiai populiarėja ekologinis ir sveikatinimo turizmas, atrodo mažų mažiausiai keistas.
Kada atsiveria keliai į kvaišalų karalystę
Mečislovas Zasčiurinskas, Seimo narys
Prieš gerą mėnesį pristatytas alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo Europos mokyklose tyrimas parodė, kad situacija Lietuvoje negerėja. Kas ketvirtas moksleivis rūko, tarp jaunimo šaknis vis giliau įleidžia tiek alkoholizmas, tiek narkomanija. Didžiausią nerimą kelia faktas, kad jaunimas turi kasdien vis daugiau progų pabandyti narkotikų. Tai žino prokurorai, policija, saugumas ir valdantieji. Žino, bet neskiria lėšų šiai kovai. Kovos programa yra, bet lėšų ne.
Ūkininkai ir kaimo turizmo sodybų savininkai jau dešimtmetį prašo valdžios savo reikmėms leisti pasigaminti ruginukės. Tačiau jų siūlymas legalizuoti šio gėrimo gamybą atsimuša kaip žirniai į sieną.
Ne kartą esu teigęs, kad mūsų valstybė su narkomanija kovoja nekonkrečia ir „popierine“ programa, keliami deklaratyvūs tikslai „siekti“, „gerinti“, „didinti“, tobulinti ir t. t. Nenumatyta ir jokia konkreti atitinkamų institucijų vadovų atsakomybė. Todėl praktiškai neįmanoma efektyvi Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programos vykdymo kontrolė.
Ką galime padaryti? Akivaizdu, kad vien pamokančiomis knygelėmis alkoholio ir narkotikų vartojimo nenugalėsime. Vakarų invazija ir šioje srityje gerokai galingesnė, rafinuotesnė. Būtina kasdien įgyvendinti konkrečius prevencinius veiksmus. Būtina itin sustiprinti teisėsaugos institucijas, išplėsti jų technines galimybes, galų gale išspręsti pareigūnų tinkamo atlyginimo ir socialinių garantijų klausimus. Baigti žaidimus – vienas bėga, kitas gaudo, o advokatas diriguoja. Visi turi darbo, o narkomanijos vežimas sparčiai rieda pirmyn.
Europos šalių praktika rodo, kad didelę įtaką alkoholio vartojimui tarp paauglių daro prieinamumo ribojimas ir, žinoma, tiek tiesioginė, tiek dar pavojingesnė – užslėpta – reklama. Be abejo, valstybės, jos valdžios atsakomybė nepaprastai didžiulė – koks valdžios atstovų požiūris, kokios jų vertybės, kokia valstybės ekonomikos kryptis, socialinė politika, galų gale valstybės piliečių užimtumas, regioninė politika. Dykinėjimas ir bedarbystė – patys tiesiausi keliai į kvaišalų karalystę.
Gediminas STANIŠAUSKAS
