Išmokti galima kiekvieną kalbą
– Daug lietuvių išvyko gyventi į užsienį, o jūs atvirkščiai – prieš du dešimtmečius atvykote į Lietuvą, išmokote lietuvių kalbą, pasinėrėte į jos tyrimus, esate Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotojas, verčiate iš lietuvių kalbos į vokiečių. Kodėl pasirinkote gyventi ir dirbti Lietuvoje?
– Per 20 metų čia įaugau – kaip ir lietuviams emigrantams tenka įaugti.
Pirmą kartą Lietuvoje vykusiuose vasaros kursuose dalyvavau 1991 metais. Gyventi į Lietuvą atvykau 1992 metais. Buvo įdomu. Mane visada domino neaiškios, permainingos situacijos.
Šveicarija atrodo graži šalis, bet, ypač jaunam žmogui, pernelyg stabili. O Lietuvoje tuo metu nuspėjamumas buvo beveik nulinis.
Kitas dalykas – aš studijavau istorinę ir lyginamąją kalbotyrą. Lietuvių kalba – viena iš tų, kurios reikėjo pasimokyti.
– Kokį pirmą įspūdį paliko lietuvių kalba?
– Lietuvių kalba man visada buvo melodinga. Anksčiau teko mokytis rusų kalbos – lietuvių kalba man pasirodė daug švelnesnė.
Kalbos sudėtingumo nevertinu. Nemanau, kad kalba gali būti labai sudėtinga arba labai lengva. Čia yra plačiai paplitęs mitas. Juk vaikas iki šešerių metų išmoksta baskų kalbą, kuri yra daug sudėtingesnė nei lietuvių.
Ir suaugęs žmogus gali išmokti kiekvieną kalbą. Pirmiausia yra noras, antra – metodika. Kartais kalba per daug kalama, bet tai yra techniniai dalykai, kurie daugelyje kalbų mokyklų išspręsti.
Jei iki tam tikro lygio išmokstate kinų ar gruzinų kalbą (jos sudėtingesnės nei lietuvių, teko mokytis), paskui galite važiuoti į tą šalį ir išmokti kalbos gatvėje. Kaip mūsų emigrantai išmoksta? Būna, nuvažiuoja į Airiją nemokėdami nė žodžio. Kas kita, jei užsidaro savo gete.
Pavyzdžiui, šveicaras Lietuvoje negali užsidaryti savo gete. O rusakalbis ar lenkakalbis savo rate gali gyventi nemokėdamas lietuvių kalbos – jei tik nenori dirbti valstybinėje įstaigoje.
Šveicarijoje kyla tam tikras pavojus dėl šimtatūkstantinių turkų ar albanų bendruomenių, nenorinčių bendrauti su išore.
– Mokydamasis bendrinės lietuvių kalbos, išgirdote ir tarmes. Ar lengva buvo suprasti, ką, pavyzdžiui, sako žemaitis?
– Po kokių 20-ies minučių įsiklausymo galima suprasti tarmiškai kalbantį žmogų. Ir Šveicarijoje tam tikrų tarmių atstovus, pavyzdžiui, kalbančius Alpių slėnio patarme, man kartais sunku visiškai suprasti. Jei sakinyje nesupranti vieno kito žodžio, suvokimui tai nekenkia.
Kartais matau daug nenoro. Kažkoks vilnietis mano, kad jis neturi suprasti žemaičio. Arba gyvena mitu, kad negali suprasti.
Aš manau, kad galima suprasti, ypač jei televizija daugiau ir žaismingai tarmes integruotų.
Seriale „Naisių vasara“ girdėjau kalbant žemaitiškai. Buvo įdomu išgirsti žemaitišką žodį. Jis nėra toks grynas. Vyresnio amžiaus aktorius šneka gryna tarme, o jaunimas bendrinės kalbos žodžius fonetiškai perkelia į žemaičių tarmę.
Tarmė nėra šunkalbė
– Šie metai paskelbti Tarmių metais. Ar Lietuvoje pakanka dėmesio tarmėms? Ar jos nėra nuvertintos?
– Manau, visiems reikia išmokti bendrinę kalbą. Ir šveicaras turi mokėti bendrinę vokiečių kalbą, nors gatvėje jos nevartoja, Šveicarijoje net televizijoje šneka tarmiškai.
Natūralu, kad Žemaitijoje, policijos apklausoje, šnekama tarmiškai. Ką tu iš žemaičio išgausi bendrine kalba! Būtų keistoka: policininkas – žemaitis, apklausiamasis – žemaitis, o kalbasi lietuvių kalbos suvalkiečių atmaina! Kaip viena kalbininkė labai gražiai pasakė: „Bendrinė kalba yra viena iš lietuvių kalbos atmainų.“ Ta forma, kuria rašome.
Skuodo rajone visi tarybos posėdžiai vyksta žemaitiškai. Skuodiškiai rado spragą valstybinės kalbos įstatyme, jame nėra parašyta, kokia kalba turi būti kalbama posėdžiuose. Tad jie protokoluoja lietuviškai, o kalba žemaitiškai.
Arba – vyksta konkursai moksleiviams, kurie rašo žemaitiškai.
Bet yra ir neigiamų aspektų. Vienas mano draugas, pietų žemaitis, tarmiškai rašo poeziją. Jis sako, kad didžiausios grupės – šiaurės žemaičių – kalba, kuri virsta rašytine žemaičių kalba, pietų žemaičiams nėra artima. Žemaitiškas rašytinis variantas, kanonizuotas A. Girdenio, J. Pabrėžos, yra svetimas žmogui nuo Varnių ar Kelmės. Teigiamas dalykas – kalbos išsaugojimas ateičiai. Pavojus, kad ji išnyks globaliniame pasaulyje, tampa mažesnis.
„Dviračio žiniose“ Vytautas Šerėnas labai gražiai tarmiškai kalbėjo, nors kai kas jam priekaištavo dėl slavizmų. Bet tai tikrai yra lietuvių kalbos tarmė, ne baltarusių. Nereikia pykti – žodynas įtakai labai greitai pasiduoda.
Gal pykdysiu kai kuriuos kolegas kalbininkus, bet nėra nieko blogo, ar sakysime stalas, ar teiblas ("table“ anglų kalba – stalas) – nebent jei žiūrėsime į žodžio kilmę. Svarbu, kad išliktų kalbos pagrindas. Bet jei pradėsime ardyti kalbos struktūrą, turėsime puskalbę.
Svarbu, ar žmonėms yra natūralu tarmiškai kalbėti. Teko su kolegomis iš Lietuvių kalbos instituto važiuoti į ekspedicijas su tarmininkais. Kai kur namie trys, keturios kartos kalba tarmiškai. O kitur gali įrašyti tik tuos, kuriems per septyniasdešimt, aštuoniasdešimt metų ar šimtmetis.
Šveicarijoje tarmė plinta. Ji šiek tiek suvokietinama, nes jaunimas perima daug bendrinės kalbos žodžių. Bet tarmė gyva, jaunimas ją vartoja šnekamojoje poezijoje (spoken word poetry).
Tarmė vartojama natūraliai ir be pajuokos.
– Ar verta mokyklose mokyti tarmės?
Keletoje gimnazijų Žemaitijoje vyksta žemaičių pamokos. Svarbu vaikų noras. Dirbtinis atgaivinimas, prikišant, kas nesimoko, tas ne patriotas, netinka.
Nemanau, kad galima atgaivinti tokią kalbą, kokia buvo prieš 100 metų. Bet, kaip sakė profesorė Meilutė Ramonienė, svarbu suformuoti požiūrį, kad tarmė nėra šunkalbė, tvarto kalba, kuria gali su karvėmis mykti.
– Kaip kalba šiaulietis?
– Ten, kur yra pramonė, kur keliasi žmonės, stebimas naujų regioninių tarmių susiformavimas. Apie Šiaulius tai irgi galima pastebėti.
Šiaulietis kalba gana įdomia miesto tarme, kuri plinta ir už miesto, nes miestas turi tam tikrą prestižą.
Girdžiu, kad šiauliečiai turi problemų tardami „e“ ir „ė“, nes ir mokytojai gerai netaria. Bendrinėje kalboje ausiai labai aiškiai girdimas šių balsių skirtumas. Nesvarbu, mokykla Lietuvoje ar Šveicarijoje, bet mokytojo tartis turi būti kiek galima arčiau idealios teatro scenos kalbos. Jeigu jau mokykloje nėra taisyklingai kalbama, kur mokinys gali taisyklingai išmokti? Juk negali reikalauti tėvus siųsti į kursus, kad mokytųsi kalbos kultūros.
Apie tarmes yra suformuotas neigiamas požiūris. Dar blogiau – vilniečių pabrėžiamas prasigėrusio kaimo įvaizdis. Mužiko, chamo įvaizdis labiau tiktų žmonėms, kurie iš „kaimo“ atsikėlė į miestą ir nori įvesti savo tvarką, nors miestas turi savo susiformavusią kultūrą. Kaip kad Klaipėda visiškai skiriasi iš kitų Lietuvos miestų – yra kažkur ta vokiška siela.
Ir Šiauliai turi tam tikrą savo dvasią. Todėl mane stebina, kad gidė, vesdama ekskursiją po Šiaulius Europos literatūros dienų autoriams, nepasako nė žodžio apie žydus.
Technologijos formuoja atskirą kalbą
– Kaip kito lietuvių kalba per tuos dešimtmečius, kai gyvenate Lietuvoje?
– Kito stipriai, atsirado daug naujų žodžių. Kalbos kitimas yra įtakojamas. Yra institucijų, kurios rūpinasi kalba, – pastarosios ne visada mylimos.
Mažoms kalboms tam tikrų barjerų ir tam tikros tvarkybos reikia. Negali lyginti lietuvių kalbos su anglų ar vokiečių kalbomis. Ten nelabai ir galėtumei tvarkyti, nes per daug kalbėtojų. Anglų kalba kalbama visame pasaulyje, ji, kaip ir lotynų kalba, supaprastėjo. Ar, kaip romėnai sakė, suvulgarėjo. Vulgarioji lotynų kalba buvo ta, kuria kalbėta tuometiniame pasaulyje.
Kalbai kyla didelė grėsmė, kai ji tampa pasauline. Čia nėra nieko siektino ir gero. Lietuvių kalbai tai negresia.
Lietuvių kalbai didelių iššūkių nematau. Pagal kalbos funkcionavimą dabartinė situacija yra viena geriausių per visą istoriją. Svarbu, kad bendrautų ir kalbininkai, ir vartotojai.
– Ar matote konfliktą tarp kalbininkų ir vartotojų?
– Būtų galima diferencijuoti, kur ir kaip kalbama. Pavyzdžiui, čekai turi tris kalbos atmainas. Viena – šnekamoji, kurioje yra daug anglicizmų; kita atmaina – šiek tiek puoselėta šnekamoji kalba, kuria kalbama televizijoje ir panašiai. Trečioji – išgryninta literatūrinė.
Islandai, pavyzdžiui, visus žodžius išvertė į savo kalbą. Ten svetimžodžių nėra, jie išvertė tokius žodžius, kaip telefonas ar kompiuteris.
Matau problemą, kai kalbininkai bando tvarkyti senienas, bet laiku neatranda lietuviško žodžio daiktui, kuris netrukus atsiras Lietuvos rinkoje. Nėra gerai bandyti pakeisti žodį po kokių 10-ies metų. Traukinys nuvažiavo, šaukštai po pietų.
– Kaip keičia kalbą naujosios technologijos? Trumposios žinutės, bendravimas socialiniuose tinkluose?
– Formuoja atskirą kalbą. Ši tema gali būtų terpe tyrimams. Pavyzdžiui, ar žemaičiai žinutes rašo žemaitiškai? Šveicarijoje tyrimai parodė, kad tarmė, tarmiškas kalbėjimas plinta SMS kalboje. Kaip rašomos elektroninio pašto žinutės, priklauso nuo adresato. Jei adresatas draugas, rašo tarmiškai, jei oficialus asmuo – bendrine kalba.
Jei nėra tarmės, plinta žargoninė šnekamoji kalba. Problemos nematau, tai yra atskira kalbos forma.
Savo vaikams sakau, kad jie gali visokius „tipo“ ir panašius žodžius pasakyti, vartoti žargoniškų žodžių, bet turi žinoti ir bendrinės kalbos žodį.
Dažnai žargoniškas žodis yra slaviškos kilmės, nors vaikai nei rusų, nei lenkų, nei jokios kitos slavų kalbos nemoka. Bet žodžiai yra gana užsikonservavę. Ypač stiprūs rusiški keiksmažodžiai. Iš anglų kalbos ateina papildomas sluoksnis. Nors V. Putinas nekenčia amerikiečių ir atvirkščiai, kalbinėje plotmėje rusiški ir angliški žodžiai susigyvena.
Žmogus turi žinoti, kur ir ką kalba. Mane labiau erzina, kai oficialioje erdvėje, ypač televizijoje ir radijuje, kalbama su klaidomis. Kaip vaikams išmokti taisyklingesnės kalbos, jei per televiziją šnekama tokiais pat žargonizmais, kaip kad jie kalbasi savo kieme?
Visi kalbos klodai
– Esate vertėjas, 2009 metais už profesionaliai ir meniškai išverstus lietuvių literatūros kūrinius, už lietuvių literatūros populiarinimą užsienyje ir tarptautinių literatūrinių ryšių plėtojimą įvertintas šv. Jeronimo premija. Kokia šių dienų vertimų kalba? Juk pasitaiko, kad knygą į šoną tenka padėti dėl prasto vertimo.
– Tai – leidyklų, kurios leidžia greitą produkciją, nekreipia dėmesio į kalbą ir nenori mokėti normalių honorarų, problema.
Esu Literatūros vertėjų sąjungos garbės narys, manau, kad su kolegomis neverčiame knygų taip, kad norėtųsi dėti į šalį. Yra ir savigarba. Sugadintą vardą susigrąžinti sunku.
Ir aš nesu visą laiką patenkintas vertimais. Buvo antipremijos vertėjams – labai geras dalykas. Ne dėl viešo smerkimo. Bet kad būtų parodyta, jog negalima negerbti pirkėjo, kuris sumoka pinigus ir skaito tekstą, kuris, švelniai tariant, nėra labai lietuviškas.
Be to, vertėjas formuoja skaitytojo kalbą. Ypač geri turėtų būti jaunimo literatūros vertimai, nes susiformuoja skaitančiojo požiūris, bendrinės kalbos žodynas.
Vertėjo darbe prireikia visų kalbos klodų. Manau, nei tarmybių, nei tam tikrų žargonybių iš literatūrinės kalbos nereikia išbraukti. Jie gali suteikti tam tikro atspalvio.
Keiksmažodžių irgi turi būti, juk natūraliai žmogus taip kalba. Kaip gali personažas kaimo kertukėje kalbėti kaip profesorius?
Lietuvių kalbos žodynas labai didelis, kai žiūri į 20 tomų. Tik ten daug žodžių su kryžiukais – nevartotinų, bet jie ten yra.
Literatūra nėra publicistinis tekstas, kuris turi atitikti kalbos etaloną.
– Ar gali vertėjas pranokti autorių?
– Verčiant tam tikro žanro, populiariąją, literatūrą, teksto kokybę galima pagerinti. Ir nemanau, kad dėl to autorius pyktų. Nors man skirstymas į populiariąją ir nepopuliariąją literatūrą nelabai priimtinas.
Jei klasikas vartoja skurdoką kalbą, jis siekia tam tikro efekto. Maironiška kalba F. Kafkos neversi.
Planuojame versti šveicaro rašytojo Berno tarme parašytą romaną apie buvusį narkomaną. Toks personažas nekalbės bendrine kalba. Turbūt vartosime šiek tiek žargonizuotą bendrinę. Versti į žemaičių būtų problema, nes gerokai sumažėtų publikos, žmonės neįpratę skaityti žemaitiškai.
– Koks jums žanras artimiausias, verčiant knygas?
– Daugiausia verčiu prozą. Poeziją geriausiai verčia poetai, mokantys kitą kalbą. Arba dera versti kartu, kaip darėme su Vladu Braziūnu. Aš dariau pažodinius vertimus, o Vladas – poetinius.
Dabar verčiu knygą apie tapatybės ideologijos kovą Klaipėdos krašte – ne tik prieškariu, bet ir pokariu. Man pačiam įdomu, susipažįstu su šaltiniais.
Verčiu ir Ievos Simonaitytės „Vilių Karalių“. „Vilius Karalius“ – paminklas dingusiai kultūrai, juk prieš karą maždaug pusė šio krašto buvo vokietkalbiai, kita pusė – lietuvininkai, nereikia pamiršti ir kuršiškių.
Dingusiai žydų kultūrai literatūrinių paminklų vokiečių kalba yra, į vokiečių kalbą išversti Icchoko Mero romanai. Rašytojo nuomone, tik geriausia jo knyga „Striptizas“ neišversta. Jei ši knyga būtų versta apie 1970-uosius, būtų įėjusi į literatūrinį diskursą kaip modernios literatūros kūrinys.
Ta pati problema ir su Antano Škėmos „Balta drobule“. Tuo laiku, kai buvo parašyta, knyga buvo gana avangardiška net anglakalbės, vokietakalbės literatūros kontekste.
Rašytojui reikia auros
– Pernai organizavote jau VIII Europos literatūros dienas. Naujų technologijų amžiuje žmonėms reikia ne tik knygų, bet ir pačių skaitančių autorių?
– Vokietakalbėse šalyse skaitymai svarbūs. Kai juos pradėjau organizuoti čia, man sakė, kad niekas neateis. Vis dėl to sumanymas pasiteisino.
Nemanau, kad skaitymai pasiekia plačias mases. Kartais reikėtų gerą akmenį sviesti į universiteto darželį, nes neateina studentai, kai kada – ir dėstytojai... Keista, nes, atrodo, rašytojus prie durų priveži. O Šiauliuose nėra tiek daug progų išgirsti gerų užsienio ir lietuvių autorių.
Plungėje bibliotekos direktorė atsiprašo, jei 60 žmonių susirenka!
– Kaip šiuolaikiniai rašytojai pateikia save ir savo kūrybą?
– Dabar autoriai pasakoja apie save, kūrybinį procesą, kuria tam tikrą įvaizdį. Kodėl pas tave turi žmonės ateiti, juk tekstą gali skaityti ir namuose?
Sigito Parulskio skaitymuose buvo pilna žmonių. Čia jau – vos ne popžvaigždės fenomenas. Sigito, kaip ir Jurgos Ivanauskaitės, tekstai geri, bet čia funkcionuoja ir kiti dėsniai. Dar vienas fenomenas – Rolandas Rastauskas ir tai, kaip jis skaito tekstą. Pripažinkime, jo tekstai geri, puoselėti.
Viena žurnalistė Alvydui Šlepikui sakė: neseniai sužinojau, kad jūs – rašytojas, poetas. Bet A. Šlepikas tikrai daug seniau rašo, nei kuria serialus.
Rašytojas tampa matomas, ir žmonės ateina jo paklausyti į skaitymus. Nebūtina rašytojui visada užriesti nosį. Ypač jaunesnės kartos autoriai tai supranta. Dėl teksto kompromisų nedaro, bet save įveda į tam tikrą erdvę, kur žmonės juos pažįsta.
Marius Ivaškevičius dalyvavo šokių projekte. Laura Sintija Černiauskaitė dainavo. Taip vardas patenka į viešą erdvę, kur yra kita publika.
Kristina Sabaliauskaitė labai gerai supranta, kaip parduoti savo kūrybą. Tai irgi yra autoriaus užduotis.
Būna, kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidžiamų knygų, deja, knygynuose nematome. Lietuvoje literatūrinio gyvenimo problema yra ta, kad knygų pardavimas didele dalimi yra vienos leidyklos rankose.
Paskui stebimasi, kad topuose atsidūrė Audronė Urbonaitė. Žinoma, aš ją gerbiu, ji įdomus provokuojamos literatūros fenomenas. Ir to reikia. Tokia literatūra labiau atranda skaitytoją, yra platesnis ratas jos norinčių. „Rimtos“ literatūros romano skaitytojų ratas iš prigimties mažesnis. Norim to, ar ne.
Arba – Edmundas Malūkas. Ruošiausi jį versti, bet tokia literatūra neduoda pridėtinės vertės. Kam vokiečiams žinoti apie mūsų šiukšlynų žmones, aprašytus bulvariniu lygiu? Mūsų socialinės problemos, manau, vokiečių nedomina.
Vertimas priklauso ir nuo to, ką galima geriau parduoti. Manau, S. Parulskio naująjį romaną „Tamsa ir partneriai“ galima gerai parduoti. Yra viešojoje erdvėje funkcionuojančių temų. Žydų tema vokiečiams svarbi. Mes labiau žiūrime į savo kančias: jos vokiečių nelabai domina.
– Kas įdomu vokiečiams iš mūsų literatūros?
– Šiurkščiai sakant, niekas. Gerai buvo parduodamos J. Ivanauskaitės knygos. Šiandien autorius irgi yra svarbus, knygos negali būti visiškai atsietos nuo jo figūros.
Rašytojui reikia sukurti tam tikrą aurą. J. Ivanauskaitei natūraliai išėjo, ji turėjo charizmą, rytų mistika ezoterikams buvo įdomi. Tokia literatūra labai skaitoma. Po psichologinių patarimų knygelių, ko gero, populiariausios yra gyvenimo prasmės paieškų knygos.
Būna autorių, kurie iš viso nefigūruoja, tekstas – anoniminis. Bet tekstas turi būti patrauklus: labai mažas kontingentas žmonių, kurie tekstą skaito dėl teksto.
Verčiau B. Sruogos „Dievų mišką“. Literatūriniu lygiu tai – viena geriausių knygų, versti buvo nelengva.
J. Lukšos-Daumanto „Partizanai“ – knyga apie nepažįstamą pokarį. Žmonėms įdomu, į Greisvaldą (Vokietija) vežiausi parodyti nuotraukų, su Vytautu V. Landsbergiu pristatėme filmą.
Apie dabartį beveik nerašoma
– Kokios lietuvių autorių literatūros Lietuvoje pasigendate?
– Manau, trūksta literatūros jaunimui. Parašiau paraišką vaikų ir jaunimo literatūros skaitymams, kurie užsuktų ir į Šiaulius. Grynų skaitymų nebūtų, labiau – dirbtuvės su vyresniais mokiniais.
Ar kas nors lietuviškai rašo fantastines knygas, pavyzdžiui, apie vampyrus? Latvijoje labai populiari autorė, parašiusi jau trečią knygą apie vampyrus. Ar mes prastesni nei J. K. Rowling, kuri iš niekur tapo multimilijoniere, parašydama Harį Poterį?
Visi sako, kad svarbi yra anglų kalba. Vokietijoje 80–90 procentų vertimų yra iš anglų kalbos – daug gerų ir daug šlamšto. Dar yra prancūzų, ispanų, italų, galų gale, rusų literatūra, kuri pajėgumais skiriasi nuo mūsų. Nesakau, kad pas mus nėra geros literatūros. Bet žaidžiame toje lygoje, kurioje yra daug dalyvių.
Tokia realybė, ir nereikia įsižeisti. Lietuviai kartais per daug įsižeidžia, kad jų nepamato. Estai, kiek bebūtų pajuokiami, moka save reprezentuoti, o ne sakyti: „Gailėkitės mūsų.“
Olandijoje manęs paklausė: „Ar jūsų rašytojai tik apie praeitį rašo?“ Sakau, deja, beveik taip.
O kas rašo apie dabartį? Tokių yra nedaug. Ir pastarieji daugiau rašo apie problemines situacijas.
Verčiu latvės Alisės Tifentalės romaną „Rigas siltums“ („Rygos šiluma“), šiek tiek pašiepiantį didmiesčio gyvenimą. Svarbu, kad knygos apie mus kažką pasakytų.
– Kaip vertinate šiuolaikinę lietuvių literatūrą?
– Bendras kontekstas dabar sudėtingas. Nebėra XIX amžius, kai dauguma autorių laikėsi vienos ar kitos srovės.
Lietuvių literatūroje tarpukariu buvo daug konkuruojančių srovių, nes carizmo laikais daug kas negalėjo vykti. Vėlyvas simbolizmas pagal Europos kontekstą buvo jau anachronistinis?. Iš dalies tas pats nutiko po 1990-ųjų.
Reikia pripažinti, kad tarpukario lietuvių literatūra nebuvo labai atitrūkusi, nepaisant draudimų, kurie egzistavo A. Smetonos rėžime. Pavyzdžiui, dadaistinis poetas Pranas Morkūnas, kuris tuo metu nebuvo publikuojamas. Maištaujančiam jaunuoliui P. Morkūnas būtų įdomus. Jaunimą galima pritraukti skaityti: gal skaitmenine forma, nes skaityklės – populiarėja.
Laukiu, ar Lietuvoje šnekamoji tradicija bus įtraukiama į romaną.
Rimas Užgiris, angliškai rašantis poetas, klausė, ar aš galėčiau įvardyti, kas Lietuvoje yra „flash-fiction“, labai madingas Vakarų Europoje. Panašus dalykas pas mus – miniatiūros, turinčios romanui būdingą struktūrą, tik sudarytos iš kelių sakinių. „Flash-fiction“ reiktų rasti lietuvišką atitikmenį. Jaunimas, manau, mielai šia forma rašytų.
Iš mokytojų girdėjau, kad mokiniai, nors ir skaito šiuolaikinę literatūrą, egzaminuose renkasi Maironį ar Žemaitę, nes jų tekstus lengviau interpretuoti, jie aiškūs.
O dabartinis patrikęs pasaulis atsispindi patrikusioje kūryboje. Nebėra pripažįstama tam tikrų tiesų, nes tiesa irgi yra realiatyvi. Ir rašymas, ir gyvenimas tampa sudėtingesnis. Literatūra tai atspindi.
Marcus Roduneris
Gimė 1967 metais Šveicarijoje. Šveicarų ir Lietuvos kalbininkas, lyginamosios kalbotyros specialistas, vertėjas. Verčia iš lietuvių į vokiečių kalbą.
Studijavo Naujųjų Artimųjų Rytų, slavų ir baltų kalbų filologijas bei islamistiką, istorinę-lyginamąją kalbotyrą, senąją rusų kalbą Berno universitete, slavų ir baltų filologijos bei lyginamosios kalbotyros licenciatas. 1991 metais Vilniaus universitete (VU) lankė lituanistikos kursus, 1999–2000 metais vėl stažavosi VU.
1992 metais Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Spaudos ir informacijos skyriaus trečiasis sekretorius.
1998–2000 ir 2001–2002 metais Šveicarijos mokslo fondo aprobuotų projektų mokslinis asistentas. 2000–2001 metais „Swiss Baltic Net“ „Gebert Rüf fondo“ projekto „Literatūriniai Šveicarijos ir Lietuvos ryšiai“ vadovas.
Dešimtmetį dirbo Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Romanų ir germanų filologijos katedros dėstytoju.
Nuo 2005 metų Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas.
Nuo 2004 metų organziuoja Europos literatūros dienas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
