Lygiai prieš dešimtį metų – 1999-ųjų birželio 26-ąją – Viernheime, Vokietijoje, eidamas aštuoniasdešimt pirmuosius metus, mirė lituanistas ir pedagogas, literatūros tyrinėtojas ir filosofijos mylėtojas, pasižymėjęs ateitininkas ir visuomenininkas, Frankfurto universiteto dėstytojas Vincas Natkevičius (1918-1999).
Prezidentas Valdas Adamkus užuojautos laiške velionio žmonai Irenai rašė: „Netekome iškilaus lietuvybės puoselėtojo, ilgus metus buvusio Vasario 16-osios gimnazijos direktoriumi, daugeliui auklėtinių skiepijusio meilės tėvynei ir tiesai idealus. Telydi šviesus atminimas vardą žmogaus, visą gyvenimą sąžiningai tarnavusio savajai tautai ir jos žmonėms“.
Dar tik prieš gerą pusmetį, Natkevičiaus 80-mečio proga, prezidentas Admakus savo sveikinimo rašte buvo pažymėjęs: „Su jūsų vardu glaudžiai susijusi lietuvių literatūrologinės, teologinės, filosofinės minties įvairovė. Būdamas iškiliausių mūsų tautos mąstytojų – Antano Maceinos, Jono Griniaus – mokinys, vėliau pats turiningai tęsėte mokytojų darbus. Daugelio esate prisimenamas kaip gabus ateitininkų organizacijos vadovas, ilgametis Vasario 16-osios gimnazijos direktorius. Jūsų dėka ši gimnazija tapo ne tik rimta švietimo institucija, bet ir vienu ryškiausių lietuvybės šaltinių visoje Europoje.“
Liko sugriautoje Vokietijoje
Vincas Natkevičius (Natkus) gimė 1918 m. lapkričio 6 d. Ožkabalių kaime, Vilkaviškio valsčiuje ir apskrityje. Baigęs Vilkaviškio Jono Basanavičiaus gimnaziją, 1938-1942 m. studijavo VDU Teologijos-filosofijos ir Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų fakultetuose lituanistiką ir filosofiją, 1945-1949 m. – Tiubingeno universitete filosofiją ir sociologiją. Tiubingeno universitetas suteikė jam magistro laipsnį už darbą apie simpatiją ir meilę Makso Šėlerio (Max Scheler) filosofijoje.
Dėl sovietų okupacijos pasitraukęs iš Lietuvos 1944-ųjų rudenį į Vokietiją, čia ir pasiliko, nesusigundęs patogesnio gyvenimo pasiūlomis anapus Atlanto. Karo suniokotoje ir daug ko stokojančioje Vokietijoje, jis tyliai ir kantriai dirbo pedagoginį darbą, puoselėdamas lietuvybę ir krikščioniškąsias vertybes jaunosiose kartose. 1945-1957 m. jis dirbo Vasario 16-osios gimnazijos mokytoju Hiutenfelde, o nuo 1967 m. rudens – 13 metų šiai gimnazijai vadovavo.
1973 m. buvo pakviestas dėstyti lietuvių kalbą ir vesti lituanistikos seminarą Frankfurto prie Maino universitete, kur dirbo du dešimtmečius, populiarindamas Lietuvą, lietuvių kultūrą ir kalbą tarp svetimtaučių. Jo studentai daugiausia būdavo indoeuropeistai, slavistai ar Rytų Europos istorikai, bet ateidavę susipažinti su lietuvių kalba ar jos šiek tiek ir pramokti net medikų. Daugeliui jų būdavę įdomu iš arčiau susipažinti su tauta, sukūrusia, pasak Natkevičiaus, „viduriniais amžiais ir Renesanso metu valstybę, galingesnę už anuometinę Maskvos didžiąją kunigaikštiją“.
Rūpėjo švietimo sistemos ateitis
Su Vincu Natkevičium susipažinau 1989 m. sausio mėnesį Vokietijoje, prasivėrus „geležinei uždangai“. Susitikome Manheimo geležinkelio stotyje. Pasitiko mane pasitempęs, tiesus, su puošnia skrybėle ir elegantišku lietpalčiu, guvaus žvilgsnio, greitos orientacijos, energingų judesių, bet elegantiškos laikysenos vyras. Nė iš tolo nebuvo panašus į septyniasdešimtmetį. Atrodė dešimtmečiu ar net daugiau jaunesnis. Ėjo taip sparčiai, kad būdamas už jį gerokai aukštesnis ir perpus jaunesnis vos spėjau greta jo žingsniuoti. Įsiminė labai raiški, beveik melodingai skambanti, suvalkietiškos tarmės persmelkta jo lietuvių kalbos tartis, nė trupučio nepaliesta vokiečių kalbos įtakos.
Argentinietišką steiką užgerdami raudonu vynu firminiame „Buffalo“ restorane Manheime, kalbėjome apie Sąjūdį, politiką, Lietuvos laisvės perspektyvas, lietuvių literatūrą Tėvynėje ir išeivijoje. Gyvai domėjosi viskuo ir gaudė kiekvieną naujieną iš Lietuvos. Tikėjo krašto laisve, bet kartu rūpinosi ir demokratijos ugdymu Lietuvoje. Jo pirmasis interviu pokario Lietuvos spaudoje taip ir vadinosi: „Vincas Natkevičius: siekti pilnutinės demokratijos“ („Kauno aidas“, 1989 m. kovo 2 d.).
Buvo krikščionis intelektualas, kuriam rūpėjo pasaulėžiūriniai dalykai, tačiau nemažiau svarbi jam buvo ir tolerancijos vertybė – pakantos ugdymas skirtingų pasaulėžiūrų žmonių tarpusavio santykiuose. Kaip patyrusiam pedagogui, jam rūpėjo Lietuvos švietimo sistemos ateitis. Jis žavėjosi Kanados, Olandijos patirtimi, kur švietimo ir auklėjimo klausimai nepriklauso valstybinės valdžios kompetencijai ir pavesti atskiroms pasaulėžiūrinėms grupėms. Jas visas valstybinė valdžia vienodai toleruoja ir vienodai remia, pagal jų mokamus mokesčius valstybei. Tuo būdu valstybės valdžia vienodai šelpia pasaulėžiūrinių bendruomenių išlaikomas mokyklas, kurios tvarkosi pagal savo statutus, švietimo ministerijai imantis tik bendrosios mokslo priežiūros. Natkevičius tikėjo, kad tokiu švietimo modeliu galbūt kada nors susidomės ir Lietuva.
Prieš dvidešimt metų užsimezgusi pažintis su Vincu Natkevičium nenutrūko, galima sakyti, iki jo paskutinio atodūsio. Palaikėme ryšį laiškais, susitikdavome vienam ar kitam viešint Lietuvoje ar Vokietijoje.
Matė ne vien fasadą
Tebesaugau pluoštą jo turiningų laiškų, kuriuose – to meto lūkesčiai, rūpesčiai, viltys, nusivylimai. Ypač įdomus 1989-1991 metų laikotarpio susirašinėjimas, kada sprendėsi Lietuvos nepriklausomybės byla.
„Seku, kiek įstengiu, kas darosi Lietuvoj, – rašė Vincas 1989-12-02. – Ar tikrai komunistų partija atsiskirs nuo Maskvos? Atrodo, kad taip. Vokiečiai baisiausiai bijo, kad Pabaltijys, reikalaudamas nepriklausomybės ir ko gero ją įgyvendindamas, išprovokuosiąs Gorbačiovo nuvertimą. Žinoma, jie patys, siekdami susivienyti su DDR, Gorbačiovui nepavojingi... Nežmoniškai išsigandęs vokiečių vienybės Mitterand (tuometinis Prancūzijos prezidentas – V.V.), jis iš paties Gorbačiovo, kaip skelbia prancūzų spauda, sužinojęs, kad į šiojo sostą jau taiką sovietų maršalai... Ar tai sąmoningi prasimanymai Gorbačiovui pagelbėti?! Landsbergis Gotlande (1989 m. ten vyko Europos lietuviškųjų studijų savaitė – V.V.) kalbėjo, kad Lietuva, kurį laiką gali būti protektorato padėty. Ar tik neįvyks tai?“
Tų pačių metų vasaros pabaigoje Natkevičius, su grupe Vokietijos lietuvių, pirmą kartą po 45 metų gyvenimo užsienyje, aplanė Lietuvą. Viešėjo ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir mažesnėse Lietuvos vietovėse, į kurias anuomet retam užsienio lietuviui pavykdavę pakliūti: Nidoje, Klaipėdoje, Palangoje, Kryžių kalne, Telšiuose, Šiluvoje, Ukmergėje, Šėtoje, Paberžėje... Grįžęs namo man rašė: „Po Lietuvos kurį laiką buvau gavęs lyg šlapiu skuduru per galvą: ir liūdau, ir kartais džiaugiausi. Norėjau visai atvirai parašyti apie visa (ką mačiau, pvz. nuvažiavęs Ožkabalių kaiman), bet nenorėjau pakenkti Mečiui (Landui, kelionės organizatoriui – V.V.). Kad Mečys, girdžiu, praradęs viltį kitą kartą gauti leidimą panašiai ekskursijai, tai gal dar kartą panūsiu rašyti (parašiau nuosaikiai „Krivūlei“), tik jau keikdamasis, kiek komunistai iš tikrųjų pakeitė kraštovaizdį ir gamtą...“
Tačiau net ir tuose nuosaikiai parašytuose kelionės įspūdžiuose apstu išraiškingų ano meto gyvenimo detalių, kurios šiandien jau beveik išdilusios iš atminties anuos laikus menantiems žmonėms, nekalbant jau apie jaunimą, visai nepažinusį sovietinės tikrovės. Natkevičius rašo: „kiek ilgėliau sustojome Šėtoje, vidutinio dydžio miestelyje. Yra šiek tiek laiko pabendrauti su žmonėmis. Užeinu į maisto krautuvę, kuri apytuštė; tematau lentynose kelis duonos kepalėlius, o mėsos skyriuje vien didelę kiaulės galvą bei kelias kanopas. Prie krautuvės pakalbintas senyvas žmogus nusiskundžia, jog viskas brangsta ir kad maža kas krautuvėse galima nusipirkti.“
O štai įspūdžiai iš Ukmergės: „Restoranas vaišina geriausioje savo salėje skaniai paruoštais pietumis. Daug prasčiau atrodo eilinių piliečių valgyklos salė – didžiulė, apstatyta prastokais baldais, kone dvokianti. Jau neapsakomai dvokia restorano išvietė, iš kurios skubiniesi nešdintis lauk. Tokie dvokalai pasitinka beveik visose išvietėse.“
Privataus taksi paslaugų kokybę, bendravimo su vairuotoju akimirkas ir kitas patirtis iš Lietuvos svečias taip apibendrina: „Štai labai vargana mašinėle, suskilusiais langų stiklais ir didžiai barškančia, veža mane toks jaunas taksistas iš Šančių į Kauno centrą. <...> Prieš išlipant paaiškėja, kad mano taksistas yra pradedantis dėstytojas Kauno politechnikos institute; jis šeštadieniais ir sekmadieniais uždarbiauja savo suklerusia mašinėle, kad galėtų „padoriau“ gyventi... Sutikau ir gydytojų, kurie atsisakė savo profesijos ir geriau pragyvena megzdami striukes. Galop populiaru auginti visokius nepaprastų kailių gyvuliukus, nes šitie kailiukai, nors ir brangūs, susilaukia didelės paklausos. Kai kas geba išvis nedirbti savo profesinio darbo, nors ir esti įsiregistravęs kokioj nors darbovietėj: už jį atidirba kitas, paimąs prisiregistravusio algą; tokiu būdu prisiregistravęs įmonėj iš tikrųjų dirba visai kitą darbą, nešantį jam didesnį uždarbį.“
Susitikęs Kaune, „Nemuno“ redakcijoje, su rašytojais ir žurnalistais, Lietuvoje patirtus įspūdžius Vincas Natkevičius apibendrino ištrauka iš Balio Sruogos dramos Kazimieras Sapiega: „O nelaimingoji tauta manoji, liūdnų smūtkelių raudanti giria!“…
Būtų talkinęs reformų partijai
Privačiame laiške Natkevičius vis dėlto pastebi: „Į Lietuvą norėčiau nukakti ramiam pasižvalgymui, gal tai įvyks ateinančių metų vasarą. Per daug skubėta Mečio ekskursijoj, nors, žinoma, daug pamačiau, ypač provincijoj.“ (1989-12-02)
„Kai manasis laiškas Tave pasieks, ko gero, jau būsim nepriklausomais tapę arba visai netoli to, – rašė Vincas 1990-03-02. – Aš tuo visiškai tikiu. Žiūrėsim, ar šis tikėjimas neapvils. <...> Kartais ima smarkus noras būti Lietuvoj. Jei būčiau jaunesnis, tikrai visa čia mesčiau ir važiuočiau į Vilnių ar Kauną.“
Grįžęs iš Europos lietuviškųjų studijų savaitės Einsiedelne, Vokietijoje, 1990-08-19 Natkevičius dalijosi įspūdžiais: „Studijų savaitė praėjo politikos ženkle. Visi palaikė Landsbergį ir Motieką dėl tų kelių išsišokėlių, parašiusių „Kreipimąsi į Lietuvos žmones“. Kreipimasis neišlaiko savo turiniu elementarios kritikos. Buvo Motiekos ir Landsbergio išaiškintas kaip kompartijos torpeda Aukš[čiausiąjai] Tarybai, taigi, noras kompromituoti tik susikūrusią nepriklausomą valstybę. Paleckis ir Pavilionis aiškino, kad daug kelių esą į nepriklausomybę, atsišaukime pasisakoma už optimalų būdą į ją, reikią mokytis demokratijos. Visus išgąsdino iš atsišaukimo kyšanti chaotinė demokratija (kuo greičiausiai reikią išleisti deputatų atšukimo įstatymą – tokio daikto niekas Vak[arų] Europos demokratijose nežino!; deputatas neatšaukiamas, jis pasilieka iki naujų rinkimų, o už nusikaltimus baudžiamas, atėmus imunitetą, kaip ir kiekvienas kitas pilietis). Tai liberalizmas, kuris 1926 m. pasibaigė Smetonos autoritetiniu režimu. Tai, be kitko, rodo, kaip reikalinga sąmoninti žmones pilnutinės dem[okratijos] dvasia, iš kurios byloja daugiau prezidentinio tipo demokratija, panaši į dabartinį Prancūzijos režimą ar JAV sistemą.“
Toliau Natkevičius laiške tęsia: „Parašysiu straipsnį apie kultūrinę demokratiją. Tai bus ne koks atoveikis į Šliogerio str[aipsnį], o tik proga [paaiškinti], kad negalima atiduoti kultūros laisvosios rinkos siautuliui. Bus ten konkretybių, pvz., apie santuokos tvarkymą ne per valstybės valdininkus (tikintiesiems), o per pasaulėžiūrinių grupių atstovus (netikintiems – per civil[inės] metrikacijos valdininkus).
Jaučiu, kad dabar pats laikas skelbti pilnutinės demokratijos idėjas konkrečiai. <...> Aš pats galėčiau „lipti ant bačkos“ ir prabilti šviesuoliams ir „prastuoliams“, tik jau jaučiuosi per senas, tam reikėtų 40-60 metų žmonių, jau ypač – ateinantiems rinkimams (jie turbūt bus anksčiau nei konstitucija nustato). Galėčiau tik talkinti tokiems reformų partijos (Natkevičiaus pabraukta – V.V.) žmonėms, kurie jau taikytų į valstybines vietas. <...> Taigi, ta prasme bus sunki kova, ir jai turi angažuotis jau dabar energingi ir išmintingi politikai, jei norima ką laimėti.“
Labiau pamilo „verkiančią girią“
Po mėnesio (1990-09-30) Vincas pastebi: „Lietuvos padėtis liūdna. „Frankf[urter] Algemeine Zeitung“ rašo, kad Tarvydienė (Prunskienė – V.V.) esanti Ryžkovo pakviesta (Gorbačiovo pavedimu) spalio 2 pradėti derybas. Kas iš jų išeis? Liūdnybės, aišku, tęsis, skęstantis SS-gos laivas nenorės leisti Lietuvai vienai gelbėtis.“
Tuo metu dirbau „Atgimimo“ redaktoriaus pavaduotoju, savaitraštyje buvom paskelbę Natkevičiaus straipsnį apie pilnutinę demokratiją. Į šią publikaciją atsiliepė lapkričio 11 d. laišku: „Mano straipsnis „Atgimime“ atrodė gerai. Bet atgarsių, rodos, jokių. Tik Vaidotas (Daunys – V.V.) pagyrė už aiškų mąstymą, kurio trūkstą rašantiems Lietuvoje. Jo pažįstami žmonės ar draugai šias idėjas priimą teigiamai. Skaičiau kažkur „Atgimime“ Valatkos sakinį, kad lietuviai lyg ir nepriaugę ar kažin ar supratę frontininkų idėjas. Turbūt taip ir bus. Man rodos, kad ypač bus sunku kunigams suprasti – jiems krikšč[ionys] demokratai daug aiškesnis dalykas. Tat manau, kad reikia šita prasme daug ką apšviesti.“
Toliau Natkevičius pastebi, kad Vytautas Kubilius pakvietęs jį „dalyvauti sutelktiniame leidiny“ „XX a. lietuvių lit[eratūros] bruožai“, siūlo temą: „Amžintųjų vertybių problema ir neokatalikybės vaidmuo (S.Šalkauskis, „Nauj[oji] romuva“, A.Vaičiulaitis, B.Brazdžionis)“. „Atrodo, – rašo Vincas, – reiks sutikti“, ir tęsia:
„Svajoju vasarą atkilti Lietuvon, kokiems 3 mėnesiams (per visas tarpsemestrines atostogas), nes, atrodo, dar reiks Frankfurte dirbti ir vasaros semestrą (maždaug iki liepos vidurio). Tik mane gąsdina ir jaudina padėtis Lietuvoj: užkietėjusi rusų laikysena, generolo Jazovo grasinimai. Kuo tai baigsis? <...> Su Tavim santykiaudamas savo senatvę palietuvinau, per Tave dar labiau pamilau Lietuvą, tą liūdnų rūpintojėlių verkiančią girią...“
Norėjo „peklos pamatus“ pajudinti
Lietuvių literatūros proceso tėkmę Vincas Natkevičius įdėmiai sekė. Jis buvo gerai susipažinęs ne tik su išeivijoje, bet ir okupuotoje Lietuvoje parašyta literatūra, ypač proza. Itin vertino Romualdo Granausko kūrybą. Tarp išeivijos autorių išskyrė Vincą Ramoną, ypač jo romaną „Kryžiai“ – už tobulą impresionistinį stilių. Natkevičiaus nuomone, Ramono kūriniai literatūrine verte pranoksta lietuviškojo impresionizmo klasikų Igno Šeiniaus ir Jurgio Savickio kūrybą. Trečiajam „Kryžių“ leidimui, išleistam 1992 m., beje, ir Lietuvoje, Natkevičius parašė turiningą palydimąjį straipsnį apie Vinco Ramono kūrybą.
Todėl jis jautriai reaguodavo į pastebėtus kritikos neobjektyvumus ar šališkumus, kartais net ir nelabai rinkdamas žodžių, ypač jei tai lietė jo mėgiamus, gerai pažįstamus autorius. 1989-12-02 laiške rašė: „Pergalėj“ (10 Nr.) B[ronius] Vaškelis ėmė į padanges kelti menką rašytojėlį J. Savickį, buv[usį] diplomatą. V. Ramonas, pagal Vaškelį, „Kryžiuose“ „labai ryškiai suteikia tribūną tik tai galvosenai, kuri atstovauja paties autoriaus požiūriui į gyvenimą“, o Savickio „Šventojoj Lietuvoj“ mūsų kritika esą „nepastebėjusi romano meninių savitumų, neįprastų ir novatoriška maniera sukurtų personažų, įtaigaus ir ekspresyvaus meninio žodžio“... Gąsdinančios nesąmonės! Vaškelis iš šviesininkų išmoko „novatoriškumo“, iš Greimo ir Šilbajorio garsaus „kvadrato“ („binarinės opozicijos“) ir terlioja tą išmintį, kur ji tinka ir netinka. Ramono impresionizmas „Kryžiuose“ yra tokio aukšto lygio, kad jį nė iš tolo negalima lyginti su Savickio lėkštais ir absurdiškais plepalais.“
Literatūros baruose Natkevičius daugiausia reiškėsi literatūros istorijoje, mažiau – kritikoje. Žavėjosi Antano Maceinos filosofine mintimi, to paties autoriaus poezija, skelbta Antano Jasmanto pseudonimu. Yra nagrinėjęs Donelaičio, Maironio, Vaižganto, V. Ramono, P. Orintaitės, J. Griniaus ir kitų išeivijos bei Lietuvos autorių kūrybą. Rašė daugiausia Niujorke leistame kultūros žurnale „Aidai“, Čikagos dienraščio „Draugas“ kultūriniame priede, Kanados lietuvių savaitraštyje „Tėviškės žiburiai“.
„Baigiau dar kartą peržiūrėti savo monografiją apie Grinių, – rašo Natkevičius 1990-11-29, – tuoj išsiųsiu spausdinimui į Romą, ten Mikšys (Žibuntas, Paryžiuje gyvenantis grafikas – V.V.) visa gražiausiai sutarė su spaustuve, turėtų jau 1991 pradžioj išeiti iš spaudos. Monografijoj vedama mintis, kad negalima kritikoj vadovautis pasaulėžiūra: ir nihilistai rašytojai nėra tokiais absoliučiai, nes ir jie rašo dėl grožio, nors tą grožį matytų kitur nei katalikai. Žodžiu, ten yra „neįprastų“ minčių, nes Grinius, kaip to lauktų katalikai, nėra iškeliamas į padanges, bijantis bet kokių priekaištų jam. Bet vis tiek jis man lieka vienu Didžiųjų kritikų ir literatūros mokslininkų Lietuvoje. Šitai įsakmiai pabrėžta.“
Todėl perskaitęs Liūto Mockūno sudarytą ir 1989 m. Vilniuje išleistą išeivijos kritikos rinktinę „Egzodo literatūros atšvaitai“ ir radęs ten sudėtus daugiausia liberalaus nusistatymo, net ir silpnesnius, kritikus, tačiau neradęs netgi pagrindinių krikščioniškos pasaulėžiūros autorių, pasipiktino: „Jau kelinta diena dėlioju sakinius savo darbe apie Grinių, kad parodyčiau skaudų smūgį Griniui ir mūsų literatūrai, L. Mockūnui nusprendus išvyti Grinių lauk iš mūsų kritikos. <...> Bandžiau net tokį sakinį sulipdyti: „Tai literatūrinis skandalas, kuris nė kiek ne mažesnis už tą, kurį sukėlė Griniaus užmojis nihilistą ir antimoralistą A. Škėmą neįsileisti į lietuvių literatūrą. <...> Mikšys, sužinojęs iš manęs, kokius kritikus Mockūnas knygon įdėjo, žada pačios peklos pamatus pajudinti, tik aš turįs parašyti kokį prakeiksmo tekstą, kurį jis draugams Lietuvoje (su savo parašu) išsiuntinėsiąs. Žinoma, vargu ar išsimoka tokios akcijos imtis.“ (1990-03-02)
Kur buvo galvos?
Netrukus po tragiškųjų 1991 m. sausio 13-osios įvykių, atsiliepdamas į mano laišką, Natkevičius rašo: „Džiaugiuosi, kad esi optimistas dėl to, kas darosi Lietuvoj ir tiki mūsų pergale. Aš pritariu Tau, tik bijau, kad dabar ateis bjaurus laikotarpis. Gerai, kad, atrodo, Irako karas netrukus baigsis.
Stengiausi išsiaiškinti nuo mūsų priklausančią politinę padėtį. Ilgai kalbėjau su Prunskiene Vasario 16 gimnazijoje. Ji gieda žinomą giesmelę, kad kraštutinė dešinė įsigalėjo Vilniuje, privertė Landsbergį jos klausyti. Iš Arvydo (Juozaičio – V.V.) pokalbio, paskelbto „Akiračiuose“, matyti, kad jis be galo jautrus, kad neateitų „tautos vadas“, kuriuo, pagal jį, norįs būti Landsbergis. Ar tai ne perdėta? Man rašytame laiške Arvydas gina Prunskienę, su ja esą pasielgta bjauriai, pražūtingai Lietuvai.“
Po 1992 m. Seimo rinkimų, kuriuose atkakliai į nepriklausomybę šalį vedęs Sąjūdis patyrė triuškinamą pralaimėjimą, o valdžią perėmė jo oponentai – buvusieji komunistai, Natkevičius, su jam būdinga pusiausvyra ir nuosaikumu teiravosi: „Lietuvoj turbūt nejauku dėl kvailo posūkio „kairėn“. Bet gal pasiseks kvailas galvas atsukti į normalią padėtį. Ar kai kur šitos galvelės nebuvo per daug pakrypusios į „dešinę“?“ (1992-11-22)
Prisimenu ir pasigendu
Paskutiniais gyvenimo metais Vincas Natkevičius jau rimtai sirgo. Kelis mėnesius iki mirties, kiekvieną penktadienį dešimtą valandą vakaro telefonu skambindavo man į namus pasikalbėtų. Iki paskutiniosios domėjosi įvykiais Lietuvoje, labiausiai sielojosi dorovine Lietuvos negalia, sąlygojančia politinio ir ekonominio gyvenimo iškrypimus. Nerimavo atsistatydinus G.Vagnoriui, rūpinosi kaip gi eisis R.Pakso vyriausybei.
Po kiekvieno pokalbio jaučiau, kaip jėgos jį vis labiau apleidžia. Apie mirtį nekalbėdavome. Jis pats tos temos nelietė, o aš nedrįsau apie tai pradėti kalbą. Tačiau viename paskutiniųjų pokalbių, jis kažkaip netikėtai ištarė: „Tik jūs manęs neužmirškite“…
Paskutinį penktadienį nebeskambino, nes buvau išvykęs į Anykščius, kur vyko VIII-oji „Į Laisvę“ fondo studijų savaitė, perkėlusi Lietuvon Vinco Natkevičiaus ir jo vyresniųjų draugų pradėtą ir įvirtintą Europos lietuviškųjų studijų savaičių tradiciją, jų puoselėtas vertybes. Kaip tik tą penktadienį studijų savaitės Anykščiuose dalyviai pasirašė Vincui Natkevičiui adresuotą atviruką su Anykščių vaizdais ir trumpučiu prierašu: „Mielas Vincai, prisimename ir pasigendame…“
Atvirukas dar buvo Lietuvoj, kai ta mintis jau pasitiko jį Amžinybėje. O išreikštas jausmas – pasiliko. Ir dešimtmečiui praėjus, Vincą prisimenu ir jo pasigendu...
