Apie tai, ką veikia slavistai Lietuvių kalbos institute.
Liepos 23 dieną „Lietuvos žinios“ išspausdino prof. habil. dr. Vytauto Vitkausko nuomonę apie Lietuvių kalbos institute (LKI) įsteigtą slavistų tyrėjų grupę. Profesorius pateikė skaitytojams net kelias tikrovės neatitinkančias šios grupės veiklos versijas, o laikraštis išplatino nepatikrintą informaciją. Kaip šios grupės vadovas galėčiau nereaguoti į subjektyvią nuomonę, tačiau ji kvestionuoja mūsų šalies kultūrinės identifikacijos modelį. Taigi ką veikia slavistai Lietuvių kalbos institute?
Pirmiausia reikia žinoti, kad dėl mūsų šalies istorijos ypatumų daugelis Lietuvą tiriančių humanitarų gerai išmano slavistiką. Tradiciniai lyderiai čia yra istorikai, tiriantys įvairiais laikais slavų (rusėnų, bažnytine slavų, lenkų, rusų) kalbomis rašytus šaltinius, susijusius su Lietuvos valstybingumo idėja ir fiksuojančius visuomenės gyvenimo faktus (Lietuvos Statutas, Lietuvos metrika, LDK metraščiai, aktų knygos ir pan.). Kiek vėliau literatūrologai integravo mūsų šalyje slaviškai rašytus kūrinius į bendrą Lietuvos literatūros kontekstą (čia svarbūs prof. A. Jovaišo darbai). Folkloristai puikiai suvokia slaviškosios medžiagos svarbą tiriant lietuvių tautosaką (čia daug nuveikusi prof. B. Kerbelytės mokykla). Lituanistai kalbininkai – akad. Z. Zinkevičius ir kiti – pasitelkia slavų kalbų duomenis spręsdami lietuvių kalbos vidinės ir išorinės istorijos klausimus. Mūsų šalyje būtent lietuviai tyrėjai yra aktyviausi mokslinės slavistikos baruose.
Tai bendresnės tendencijos dalis. Šiais laikais akivaizdu, kad tik patrauklios kultūrinės tradicijos gali sėkmingai plėtotis ateityje. O kultūros patrauklumas glaudžiai susijęs su jos įvairumu: kuo ji įvairesnė, tuo patrauklesnė. Lietuvos kultūros įvairumas reikalingas tiek tautinių bendrijų atstovams, tiek patiems lietuviams, nes sudaro palankias sąlygas likti savo kultūros erdvėje, kas ypač aktualu sparčios globalizacijos sąlygomis. Lietuvos gyventojams yra kuo didžiuotis: mūsų šalis padovanojo Europai ir pasauliui nemaža iškilių žmonių ir pati sugebėjo praturtėti kitų kultūrinių tradicijų atstovų dėka. Štai tik didžiulio ledkalnio viršūnė: Adomas Mickevičius, Jonas Rustemas, Jonas Basanavičius, Levas Karsavinas, Algirdas Greimas, Mstislavas Dobužinskis, Romenas Gari, Danielius Dolskis, Jurgis Baltrušaitis, Elena Čiudakova, Marija Gimbutienė, Ivanas Trutnevas, Jascha Heifetzas, Petras Vileišis, Česlovas Milošas… Apie įžymiuosius vilniečius rašoma prof. T. Venclovos enciklopedijoje Vilniaus vardai, bet Lietuva – tai ne tik Vilnius…
Lietuvos kultūra turi nemenką traukos jėgą: svetur kuriami nauji lituanistikos židiniai, Lietuvoje gyvenantys slavai (ir ne tik jie) įsilieja į mūsų valstybės gyvenimą. Prof. Vitkauskui tai nepatinka, mat jie dar neišmokę nepriekaištingai kalbėti lietuviškai. Alternatyva aiški: jei būsime nepakantūs kitakalbių integracijai į mūsų visuomenę, norinčiųjų integruotis vis mažės, tačiau ir vėl, kaip jau ne kartą būta istorijoje, vis daugės lietuvių, linkusių praturtinti lietuvišku akcentu svetimąsias kalbas.
2007 metais LKI Mokslo taryba įsteigė Vardyno skyriuje Lituanikos grupę, kurioje dirba keturi slavistai (visame institute dirba daugiau nei 70 tyrėjų lituanistų). Lituanikos terminu knygotyrininkai vadina įvairių šalių leidinius, kalba, autoryste ar tematika susijusius su Lietuva (Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje veikia Lituanikos skyrius). LKI Lituanikos grupės tikslas siauresnis – ji tiria ne svetur, o vien tik mūsų šalyje slavų kalbomis rašytus kūrinius: Lietuvos musulmonų (totorių), sentikių, stačiatikių ir unitų (graikų katalikų) raštijas ir kalbines tradicijas. Prof. Vitkauskas vadina šiuos lituanikos kolegas rusakalbiais, bet jie moka lietuvių, rusų, anglų, lenkų, rusėnų, bažnytinę slavų, bulgarų, serbų, kroatų, naująją graikų, turkų kalbas. Visi turi mokslinius laipsnius, skelbia tiriamuosius darbus Lietuvoje ir svetur, jų kalbinės kompetencijos prisireikia aukščiausio lygio valstybinėms institucijoms, o mokslinės patirties – Lietuvos ir užsienio aukštojo mokslo įstaigoms. Prof. Vitkauskas klysta manydamas, kad lituanikos darbui finansuoti Vyriausybė skyrusi institutui didelių pinigų: šie keturi etatai niekuo nesiskiria nuo kitų.
Informuodamas skaitytojus apie LKI įsteigtą „slavišką grupę lietuvių kalbos istorijai tirti“, prof. Vitkauskas žino, kad tuo užsiima visai ne Lituanikos grupė, o kitas (didžiausias) instituto padalinys: Kalbos istorijos ir dialektologijos skyrius, kuriame dirba 24 etatiniai darbuotojai ir keli doktorantai. Kiti instituto padaliniai (Kalbos kultūros, Gramatikos, Vardyno skyriai, Leksikografijos ir Terminologijos centrai, Lituanistikos židinys) taip pat dirba lituanistinį darbą, tačiau profesorius dejuoja: „Ką gi, nebėra kam prižiūrėti lietuvių kalbos, ja rūpintis“.
Lietuvos kultūrą sudaro ne tik lietuviškai rašyti kūriniai: įvairiais laikais lietuviai rašė ir kitomis (lotynų, vokiečių, rusėnų, lenkų, rusų, bulgarų, prancūzų…) kalbomis, turėdami skirtingus (katalikų, protestantų, stačiatikių, unitų…) religinius identitetus. Kita vertus, Lietuvos kultūrą kūrė ne tik lietuviai, bet ir kiti mūsų valstybės piliečiai.
Slaviškoji Lietuvos kultūros dalis yra unikali ir svarbi tiek mūsų šaliai, tiek plačiajam Vidurio ir Rytų Europos regionui. Štai keli pavyzdžiai: XIV amžiuje būtent Lietuvos valstybėje susiformavo nauja (rusėnų) literatūrinė kalba, vėliau neatskiriamai suaugusi su mūsų šalies valstybingumo idėja ir stipriai paveikusi maskvėnų kalbinę situaciją; LDK katalikas Pranciškus Skorina pirmasis išspausdino bažnytinę slavišką Bibliją; Lietuvos žemėse parengtos ir išleistos dvi iš trijų lenkiškosios Biblijos versijų – Mikalojaus Radvilo Juodojo pastangomis 1563 m. leista kalvinistų Brastos Biblija ir 1570–72 m. leista Simono Budno rengta antitrinitaristų Nesvyžiaus Biblija (tik vėlesnė 1593–99 m. katalikiškoji Jokūbo Vujeko Biblija rengta ir leista Lenkijos Karalystėje); LDK rašytos ir publikuotos pirmosios bažnytinės slavų kalbos gramatikos (jų autoriai – Laurentijus Zizanijus ir Meletijus Smotrickis), pripažintos visuose stačiatikių slavų kraštuose.
Kol mūsų šalyje LDK kultūros slaviškąją dimensiją tiria vos keli lituanikos specialistai, aktyviai vyksta LDK kultūrinio paveldo emigracija iš Lietuvos (dar neįvardyta ir neįvertinta emigracijos rūšis): kaimyninės šalys aktyviai integruoja į savo tautines tradicijas LDK kultūrinį paveldą, vyksta jo parceliavimas ir dalybos (tai prof. A. Bumblausko aktyviai gvildenama tema). Pavyzdžiui, 2001 m. Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje perspausdinta lenkiškoji Brastos Biblija. Šiam prabangiam moksliniam leidiniui (abiejuose tomuose yra 1703 psl.) pratarmes parašė Lenkijos Respublikos Prezidentas A. Kwaśniewskis ir Vokietijos Federacinės Respublikos Prezidentas J. Rau. Šiose pratarmėse LDK vardas neminimas, o Mikalojus Radvila įvardytas kaip lenkų kalbos ir kultūros puoselėtojas Lietuvoje. Panašiai parašyti ir komentarai vokiečių ir anglų kalbomis. Galima neabejoti, kad po šio leidinio, skaitomo įvairių pasaulio šalių mokslinėse bibliotekose, Brastos (Radvilų) Biblija nebebus siejama su LDK ir Lietuva. Baltarusijos mokslininkai savo ruožtu aktyviai integruoja į savo tautinę tradiciją LDK rusėniškai ir bažnytine slavų kalba rašytus kūrinius, tuo galima įsitikinti paskaičius 2001 m. Minske leistą monografiją apie Vilniaus Auksaburniu vadinto stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno archimandrito Leontijaus Karpovičiaus pamokslus. Taigi Lietuvos mokslinis pasyvumas šioje srityje skatina LDK kultūrinio paveldo emigraciją, ir LKI Lituanikos grupė stengiasi atsverti šią neigiamą tendenciją.
Prof. Vitkausko rūpestis lituanistikos darbais imponuoja, tačiau ir lituanikos reikalai mūsų šalyje neturi būti užmiršti.
Prof. habil. dr. Sergejus Temčinas
