Žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas stebisi labai nevienoda pagalbos moksleiviams situacija Lietuvoje.
„Tarkime, vienose Lietuvos mokyklose dirba keturi, penki, šeši psichologai, kitose – nė vieno. Tarkime, trečdalyje Lietuvos mokyklų apskritai nėra psichologų. Šiais pandeminio mokymosi laikais, kai tikrai daug mokinių patiria frustraciją, serga depresija, jaučia nerimą, kai mokytojai yra perdegę – įsivaizduokite, trečdalyje mokyklų [psichologų] nėra“, – žurnalistams trečiadienį sakė G. Sarafinas.
Žurnalo „Reitingai“ žurnalistė Jonė Kučinskaitė tvirtina, kad šis klausimas itin svarbus jau vien todėl, kad Lietuva kasmet netenka nuo vienos iki dviejų klasių vaikų.
„Lietuvos mokiniai išsiskiria prasta savijauta. Kiekvienais metais Lietuvoje nusižudo nuo vienos iki dviejų klasių vaikų, maždaug nuo 30 iki 50 įvairaus amžiaus vaikų. Ta statistika yra labai liūdna ir dėl to psichologai yra tokie svarbūs“, – akcentavo J. Kučinskaitė.
1,5 tūkst. moksleivių – nė vieno psichologo
Problema G. Sarafinas iliustruoja konkrečiais pavyzdžiais. Pavyzdžiui, Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijoje mokosi 690 mokinių, bet jiems tenka tik vienas pagalbos specialistas. Pagalbos specialistai – psichologai, logopedai, socialiniai padėjėjai, mokytojų padėjėjai.
„Pagalbos mokiniui specialistai mokyklai, mokiniams ir mokytojams tikrai suteikia daug naudos ir labai prisideda prie atmosferos ir santykių gerinimo. Dar daugiau, jie gali tapti mokyklos stiprybe“, – pridūrė G. Sarafinas.
Jis atkreipia dėmesį, kad prasčiausiai situacija atrodo ne regionuose, o didmiesčiuose, kur mokyklose mokosi daug moksleivių, bet jų psichologinei sveikatai skiriama per mažai dėmesio.
„Net prestižinėse gimnazijose yra prastai. Net ir atrankinėse gimnazijose yra prastai. Yra didžiulė mokykla Vilniaus Ozo gimnazija, joje mokosi 1541 mokinys. Pagal akademinius rezultatus tai prasta mokykla, paskutiniame šimtuke. Bet ir pagal kitką – sunku patikėti, bet tokio dydžio mokykla neturi nė vieno psichologo, yra du specialieji pedagogai, bet tokiam kiekiui mokinių jie nepaveža“, – pažymėjo G. Sarafinas.
Vis dėlto esama ir gerų pavyzdžių. Štai VGTU inžinerijos licėjuje mokosi 1458 mokiniai, o jiems padeda trys psichologai, keturi socialiniai pedagogai, trys logopedai, vienas specialusis pedagogas bei du mokytojo padėjėjai.
„Arba Vilniaus Kunigaikščio Gedimino progimnazijoje mokosi 1282 mokiniai, bet jie turi keturis psichologus, tris socialinius pedagogus, du logopedus ir 11 mokytojų padėjėjų. Tai reali nauda.
Taip pat yra ir tokių ypatingų atvejų. Kur daugiausiai psichologų, tai Klaipėdos licėjuje – mokinių 783, psichologų – šeši. Nes mokykla į tai kreipia dėmesį. <...>
Palangos pradinėje mokykloje yra mažiau nei 100 mokinių, dirba trys pagalbos mokiniui specialistai. Natūralu, kad tai tobula. Tie trys specialistai tokiam kiekiui vaikų gali padėti. Arba Stakliškių gimnazijoje yra 170 mokinių ir keturi pagalbos mokiniui specialistai. Vienam virš 40 tenka mokinių, jis gali padėti“, – vardijo G. Sarafinas.
Jo teigimu, tai, kiek mokykloje dirba pagalbos specialistų, priklauso ne tik nuo mokyklos vadovų, bet ir nuo savivaldybės politikų.
„Kiek mokykloje yra psichologų ir mokinių pagalbos specialistų, priklauso nuo mero, nuo savivaldybės politikų, Švietimo skyriaus ir nuo mokyklos direktoriaus. Jeigu mokyklos direktorius mano, kad visas problemas galima išspręsti klasės valandėlėje, tai jūs įsivaizduojate, kaip atrodo tokia mokykla? Yra nuneigiamos daugybė problemų“, – sakė G. Sarafinas.
