Vytauto Landsbergio ir Alvydo Nikžentaičio ginčas Lietuvos istorijos temomis tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip dviejų skirtingų profesijų atstovų – politiko ir istoriko – nevienodų patirčių problema.
Žvelgiant giliau – nesusikalbėjimas konceptualus: istoriniams faktams mėginama suteikti skirtingas prasmes ir šios nevienodos traktuotės toli pranoksta šiandienines politines aktualijas.
Istorinių faktų prasmės glaudžiai susijusios ir su mūsų visuomenės bei valstybės identiteto tapsmu: kas mes esame šiandien ir kuo norime būti – laisvi, savarankiški, Vydūno žodžiais tariant, „sau žmonės“ ar nekritiški, nelabai sąmoningi, savo praeitį menkai teišmanantys, todėl nepajėgūs nei jos aiškiai suvokti, nei blaiviai interpretuoti. Pastarosios rūšies žmonės, kaip liudija įvairių tautų istorinė patirtis, paprastai nebūna pajėgūs nei pajusti savosios visuomenės lūkesčių bei siekių, nei jų tinkamai atstovauti, įsipareigojusiai ginti.
Šią alternatyvą, žinoma, šiek tiek „užaštrinau“, gyvenime idealių pavidalų pasiekti beveik niekada nepavyksta. Tačiau pažvelgti iš arčiau į V. Landsbergio ir A. Nikžentaičio istorijos matymo perspektyvas vis dėlto verta. Verta dėl to, kad nors šie visuomenėje gerai žinomi žmonės ginčijasi dėl istorijos, bet kalba apie dabartį, o šio ginčo išvados turės reikšmės ir ateičiai. Kadangi teisingai pastebėta: „Kai Nojus statė laivą – nelijo“...
Ginčas – nenaujas. Jau prieš dvejus metus A. Nikžentaitis viešai skundėsi, esą politinė Seimo frakcija (šiuo atveju – konservatorių) gviešiasi cenzūruoti „mokslinio darbo“ praktiką. A. Nikžentaičio pareiškimo tonas jau tada vertė gūžčioti pečiais: istorijos instituto direktorius su moksliniais laipsniais ginčijasi per laikraščius su kažkokiais anonimais ir istorijos diletantais iš „konservatorių frakcijos“? Jei tai bergždi svaičiojimai, kaip tai galima suprasti iš A. Nikžentaičio pasisakymo, kam tiek garbės ir dėmesio nežinomiems istorijos neišmanėliams? Riksmas apie „cenzūros grėsmę“ dabartinėmis aplinkybėmis gali būti suprantamas, geriausiu atveju, kaip retorinė figūra, kaip tam tikras publicistinis falcetas dėmesiui į save atkreipti, bet ne kaip savo profesinę padėtį jaučiančio mokslininko įspėjimas.
Neseniai „Atgimime“ pasirodęs V. Landsbergio straipsnis patvirtino, kad A. Nikžentaičio argumentai nėra nei tokie jau vienareikšmiški, nei savaime suprantami. Priešingai, nauja ir gan irzli A. Nikžentaičio reakcija tik patvirtina senovės romėnų istoriko Tacito įžvalgą: „Jūs įsižeidėte dėl priekaišto? Vadinasi, pripažinote, kad jis galėjo būti pelnytas“.
Nesu istorikas ir nesirengiu būti arbitru politiko ir istoriko ginče. Tikrai nebūčiau praleidęs progos patylėti, jeigu istoriko kovoje su politiku būtų naudota mažiau publicistinės retorikos, daugiau įtikinančių istorinio arsenalo argumentų. Tačiau kai Istorijos instituto direktoriaus „sunkioji artilerija“ – ne aukščiausios kategorijos publicistika, jo neturėtų stebinti, kai į svarstymus istorijos temomis įsiterpia ir žurnalistai.
„Norint istoriją interpretuoti, ją reikia šiek tiek žinoti“ – su tarybiniams biurokratams būdingu pasipūtimu V. Landsbergį iš diskusijų lauko „diskvalifikuoja“ įstaigos valdininkas, tuo pripažindamas, kad net ir devynioliktaisiais nepriklausomybės metais jis tebesilaiko įsitikinimo, kad užimamos pareigos savaime pateisina jų turėtojo kvalifikaciją. Raudona gija per A. Nikžentaičio straipsnius einanti pastanga pašiepti ir nuvertinti oponento dalykines savybes, degraduoti jį į nelygių sau pašnekovų kategoriją, palieka nemalonų įspūdį. Tikras profesionalas savo profesinę reputaciją geba patvirtinti net ir neprofesionalioje auditorijoje, tuo tarpu mėgėjas – šaiposi iš visų, su kuriais nesutinka.
Objektyvumo dėlei tenka pastebėti, kad ir Vytautas Landsbergis dažnai neįstengia atsispirti savo „intelektualinio pranašumo“ demonstravimo pagundai (vienais atvejais – ryškiau, kitais – ne taip akivaizdžiai), nepraleisdamas progų net ir „ant menčių“ gulinčius oponentus palydėti „darbą atlikusio ir savimi besidžiaugiančio nugalėtojo“ kūno kalba. Tai, galimas daiktas, bent iš dalies paaiškina, kodėl šio neabejotinai tarptautinį kalibrą pasiekusio politiko raišką Lietuvoje lydi tokia atkakli ir ištverminga ne tiek partinė, kiek personalinė opozicija.
Vis dėlto ši diskusija – daug gilesnė ir svarbesnė, negu simpatijų ar antipatijų V. Landsbergiui ar A. Nikžentaičiui suvestinė. Jos esmė – įvykiai Lietuvoje nuo 1940 m. birželio 15-osios – „neriboto kontingento“ Raudonosios armijos dalinių užplūdimo į Lietuvą ultimatumo dingstimi, iki rugpjūčio 3-osios – formalaus Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos „įteisinimo“ pseudoatstovybių nutarimais. V. Landsbergis visiškai pagrįstai pastebi: „Jau pavadinimas knygos viršelyje (SSRS ir Lietuva per Antrąjį pasaulinį karą. I tomas. SSRS ir Lietuvos respublika (1939 m. kovas – 1940 m. rugpjūtis) – V. V.) teigia, kad valstybė Lietuvos respublika (mažąja raide) gyvavo ligi formalios aneksijos rugpjūčio 3 d., o skiriamosios gairės, birželio 15 d. okupacijos, nėra ir nereikia.“
Būdinga, kad istorikas A. Nikžentaitis į tai nieko rišlaus, išskyrus linkėjimą V. Landsbergiui pasimokyti istorijos, taip ir neatsakė. Tuo tarpu jaunas istorikas Tomas Baranauskas instituto direktoriui užduoda papildomų klausimų. Tikėkimės, kad bent jau savo kolegai istorikui, A. Nikžentaitis, puoselėdamas savo profesinę reputaciją, ras jėgų ir laiko atsakyti be arogancijos, dalykiškai.
Istorijos instituto direktoriui turėčiau pora klausimų, kurie liko tarp eilučių tiek V. Landsbergio, tiek T. Baranausko pasisakymuose, nors aš, žinoma, nesitikiu viešo įstaigos vadovo dėmesio. Ne tas rangas, ne tos profesinio pasirengimo „svorio kategorijos“. Tiek suprantu. Todėl tuos klausimus vadinkime „retoriniais“, daugiau skirtais Balsas.lt skaitytojų intelektualinei mankštai.
Jeigu nepriklausoma Lietuvos Respublika, pasak A. Nikžentaičio, gyvavo iki 1940 m. rugpjūčio 3 d., kas tuomet įvykdė pirmuosius masinius suėmimus 1940 m. naktį iš liepos 11-osios į liepos 12-ąją, kurių metu buvo įkalinta arti 3000 kultūrininkų, mokytojų, politinių veikėjų? Ar masiniai areštai nebuvo akivaizdus grasinimas visiems gyventojams nesipriešinti netrukus turėjusiems vykti vadinamiesiems „liaudies seimo“ rinkimams, kuriuose buvo išstatyta tiek kandidatų, kiek seimui buvo paskirta vietų?
Nekalbėsiu apie kitas šių pirmųjų naktinių gaudynių aukas, tarp kurių daug iškilių ir Lietuvai didžiai nusipelniusių asmenybių, bet pasiremsiu tik vienu man neblogai žinomu pavyzdžiu. Tą naktį buvo suimtas populiariausio ir įtakingiausio ano meto dienraščio „XX amžius“ vyriausiasis redaktorius Ignas Skrupskelis (1903-1943).
Gera laikmečio charakteristika yra to meto Lietuvos spaudos palyginamoji analizė. Ligi 1940 m. birželio 15-osios buvusi skirtinga, iš kitokių pasaulėžiūrinių perspektyvų gyvenimą nušvietusi vadinamoji „srovinė“ spauda, po birželio 15-osios, lyg kokio burtininko lazdele mostelėjus, stebėtinai supanašėja. Visi svarbiausi šalies dienraščiai – tautininkų „Lietuvos aidas“, kairiųjų „Lietuvos žinios“, krikščionių „XX amžius“ – staiga ima spausdinti vienodus valdžios komunikatus, didžiulius Stalino portretus ir liaupses Lietuvą užplūdusiai ir čia šeimininkaujančiai svetimai jėgai. Laikraščių pozicijų skirtumai ryškėja tik labai atidžiai įsigilinus į privalomųjų spausdinti tekstų redagavimo niuansus: mažiausiu „entuziazmo laipsniu“ reiškiamas požiūris į Lietuvos sovietinimą reiškė didžiausią opoziciją okupaciniam režimui. „XX amžiaus“ santūrumą I. Skrupskeliui teko apmokėti savo gyvybės kaina.
Paskutinis I. Skrupskelio vedamasis, rašytas 1940 m. liepos 2 d., vadinosi „Seimą paleidus“. Jis atsargiai svarstė šalyje susiklosčiusią situaciją vadinamajai „liaudies vyriausybei“ legalizavus komunistų partiją ir paleidus seimą. Dienraščio redaktorius pažymi, kad „nuo čia prasideda esminiai (išryškinta I. Skrupskelio – V.V.) pakeitimai (ne pasikeitimai, bet pakeitimai! – V.V.) krašto vidaus santvarkoje“.
Nepaisant nuosaikaus tono ir švelnios kritikos nedemokratiniu būdu sudarytam ir ką tik paleistam „tautininkų seimui“, bolševikų cenzūra I. Skrupskelio straipsnio nepraleido, kadangi jame buvo per daug aliuzijų į bendrus parlamentinės demokratijos dėsnius, iš kurių aiškėjo, kad ir komunistų sudarinėjamas seimas nebus nė kiek ne demokratiškesnis už ką tik paleistąjį. Straipsnis liko neatspausdintas ir šiandien galima jį susirasti tik M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje (F-29-1654), bet ne komplektuose „XX amžiaus“, kurio leidyba nutrūko jau kitą dieną po to, kai Lietuva tapo „priimta“ į „tarybinę šeimą“.
Kai enkavedistai liepos 11-osios naktį dienraščio redaktorių išsivedė iš namų, nei jo redaguotasis, nei kiti laikraščiai apie tai, žinoma, nieko neparašė. Ką gi reiškia vienas asmuo, kai per naktį nežinia kur dingsta visi trys tūkstančiai rinktinių žmonių, savo sričių lyderių? Pabandykime įsivaizduoti kaip jaustumėmės, jeigu šiandien vieną rytą atsikėlę pasigestume 3000 iškiliausių dabarties žmonių? Ir visi laikraščiai – tyli. Laikraščiai rašo tik tai, kuo niekas netiki, o iš lūpų į lūpas eina gandai, kupini siaubą keliančio netikrumo dėl bet kurio žmogaus ateities...
Pagal I. Skrupskelio baudžiamąją bylą Nr. P-120070-PI, jam inkriminuojamas nusikaltimas – priklausomybė Šaulių sąjungai. Žmogus buvo narys organizacijos, kurion įstojo dar būdamas gimnazistu. Tuo metu Sovietų Sąjunga dar neegzistavo. Tad ir įstatymai, kuriuos jis tariamai pažeidė, dar tada dar nebuvo išleisti. Jo žurnalistinis darbas toje byloje vadinamas „liaudies interesams netarnaujančių idėjų“ platinimu...
Pabaigai dar pora retorinių klausimų: kurios valstybės įstatymus sulaužė žurnalistas Ignas Skrupskelis, suimtas tuo metu, kada Lietuva, A. Nikžentaičio aiškinimu, tebegyveno pagal 1938 m. konstituciją? Kuo jis nusikalto Lietuvai, kad tapo taip paskubomis suimtas, drauge su tūkstančiais kitų ištikimųjų sūnų ir dukterų, nesulaukus netgi „liaudies seimo“ rinkimų farso pabaigos? Ir kodėl tuomet jis buvo ištremtas į Rusijos lagerį prie Pečioros upės, kur pasitiko savo pražūtį, jeigu nusižengė nepriklausomos Lietuvos, ne Rusijos teisės aktams?
A. Nikžentaitis tvirtina, kad „velnias tūno istorijos politizavime“. Ir čia jis, ko gero, teisus. Tik paradoksas, kad istoriją politizuoja būtent pats valstybinės įstaigos direktorius, su savo pavaldiniu Č. Laurinavičium, nusprendę staiga, be gilesnės ir platesnės diskusijos Lietuvoje, užčiaupti visuomenei burną „labai didele“ knyga, išleista su kolegų iš Rusijos talka, ir nulaužti per penkis Lietuvos okupacijos dešimtmečius laisvajame pasaulyje gyvenusių ir nepriklausomą lietuvių istoriografijos mokslą atstovavusių istorikų (A. Šapoka, Z. Ivinskis, V. Sruogienė, S. Sužiedėlis, J. Jakštas, P.Čepėnas ir kt.) suformuotą periodizacijos tradiciją. Nes būtent ši tradicija grindė ir gynė tautos politines aspiracijas per visus okupacijos dešimtmečius.
Jeigu Lietuva gyveno „nepriklausomą gyvenimą“ iki 1940 m. rugpjūčio 3 d., tada iš tiesų belieka pripažinti, kad teisūs tie rusiškų vadovėlių autoriai, kurie tvirtina, kad Lietuva „laisvanoriškai“ įstojo į Sovietų Sąjungą, jos žmonės sovietinei santvarkai nesipriešino, kad čia jokios organizuotos rezistencijos nebuvo, o vyko tik „civilininis karas“ tarp „vietinių nacionalistų“ ir „istorinę pažangą“ atstovavusio proletariato, o represinė NKVD sistema tebuvo vos ne buhalterinės apskaitos įstaiga...
Taigi, bent šita prasme V. Landsbergio ir A. Nikžentaičio ginčas, mano nuomone, yra vaisingas – jis apšviečia idėjas, pozicijas, laikmetį ir žmones.
