„Didžiausias sovietų sistemos reliktas mūsų galvose ir elgsenoje yra per ilgą laiką susiformavę refleksai: slėptis, permesti atsakomybę kitam – tam, kuris gali, kuris padarys už mane. Tai formuoja labai pasyvią ir bailią visuomenę“, – sako vienuolis pranciškonas Arūnas Peškaitis.
Jo nuomone, per 20 metų Lietuvoje neįvyko visuomenės struktūrinių pokyčių. Žmonės net ir sunkmečio nepriima kaip iššūkio, bet vėl tikisi, kad valdžia galiausiai viską išspręs ir nuties kelią iš krizės į šviesų rytojų.
Prieš 20 metų 2 milijonai lietuvių, latvių ir estų susikibo į 650 km gyvąją grandinę nuo Vilniaus iki Talino, taip pasauliui demonstruodami laisvo ir geresnio gyvenimo viltį. Kokias viltis puoselėjote Jūs? Ar daug turėjote iliuzijų?
Mano didžiausia viltis buvo Lietuvos nepriklausomybė. Šita viltis yra besipildanti, nes laisvėjimo kelias nesibaigęs.
Didžiausia iliuzija pavadinčiau tikėjimą, kad žmonės bus subrendę laisvei, todėl labai sparčiai formuosis atsakinga pilietinė visuomenė. Šitie lūkesčiai, be abejonės, nepasiteisino.
Praėjus 20 metų, matome, kad Lietuvoje kuriama oligarchinė valdžios sistema. Nors yra daug gražių pilietinių iniciatyvų, nemažai aktyvių žmonių, dar labai daug abejingumo savo kraštui, neapykantos valdantiesiems, kurie dažnai suvokiami kaip svetimas atskiras klanas.
Bijau, kad Lietuva per praėjusį 20- metį nuolat buvo kažkieno interesų įkaitė ir nesugebėjo adekvačiai suvokti savųjų. Deja, viešojo intereso negina ir politinės partijos, dažnai atstovaujančios tik siauroms interesų grupėms.
Sovietmečiu valdžiai tarnavusi inteligentija būdavo apdovanojama įvairiomis privilegijomis. Dabar to nebėra. Gal dėl to viešai kalbančių, visuomenei ir valstybei įsipareigojusių inteligentų (ar intelektualų) mažoka? Kad šaliai gali pritrūkti kritinės masės žmonių, galinčių mąstyti, dirbti ir valdyti, baimintasi dar Sąjūdžio metais. Atrodo, tos abejonės buvo ne be pagrindo, nes kartais kyla įtarimų, ar politikai, vieši mąstytojai žino, ko mes siekiame, kur ir kodėl einame?
Iš tikrųjų trūksta mūsų kelio refleksijos, kas mes esame ir kodėl. Taip pat labai pasigendu ir inteligentijos, viešai veikiančių intelektualų. Matau, kad jie labai dažnai užsidarę savo srityse, nelabai domisi, kas vyksta visuomenėje, o dažniau linkę reikšti savo siaurus, vien profesinius, interesus. Deja, dalis aktyviai besireiškiančių žmonių tampa profesionalūs politikai. Ryškiausias pavyzdys – prof. Leonidas Donskis. Man dėl to gaila.
Žinoma, tai nėra visuotinis reiškinys, matome viešumoje kalbančius prof. Egidijų Aleksandravičių, prof. Ireną Veisaitę, dr. Darių Kuolį, dar kelis žmones.
Bet geriausiu atveju jiems suskaičiuoti užtektų dviejų rankų pirštų.
Taip. Štai kad ir katalikų intelektualas fi losofas Vytautas Ališauskas, ilgametis „Aidų“ leidyklos direktorius, prasmingų komentarų visuomeninėmis temomis autorius, tapo Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto. Gerai, kad ir jis, ir L.Donskis aukštu lygiu atstovauja Lietuvai, bet intelektualai iš viešosios erdvės dingsta. Nedidelė mažuma, kaip sakote, tirpsta.
Kita vertus, nemanau, kad inteligentija buvo patenkinta, nes ją „šėrė“ sovietai, o šiandien niekas „nebešeria“, todėl ji dabar nepatenkinta tyli. Manau, kad sovietų laikais inteligentija netgi buvo pamaitinama tam, kad patylėtų, ne tik kad kalbėtų. Tik maža dalis garbino sovietinę sistemą, o dauguma užsiiminėjo kūryba ir nebuvo skatinama kalbėti visuomeninėmis temomis.
Ar nestebina, kad, atsiradus saviraiškos laisvei, nuomonių gausos ir viešo kalbėjimo ne itin padaugėjo?
Kaip tik nestebina, nes žmonės įprato tylėti. Sovietmetis mus visus išmokė savo nuomonę kišti į kišenę. Tylėti vykstančių procesų akivaizdoje. „Geriau tyliai sėdėsiu savo kamputyje, savo virtuvėje kalbėsiuosi su draugais ir ten būsiu laisvas, ginčysiuosi ir pasakysiu savo nuomonę“.
Ta „virtuvinė disidentija“ buvo labiausiai paplitusi, nes atvirų disidentų juk buvo nedaug, tai nedaugelio drąsa. O daugelis buvo vienaip ar kitaip prisitaikę. Mano karta ir aš pats, baigę universitetus sovietmečiu, turėjome taikytis. Aš neturėjau drąsos būti opozicionieriumi totalitarinei sistemai. Tai tam tikras konformizmas. Ir kiek tas konformizmas mus palaužė, tiek mes tylime, nes įpratome tylėti.
Kokių dar sovietmečio apraiškų po 20 metų liko mūsų galvose? Ką įvardytumėte kaip sovietinį palikimą?
Turbūt pats svarbiausias yra tas nuolatinis Mesijo laukimas. Lietuvos žmonės nuolat ieško naujo lyderio ar partijos, kurie išspręstų visas problemas, atsakytų į visiems rūpimus klausimus ir duotų vienareikšmius atsakymus. Manau, kad 2009 metai yra ypatingi, nes didelė dalis visuomenės, Prezidentę išrinkusios neįsivaizduojamai didele balsų dauguma, savo lūkesčius perkelia jai. Matome, kad žavimasi jos griežtu tonu. Nepaisant to, kad naujosios šalies vadovės sprendimai daugeliu atveju yra kompetentingi ir pagrįsti, gąsdina noras, kad už mus viską spręstų kažkoks, kad ir labai kompetentingas, asmuo, bei nenoras nieko kito žinoti.
Gąsdina per didelis entuziazmas ateinant naujam lyderiui (ar partijai) ir paskui baisus nusivylimas.
Egzistuojantis pasirengimas autoritarizmui man atrodo pavojingas. Tai sovietinis reliktas.
Šiuo požiūriu Lietuva labai daug kuo panaši į Rusijos visuomenę. Juk tiek Rusija, tiek Lietuva skaičiuoja ilgą totalitarinio ar autoritarinio valdymo istoriją. Ir tarpukariu Lietuva gal tik šešerius metus buvo demokratinė valstybė.
Viename interviu prof. Arvydas Šliogeris bjaurėjosi tuo, kad, cituoju: „kai pasižiūri į vadinamąjį politinį elitą, labai sunku surasti žmogų, apie kurį galėtum pasakyti, kad jį gerbi“. Deja, tokius politikus išrenka, kaip sakote, „pasyvi ir baili visuomenė“, kuri paskui jų neapkenčia.
Nedemonizuočiau politikų. Jie kilę iš mūsų, nenusileido iš Marso. Vadinasi, tokios valdžios esame verti. Nereikėtų galvoti, kad kada nors sukursime idealią visuomenę. Tai didžiausia iliuzija. Žinau nemažai žmonių, kurie tikėjosi, kad iš karto, kai Lietuva taps nepriklausoma, viskas labai greitai susitvarkys ir gyvensime kaip Švedijoje, kuri buvo įsivaizduojama žemiškuoju rojumi.
Tokio rojaus iš viso būti negali. Bet gali būti daugiau pagarbos žmogui, daugiau atsakingos laisvės, daugiau tvarkos. Nebijau to žodžio. Tvarka nebūtinai siejasi su autoritarizmu, su draudimais. Ji svarbi asmens apsaugai, jo orumui.
Istorikas Alfredas Bumblauskas iki krizės ne kartą viešumoje svarstė, kad dabar išgyvename bene turtingiausią, sėkmingiausią savo istorijos tarpsnį. Apsigavo ne vien jis. Matydami augančias BVP kreives Baltijos tigrais mus vadino ir užsienio ekonomistai. O pasirodė, kad, kaip ir anksčiau, esame labai neturtinga ir silpna valstybė, priklausoma nuo užsienio rinkų, pasaulio galingųjų. Gal Baltijos kelias ne tomis plytomis grįstas? Geresnio materialinio gyvenimo iliuzijos taip pat išsisklaidė.
Iš tikrųjų mūsų augimas buvo didelis, BVP... (šypsosi), bet krizė labiausiai parodė, kad ne BVP augimas yra svarbiausia. Nėra įvykę visuomenės struktūrinių pokyčių. Nėra sugebėjimo krizę priimti kaip iššūkį – solidariai. Vėlgi tikimasi, kad valdžia galiausiai viską išspręs ir nuties kelią iš krizės į šviesų rytojų. Tai tos pačios bėdos.
Turbūt prof. A.Bumblauskas neklydo: nežinau, gal bus dar geresnis, bet buvo tikrai geras laikotarpis. O šiandien didžiausias viltis teikia jaunimas. Jie ir toliau važiuoja į užsienį, bet jie grįžta. Gimnazijose, mokyklose yra daug aktyvaus jaunimo, norinčio kažką keisti. 18–20-mečiai jau yra kitokie, jie gimė laisvėje, jų jau nekausto arba mažai kausto sovietijos įpročiai ir refl eksai.
2005 metais buvote išrinktas Tolerancijos žmogumi. Esate katalikų kunigas, vienuolis, bet Lietuvoje gyvena ir kitų tikėjimų, ir netikinčių žmonių. Kaip suderinti skirtingas ideologijas? Matome, kad, kai politikai bando katalikiškas nuostatas paversti įstatymais, visuomenėje kyla dar daugiau priešpriešos.
Tikėjimas pirmiausia yra gyvenimo liudijimas. Visą laiką sakiau ir sakysiu: pirmiau visų įstatymų, koncepcijų turi eiti krikščioniškos bendruomenės gyvenimo liudijimas. Jeigu jo nėra, jeigu jo trūksta, tikėjimas gali virsti ideologija. O tai yra baisiausias dalykas. Atsiras dar viena ideologija, kuri supriešins visuomenę. Norėčiau, kad nebūtų jokio pagrindo sakyti, kad Krikščionių Bažnyčia vienu ar kitu būdu prievartauja visuomenę. Bet kokia prievarta yra didžiausias tikėjimo nuodas. Tikėjimą gali priimti tik laisvas žmogus. Tik toks žmogus gali liudyti tiesą.
Arvydas Jockus
