„Istorija ir kultūra nėra sveriama pinigais. Iš jos neuždirbsi, bet išsaugosi ateities kartoms žinias, informaciją“, – tikino B. Markevičius.
Ir vis tik, restauruoti istorinius laivus kainuoja milžiniškus pinigus, o keturių žmonių komandai atgaivinti vieną jų užtrunka net penkerius metus. Tam reikia ne tik auksinių rankų, o ir istorinių žinių, kaip šie laivai atrodė savo jaunystėje.
Pavyzdžiui, ar žinojote, jog kai kurių senovinių laivų iliuminatoriai pagaminti ne iš stiklo, o specialių linzių. Jos sustiprina saulės šviesą ir kajutėse nereikia naudoti kitokių šviesos šaltinių.
„Norint gauti tam tikros informacijos tenka vykti ir į kitas šalis. Kreiptis į archyvus, užsakinėti medžiagą, versti norint patikrinti tik kokią vieną eilutę“, – pasakojo istorinių laivų restauratorius.
Pavyzdžiui, tik pradėjęs išsamiau domėtis, Bartas sužinojo, kad ši, iš pažiūros niekuo neypatinga jachta „Helenė“ yra Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Džono Kenedžio jachtos „Victura“ vyresnioji sesuo. Ji pastatyta 1905-ais metais.
„Tai, sakykime, buvo pirmas modelis, o Kenedis turėjo naujesnę, antro modelio jachtą. Iš esmės niekas nepasikeitė. Nei rumpelis, nei kokpito išdėstymas nei kitos formos“, – apie ypatingą laivą kalbėjo B. Markevičius.
Bartas su komanda restauravo ir 1918-ais metais Lietuvos valdžios užsakymu pastatytą laivą, kuris tarpukariu tarnavo muitininkams, paštininkams bei gelbėtojams. Jis turi tiems laikams nebūdingą betoninį kylį. Dažniausiai to meto laivuose jie buvo švininiai. Maža to, jis – filmo žvaigždė. Laivas plaukė garsiame Algimanto Puipos filme „Elzė iš Gilijos“.
Kitą, 1938-ais metais pastatytą, laivą ypač mėgo vokiečių karininkai. Tarpukariu vakarais juo pramogaudami plaukiodavo po Kuršių marias, o prasidėjus karui taip pailsindavo kūnus bei protus atostogaudami Klaipėdoje.
„Tai yra raudonmedžio jachta. Vietomis yra atidengta ir mes galime matyti, kad tai yra kuo sveikiausia mediena, kuri nei genda, nei pūva“, – puikiai išsilaikiusį laivą rodė restauratorius.
Visi šie laivai, išskyrus vieną, niekada neturėjo variklių. Įdomu tai, jog praeityje, burinius laivus pradėję išstumti turintieji variklius, žinoma turėdavo ir kaminus. Kuo kaminų daugiau, tuo laivas esą galingesnis, išskirtinesnis. Kai kurie savininkai norėdami pasirodyti prieš kitus net įrengdavo papildomus, neveikiančius kaminus. Net ir visiems puikiai žinomas „Titanikas“ turėjo tik tris veikiančius kaminus – ketvirtasis buvo butaforinis.
Bartą su jo laivais į savo kiemą priėmė legendinis laivadirbys Vaidotas Bliūdžius. Pats vyras su komanda dabar stato senovinį laivą kurėną. Tokiu amžių sandūroje mariomis plaukiodavo žvejai.
„Jis yra daromas išlenktas. Kadangi svoris reikalingas tam, kad išlenktų vidurį, tai mes sudėjom girnas tam, kad būtų svoris. Anksčiau toje vietoje dėdavo dėžę ir į ją sukraudavo akmenis“, – pasakojo V. Bliūdžius.
Paradoksalu, tačiau visi devyni istoriniai laivai taip ir liks stovėti ant žemės – Švėkšnoje tiesiog nėra jokio jiems tinkamo dydžio bei gylio vandens telkinio. Vis tik, istorinių laivų restauratorius Bartas atskleidė to priežastį – Klaipėdos valdžia savo žinioje turėdama Danės upę ir Kuršių marias šiems laivams tiesiog nerado vietos.
„Klaipėdoje mes ilgą laiką bandėme gauti teritoriją, vietą, kur galėtume eksponuoti šiuos laivus. Juo labiau, kad tokia vieta ir buvo – „Lindenau“ laivų statyklos dirbtuvės, tačiau turėjome pasitraukti iš ten ir atradome Švėkšną“, – teigė B. Markevičius.
Ir vis tik vyras rankų nenuleidžia. Tikisi, jog naujoji uostamiesčio valdžia supras istorinių laivų svarbą ir šie atsidurs kur jiems ir vieta – vandenyje.
Istorinius restauruojamus laivus išvysti galite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
.jpg)
