Kai prieš mėnesį "Mūzų malūne" perskaičiau Ramūno Gerbutavičiaus apžvalgos apie Jurbarke vykusio literatūros forumo "Šiaurės vasara" dalį, skirtą vertėjos Gabrielės Gailiūtės pranešimui, pritariamai palinksėjau.
Aš Jurbarke šią vasarą nebuvau, konteksto nežinau, o R. Gerbutavičius girdėtą pranešimą perpasakojo vienu sakiniu, kuris yra toks - anot Gailiūtės, lietuvių literatūra yra prasta, todėl galbūt vertėtų labiau remti ir skatinti kur kas geresnių užsienio rašytojų kūrinių vertimą.
Aš pritariau viskam – ir Gailiūtės minčiai, kad reikia daugiau versti knygų, ir Gerbutavičiaus pasipiktinimui, kad versti reikia, bet ne tam, kad pamokytų iš tikro gerus lietuvių rašytojus, ir sau pačiam, galvojančiam, kad lietuvių literatūra nėra prasta, tik ne visiškai profesionali.
Ką savo svarstymo kontekste vadinu "profesionalumu"? Naudoju šį terminą pirmine prasme – profesionalas yra žmogus, norintys už savo darbą gauti maksimalų atlygį. Vėlgi, negalima sakyti, kad lietuvių rašytojai yra neprofesionalai. Ne, jie neatsisako užmokesčio už savo darbą. Bet jie nenori gauti maksimalios sumos, todėl ir tėra, bent dauguma jų, "šiek tiek" profesionalai.
Jei Lietuvoje egzistuotų stiprus godžių literatūros agentų korpusas, jie mūsų rašytojus priverstų suktis greičiau. Jie jiems sukurtų tikrą pragarą! Jie priverstų rašytojus skaičiuoti – kas geriau – juokingi keli tūkstančiai litų honoraro per metus už romaną, kurį nupirks du tūkstančiai skaitytojų ir pagirs visi trys literatūros kritikai visuose trijuose kultūros savaitraščiuose, ar pakankamai sočios keliolikos tūkstančių eurų pajamos per metus – o bausmė už didesnius pinigus tebūtų trumpalaikės pašaipos pliūpsnis laikraščiuose arba, kas yra tik šiek tiek blogiau, visiška kritikos tyla?
Bet Lietuvoje nėra jokių – nei godžių, nei dosnių literatūros agentų, ir mūsų rašytojai, palikti be išorinio katalizatoriaus, vieniši organizuoja savo kūrybą skurdžios lokalios paklausos lauke.
Lietuviškos literatūros paklausa yra apribota ne tik kalbos barjeru – ją riboja ir neįtikėtinas žanrų skurdumas. Štai naršiau po Suomijos literatūros eksporto organizacijos leidžiamo žurnalo "Books from Finland" tinklapį. Jame galimiems pirkėjams siūloma 38-ių žanrų produkcija. Lietuviškame atitikmenyje tėra trys grožinės literatūros žanrai – proza, poezija ir vaikų literatūra. O tai reiškia, kad Lietuvos literatūros pramonė tarptautiniam vartotojui nepasiūlo (o suomiai – pasiūlo) nei vieno paklausaus produkto. Mūsų pasiūloje nėra trilerių, siaubo romanų, mokslinės fantastikos ir fentezy, nėra komiksų, nėra, galų gale, pramoginės literatūros artilerijos – detektyvų. Šioje situacijoje susiformuoja logiškas klausimas – jei nėra pasiūlos, gal nėra ir paklausos?
Nagrinėju 2008 metų bestselerių statistiką, kurią sudarė britų, prancūzų ir amerikiečių knygų prekeiviai, išnagrinėję savo šalių, o taip pat ir Kinijos, Ispanijos, Italijos, Vokietijos, Olandijos ir Švedijos geriausiai perkamų knygų sąrašus. Pirmame dešimtuke – penki detektyvų autoriai ir dvi - Stephenie Meyer su Joan Rowling – pasakų kūrėjos. Ir tik trys pozicijos liko tradiciniams romanams. Tarp kurių, beje, nėra nei vieno literatūros Nobelio ar "Bookerio" premijų laureato.
Žinoma, galimam detektyvų rašytojui į bestselerių sąrašus prasibrauti sunku. Anglakalbėje rinkoje didžiąją pyrago dalį atsiriekia vietiniai, bet trupinius, kurie, lyginant su lokaliom rinkom, virsta neblogais gabalais, susirenka ir mažieji. Amerikiečiai, o ypač britai, gerai suregztą siužetą vertina labai, tad jų knygynuose neblogai perka rusus, lenkus, vokiečius, norvegus. Net ir vienintelis į anglų kalbą verčiamas suomis detektyvų rašytojas Matti Joensuu, kuriantis gana nuobodžias istorijas apie depresuotą Helsinkio policininką, suranda savo skaitytojus. Na, bet suomį į turtingas rinkas turbūt ištempė švedų detektyvų rašytojai. Švedai yra fenomenalūs pramogų eksportuotuojai. Jie jau keliasdešimt metų puikiai organizuoja savo pramoginę produkciją – iš pradžių buvo tenisas ir kinas, jiems nunykus atsirado pop muzika. Dar tebeskambant "ABBA" akordams, jie pradėjo rašyti detektyvus. Ir užkopė į bestselerių viršūnes – mano minėtame geriausiai pasaulyje parduodamų knygų dešimtuke yra du švedų autoriai ir abu – detektyvų rašytojai Stiegas Larssonas ir Henningas Mankellis. Ir juk nieko stebuklingo nedaro. Abu – ir jau miręs Larrsonas, ir Mankelis savo siužetus vynioja Švedijoje, sąžiningai laikosi detektyvo taisyklių, nevengia socialinio moralizavimo, ypač mėgsta paburbėti dėl vartotojiškos švedų gyvensenos bei pakritikuoti Švedijos valstybines struktūras, bet publicistinių ar dokumentinių elementų vengia kaip ugnies. Jų knygų blogieji herojai niekada nebūna priekvaišiai gaujų nariai su ne ką protingesniais globėjais valdžioje ar nuobodūs buitiniai žmogžudžiai. Romanų kalba nesudėtinga, bet jokiais būdais ne primityvi – jie be įtampos rašo istorijas su romaniniais charakteriais, profesionaliomis detalėmis ir kriminalinėmis mįslėmis. Ir pajuokavimais. Aš žinau bent dešimtį Lietuvos autorių, kurie, šiek tiek pasitelkę pagalbininkų ir ekspertų, suregztų ne blogesnius lietuviškus detektyvus. Galėtų, jei norėtų. Bet juk nenori. Nenori, kaip švedai, iš britų kišenės kiekvieną savaitę ištraukti apie 140 000 svarų – už tiek jau beveik pusmetį kiekvieną savaitę nuperkama Larrsono knygų.
Ir, man atrodo, aš žinau priežastį, kodėl mūsiškiai nenori užsidirbti. Tiksliau, tų priežasčių yra dvi. Pirmoji – Lietuvoje nėra detektyvų paklausos. Geriausiai perkamų knygų dešimtukuose – biografijos, pasakos, kulinarija ir "apie meilę". Mūsiškiai dešimtukai nuo pasaulinių skiriasi beveik 80-čia procentų, todėl mūsų "pusiau profesionalai" nenori teptis rankų, rašydami detektyvus, nes žino – Lietuvoje tai pinigų neatneš, o apie galimus vertimus net negalvoja – mūsiškiams vietinė rinka vis dar svarbiausia. Antroji priežastis, kuri suformavo ir pirmąją, yra istorinė.
Istorija ši prasidėjo XIX amžiuje. 1841 metais, kai Lietuvos grožinės literatūros pionierius Motiejus Valančius dar net nesiruošė rašyti "Palangos Juzės", Edgaras Alanas Po parašė pirmą klasikinį detektyvą "Žmogžudystė Morgo gatvėje". Ir juk tiesa – kam gali šauti į galvą rašyti pramogai skirtas kriminalines mįsles šalyje, kur dar pačią kalbą reikia kurti ir tobulinti. Nagrinėdamas puikiai veikiantį Mažvydo bibliotekos elektroninį knygų katalogą, pamačiau, kad Lietuvos leidyba ir po šimtmečio nepasikeitė – kaip ir XIX amžiuje skaitymas XX amžiaus viduryje vis dar buvo darbas, o ne poilsis. 1938 metais, kai ūkis funkcionavo normaliai, o karo vis dar tikėtasi išvengti, Lietuvoje buvo išleistos 367 knygos – arba, tiksliau – tiek tais metais išleistų knygų yra Mažvydo bibliotekoje. Iš jų tik 14-a yra pramoginio turinio – ir daugelis iš XIX amžiaus – Markas Tvenas, Aleksandras Diuma, Žiulis Vernas. Pasirausiau pagal pavardes – per visą tarpukarį Lietuvoje neišversta nei vieno Agatos Kristi ar Dorothy L. Sayers romano – o juk tas laikas buvo detektyvo aukso amžius. 1938-ais metais parašytą A. Kristi "Susitikimą su mirtimi" į lietuvių kalbą (iš rusų!) išvertė 1996 metais, tradiciškai pavėlavus daugiau nei pusę amžiaus – 58 metus. Iš Konan Doilio kūrybos per visą tarpukarį išversta viena apysaka. Sovietiniais laikais situacija liko tokia pati – užsienio detektyvai buvo leidžiami kartą per metus "Drąsiųjų kelių" serijos rinkinyje "Nuotykiniai užsienio rašytojų apsakymai". Iš ten sudėtų trijų apysakų viena būtinai buvo išversta iš kurios nors liaudies demokratijos kalbos. Taigi per 70 modernios leidybos metų lietuviai galėjo perskaityti tik kelias dešimtis kokybiškų detektyvinių istorijų. Mūsų skaitytojai – kurių dalis, kaip žinia, tampa rašytojais – negavo viso žanrinės kultūros bloko. Neskaitydami mes neišmokom rašyti istorijų, kuriose kokybiškas siužetas, paradoksalumas ir literatūrinis amatas yra pagrindiniai elementai. Mes išmokom rašyti kokybišką poeziją, poetinę prozą, mūsų literatūroje apstu žodžio virtuoziškumo . Lietuvos rašytojai lieka kūrėjais su misija. Ir tai yra gerai. Bet viso to neperka.
Ar gali kas nors pasikeisti? Ar gali atsirasti kuopa profesionalių amatininkų su būtina talento kibirkštimi, kurie pateiks konvejerinę pramoginę literatūrą, įdomią visiems? Ar atsiras rašto proletariatas, siekiantis nusimesti savo grandines? Norintys užsidirbti realiai, o ne rašyti projektus kultūros fondams?
Aš sistemingai tikrinu pasiūlą, kurią randu grafomanų susibūrimo vietoje – portale rasyk.lt. Grafomanai yra jautriausias literatūros verslo elementas. Jų kūryba parodo ir lokalios, ir globalios literatūros tendencijas. Kai Rowlings uždirbo pirmuosius milijonus, grafomanai pradėjo milijardais rašyti tekstus apie įvairaus amžiaus burtininkus. Tereikėjo palaukti kelias savaites po Stephenie Meyer debiuto, ir grafomanai užvtindė internetą vampyrinėmis sagomis. Bet Lietuvoje net grafomanai nepasiduoda. Rasyk.lt portale, kaip Lietuviškų knygų tinklapyje, svarbiausi žanrai yra poezija ir proza. Eilių ten prirašyta virš 43 000 vienetų, prozos – virš 6000. Detektyvų nėra. Yra fantastikos, bet mažai – šiek tiek daugiau nei 1000 kūrinėlių. Grafomaninė proza imituoja lokalius sėkminguosius – daug ašaringų Jurgos Ivanauskaitės klonų. Daug gamtos ir savianalizės. Šiek tiek keiksmažodžių ir žargonizmų. Truputį gimnazijos ar universiteto realijų. Mažai dialogų. Jokios istorijos.
Bet gerai pasiorganizavus, situaciją galima pakeisti, suteikiant motyvacinį stumtelėjimą. Mano preliminariais skaičiavimais, švedai vien Larsono knygomis per pusę metų eksportavo produkcijos už 4 milijonus svarų. O juk dar yra ir Mankelis. Abu lyderiai padidino bendrą susidomėjimą švedų literatūra, o tai generuoja dar didesnes pajamas. Šių Larsono kūrybos per pusmetį uždirbtų 16-os milijonų litų, žinoma, negalima lyginti su Jonavos trašų eksportu, bet tai yra daugiau nei Lietuvos pirmo pusmečio eksportas į Izraelį. Arba tiek pat, kiek Lietuva eksportuoja į Australiją ir šiek tiek mažiau, nei pusmečio eksportas į Islandiją. Vienas geras detektyvas yra matoma eksporto sritis, tai – faktas.
Todėl tereikia į Ūkio ministerijos parengtos 2009-2015 metų eksporto strategijos dalį, skirtą eksporto pozicionavimui, rubriką "Intelektinės paslaugos", tarp joje realiai numatytų "Dizaino" ir "Teisinių paslaugų Rytų rinkose" įrašyti ir "Kriminalinių istorijų rašymas Vakarams".
Ir aš tikiuosi, kad atsiradus finansiniam stumtelėjimui, kažkas vieną dieną po sakinio "tai buvo maža balta katytė" parašys šaunią istoriją apie cinišką inspektorių, kuris maniako žudomas mažo ūgio blondines vadina "mažomis baltomis katytėmis".
Tekstas skaitytas Lietuvos radijo programoje "Kultūros savaitė"
