Pasiruošimas ateities karams reikalauja novatoriškos minties, apverčiančios aukštyn kojomis įprastą mąstymą, ir modernios karinės vertikalės, pradedant nuo kosminės erdvės ir oro ir baigiant sausumos bei jūrų pajėgomis. Visa tai turi veikti kaip vieningas darinys, lengvai sujungiantis karį ant žemės su palydovu aukštai danguje.
Šiuo metu kosmosas dar nėra militarizuotas. Kol kas apsiribojama žvalgybos palydovais. Tačiau tik laiko klausimas, kada didžiųjų valstybių ginklavimosi varžybos persikels už atmosferos ribų. Realiai ateityje kosminė ir oro erdvė susilies į vieną sistemą. Kitaip tariant, būsimi naikintuvai (6–7 kartos) turės lengvai (savarankiškai) skverbtis į artimąjį kosmosą, kad galėtų sunaikinti priešo palydovus (greičiausiai jau ne tik žvalgybos, bet ir kovinius, apginkluotus lazeriais ar dar kokia nors ginkluote), o paskui išnirti kur nors virš priešininko galvos, sunaikinti reikiamą taikinį ir dingti. Todėl su naujais iššūkiais susidurs priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos konstruktoriai. Šios sistemos turės kovoti su balistinėmis (taip pat ir nebranduolinėmis) ir sparnuotosiomis raketomis, kurių greitis ir tikslumas gerokai padidės, bei kosminiais erdvėlaiviais, sukurdamos virš šalies neįveikiamą skydą.
Manytina, kad atsiras nepilotuojami naikintuvai, bet žmonių valdomi kariniai lėktuvai kurį laiką turėtų išlikti. Kartu reikės patobulinti transporto aviaciją, kad kariuomenės mobilumas būtų maksimalus. Klausimas – ar išliks sraigtasparniai? Pereinamuoju laikotarpiu turbūt taip, bet galiausiai jų tobulinimo potencialas bus išsemtas ir jų funkcijas atliks naujo tipo skraidantys objektai, galintys ir transportuoti kareivius, ir paremti juos ugnimi. Galima sakyti, tai bus šiandieninių atakos lėktuvų ir sraigtasparnių hibridas.
Laivynas irgi pasikeis. Lėktuvnešiai išliks. Kokie greiti bebūtų ateities naikintuvai, patogu turėti plaukiojantį aerodromą. Kitas klausimas, kad juos reikės saugoti daug geriau. Povandeniniai laivai galės nerti giliau ir plaukti greičiau. Labiausiai „nukentėti“ nuo reformų turėtų kreiseriai, fregatos, korvetės ir pan. Juos kažkaip reikės universalizuoti, kad galutinis produktas vienas galėtų atlikti skirtingų tipų laivų funkcijas. Laivyno tikslas – greitai ir nepastebimai patekti į reikiamą tašką, jame (priklausomai nuo misijos tikslo) sunaikinti priešininką, išlaipinti kareivius ir/ar paremti juos ugnimi (atakuoti žemės taikinius). Šiuo atveju verta prisiminti genialaus sovietų konstruktoriaus R. Aleksejevo (jo portretas kabo Kongreso bibliotekoje) sukurtą ekranoplaną, kuris vienodai sėkmingai, o svarbiausia – greitai gali atlikti ir transportavimo, ir kovines užduotis naudodamas sparnuotąsias raketas. Anksčiau šis gaminys buvo neįvertintas, bet tai neabejotinai XXI a. technologija, kurią reikia tik patobulinti, ir tai bus karinio laivyno proveržis. Galiausiai turėtų atsirasti laivai, galėsiantys veikti ir po vandeniu, ir vandens paviršiuje.
Sausumos pajėgoms seniai reikia naujovių. Didžiausia atgyvena yra tankai ir šarvuočiai. Šiandien vis dar bandoma išspausti iš tanko šį tą naujo, bet akivaizdu, jog jis per daug pažeidžiamas, kad būtų konkurencingas šiuolaikiniame mūšyje. Ateities koncepcija – kareivio ir tanko/šarvuočio hibridas. Kitaip tariant, žmogus (kol nebus sukonstruota efektyvi nuotolinio valdymo technologija) sėdės roboto viduje. Mašina bus mobili, padengta šarvais, ginkluota sunkiąja ginkluote (kulkosvaidžiai, granatsvaidžiai, liepsnosvaidis ir pan.), turės priešlėktuvinės gynybos priemones, efektyvią priešų aptikimo aparatūrą ir t. t. Idealiausiu atveju ji dar turėtų skraidyti (o gal net ir plaukti), to neabejotinai bus siekiama. Toks kovinis vienetas grupėmis galės būti vienodai sėkmingai naudojamas miesto kovose, džiunglėse ar dykumoje. Kalnuose bus sunkiau, bet patobulinus judėjimo mechanizmą ir ten turėtų nepasimesti. Svarbiausia, tokia koncepcija iš karto sustiprins mažų šalių karinį pajėgumą, nes bus palyginti nebrangi ir kartu gana efektyvi karine prasme.
Greičiausiai tolimoje ateityje atsiras ir kiborgai, bet iki to momento didelius robotus galima bus naudoti kartu su lengvesniais kareiviais. Tačiau ir šiuo atveju viskas turėtų būti ne taip kaip šiandien. Neaišku, kaip tai koreliuos su morale, bet ateities kareivis turėtų tapti bebaime genetiškai modifikuota mašina, kurios potencialą sustiprins jau šiandien kuriamas ekzoskeletas („geležinis žmogus“). Dabar jis dar nepakankamai efektyvus, bet visai greitai turi pasiekti efektyvaus pagalbininko lygį. Patikimesnės turėtų tapti ir neperšaunamos liemenės bei šalmai. Pagaliau, turėtų pasikeisti lengvas šaunamasis ginklas, nes šiandieniniai automatai baigia išsemti savo modernizacijos resursą (net Rusija su savo kalašnikovu paskelbė, kad iš pagrindų kurs naują ginklą pėstininkams).
Visos čia suminėtos naujovės negalės atsirasti be naujo kuro. Tai liečia ir raketas, ir naikintuvus, ir laivus. Robotui su kareiviu viduje irgi prasminga sukurti ilgalaikį autonominį maitinimo šaltinį. Koks bus naujas energijos šaltinis – dar neaišku. Galbūt tai bus vandenilis, o gal pavyks tiek suvaldyti atomą, kad gausim kompaktiškus branduolinius variklius.
Taip pat būtina užsiminti apie ginkluotę, kuri bus kuriama remiantis naujais fiziniais principais. Jau šiandien yra žinoma apie vadinamąją elektromagnetinę bėgių patranką. Negalima nepaminėti ir vis tobulinamų skraidančių kovinių lazerių. Labai įdomi tema – neletalinis ginklas. Ribotai jį gali naudoti minių išvaikymui, o pagerinus technologiją – ir ginkluotų priešininkų psichiniam dezorientavimui. Pagaliau, išskirtinis dėmesys ateityje turės būti skiriamas kibernetinei priešpriešai, nes šiuolaikinio didelio miesto net nereikia bombarduoti, kad jame kiltų chaosas – užtenka elektroniškai atjungti jo energijos ar vandens tiekimo sistemas. Kitaip tariant, programišius yra ne mažiau reikšmingas negu naujos kartos naikintuvas.
Šaltojo karo metais buvo prikurta daug cheminio ir biologinio ginklo. Vėliau buvo nuspręsta jo atsikratyti. Tačiau nežinia, ar tyrimai slapčiausiose laboratorijose nevyksta toliau. Greičiausiai vyksta ir kuriamas koks nors virusas, kuris galėtų sunaikinti atskiras rases. O dar yra gandų apie kuriamą galingą klimatinį ginklą (tariamai Aliaskoje), galintį sukelti cunamius ir žemės drebėjimus.
Apibendrinant galima sakyti, kad būdų naikinti save žmonės turi daug ir kuria vis naujus. Šiame kontekste svarbu būti arčiau pirmaujančių. Kol kas tai Amerika su NATO, bet Rusija irgi išsaugojo karinį mokslinį potencialą, o Kinija ir Indija sparčia jį plėtoja. Galiausiai kaip tik G8, G20, ar kaip besivadintų, spręs, kas turi teisę išlikti, o kas ne. Tokia yra žiauri socialinio darvinizmo tiesa: išlieka stipriausias, ir klysta šiandien tas, kuris mano, kad įprasta žmonių būsena yra taika, o karas – deviacija. Harmonija – naujos mąstysenos žmonijos ateitis, ji gali atsirasti tik po to, kai susinaikinsime mes, kaip Hėgelis manantys, kad karas yra istorinės pažangos variklis...
Taip pat skaitykite:
Karinė futurologija: ateities karai ir pasiruošimas jiems (I dalis)
