Kitą savaitę jau prasidės lapkritis – visiems važiuotiems prasideda žiemiško vairavimo sezonas. Nuo lapkričio 10 d. iki balandžio 1 d., bus draudžiama eksploatuoti transporto priemones, kurių leidžiama maksimali masė ne didesnė kaip 3,5 t, su vasarinėmis padangomis. O nuo lapkričio 1-os dienos transporto priemones bus galima eksploatuoti ir su dygliuotomis padangomis. Tačiau pirmas ledas ar sniegas visus vairuojančius ir vėl užklups netikėtai. Kaip pasiruošti slidžių kelių sezonui, kaip bent minimaliai sumažinti pirmų slidumų netikėtumą?
Pagrindas – geros padangos
Nemažos dalies eismo įvykių priežastis yra laiku nepakeistos vasarinės padangos. Visuomenėje vyrauja nuostata, kad žieminės padangos reikalingos tik tada, kai keliuose yra sniego arba ledo, tačiau neįvertina neigiamos temperatūros įtakos padangų sukibimui su kelio danga. Taigi, nors sniego ar ledo dar nėra, žieminės padangos ant automobilio ratų turi būti jau dabar.
Kokias žiemines padangas pasirinkti, priklauso nuo kiekvieno automobilininko įpročių ir asmeninių simpatijų. Apie žieminį automobilio apavą mes jau rašėme, tačiau pačias bendriausias tendencijas priminsime dar kartą.
Renkantis žiemines padangas dažnas vairuotojas svarsto, kokio tipo automobilio padangas rinktis – su dygliais ar be jų. Viskas priklauso nuo važinėjimo sąlygų. Dygliuotų padangų charakteristikos vis dar yra gerokai geresnės važiuojant ledu ar kietai suplūkto sniego paviršiumi, todėl tokias padangas vertėtų rinktis visiems tiems, kurie dažniausiai važinėja krašto keliais, nevengia nusukti nuo asfalto į žvyrkelius. Tiesa, važiuojant sausu ar šlapiu asfaltu dygliuotos padangos praranda savo privalumus, be to, jos yra gerokai triukšmingesnės. Vertėtų dėmesį atkreipti ir į tai, kad su tokiomis padangomis draudžiama važiuoti dalies Vakarų Europos šalių keliais. Todėl, jei važinėjate mieste ar pagrindiniais šalies keliais, optimalu būtų rinktis žiemines padangas be dyglių.
Gana prieštaringų vertinimų nusipelno vadinamosios universalios padangos. Taupūs vairuotojai jas mėgsta, nes su jomis važinėti galima ištisus metus, tačiau saugaus vairavimo ekspertai čia yra gan kategoriški – kas tinka viskam, tas netinka niekam. Tad, jei taupymas padangų sąskaita jums atrodo normalus dalykas, geriau parduokite automobilį ir pradėkite važinėti viešuoju transportu.
Taupantys padangoms gali turėti bėdų su draudikais
„Esant įprastai dangai ar įprastoms eismo situacijoms galime net nepastebėti kad važiuojame su geresnėmis ar blogesnėmis padangomis, tačiau esant ekstremalioms situacijoms padangų rolė gali būti lemiama. Ne veltui net ir profesionalūs lenktynininkai sako, kad važiuojant netinkamomis padangomis slidžiu keliu, jų įgūdžiai būtų visiškai beverčiai be gerų padangų,“ – sako ekstremalaus vairavimo instruktorius Tomas Žukauskas.
Dėmesys padangoms kiekvienam vairuotojui turėtų būti prioritetinis dalykas, ypač Lietuvos klimato zonoje, juk kalbame apie vairuotojo atsakomybę prieš savo keleivius ir kitus eismo dalyvius. Todėl ir draudikai, ir padangų specialistai įspėja, kad lengvųjų automobilių žieminių padangų protektoriaus gylis turi būti ne mažesnis kaip 3 mm. Jei eismo įvykį sukėlęs automobilis yra su mažesnio protektoriaus padangomis, draudikai įvykį gali laikyti nedraudžiamuoju.
Pasikeitus sezonui laikas keisti ir vairavimo įpročius
Lenktynininkas Robertas Kupčikas pastebėjo, kad vienas iš pagrindinių dalykų prasidedant slidžių kelių sezonui, yra būtinybė savotiškai „perkrauti“ automobilio vairavimo įpročius. „Jei mes patys nesuvoksime pasikeitusių eismo sąlygų, jei nekoreguosime savo elgesio ir vairavimo manierų, mums nepadės net ir pačios tobuliausios šiuolaikinių automobilių elektroninės sistemos. Automobilį valdome mes, o elektronika tik padeda, sprendimus priima mūsų smegenys. Todėl vairavimas pasikeitus turi prasidėti nuo mūsų pačių suvokimo, kad kelias jau kitoks,“- teigė lenktynininkas.
Pasak sportininko, daug geriau prognozuoti pavojingas situacijas ir apsidrausti nei vėliau bandyti karštligiškai ištaisyti klaidas.
Vienas iš tokių apsidraudimų - sumažinti greitį. Net ir patyrę, slidaus kelio nebijantys vairuotojai, pasikeitus sezonui savo įgūdžius turėtų vertinti gana kritiškai, nes ankstesni įgūdžiai jau tapę refleksais žiemos pradžioje būna gerokai atbukę. Dėl šios priežasties vertėtų važiuoti gerokai mažesniu greičiu, laikytis gerokai didesnės distancijos nuo priekyje važiuojančių automobilių ir... niekuo nepasitikėti.
Pasak lenktynininko, būtina itin įdėmiai sekti situaciją aplinkui, nes pasikeistus sąlygoms klaidų daro visi. Būtina išmokti prognozuoti ir kitų eismo dalyvių, važiuojančių šalia, galimas klaidas. Prasidedant slidžių kelių sezonui reikia būti pasiruošusiems bet kokiems netikėtumams.
Specialios vairavimo technikos slidiems keliams nėra
Automobilio ratų sukibimas su slidžia kelio danga yra nepalyginamai mažesnis, todėl važiuojant slidžia kelio danga vertėtų pamiršti agresyvesnius manevrus, energingą įsibėgėjimą ir stabdymą. Tai vienas iš pagrindinių žiemiško vairavimo kanonų.
„Gal jūs ir norėtumėte išgirsti patarimų apie kažkokią specialią vairavimo techniką. Taip, tikrai galima slidų posūkį įveikti efektingai slystant šonu. Tačiau tai gali daryti tik tie, kurie taip važiuoti treniruojasi ištisus dešimtmečius. Be to, taip važiuojama ne bendrojo naudojimo keliuose, o lenktynių trasose. Svarbiausia važiavimo slidžiu keliu taisyklė yra ta, kad automobilis turi važiuoti tolygiai. Įsibėgėjimas, persirikiavimai ir stabdymas turėtų būti be staigių pikų, atliekami kaip vienas judesys. Tai nebūtinai lėtas važiavimas, tačiau pagrindinė jo taisyklė - jokių aštrių judesių," – sako ekstremalaus vairavimo instruktorius T. Žukauskas.
Kelininkai pasiruošę, tačiau chaoso netruks
Kelininkai teigia, kad žiemai jie jau pasiruošę. Anot Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovybės, kelininkai organizavo valstybinės reikšmės kelių priežiūrą žiemą, atsižvelgdami į šiųmetinį kelių priežiūros finansavimą.
Valstybinės reikšmės keliai – magistraliniai, krašto ir rajoniniai – bus prižiūrimi skirtingu lygiu. Pirmiausia bus valomos bei barstomos pagrindinės šalies magistralės, taip pat krašto bei rajoniniai keliai, kuriuose yra didžiausias eismo intensyvumas. Tačiau stebuklų tikėtis neverta – bet koks kelias nenuvalomas ir nepabarstomas akimirksniu, tam reikia laiko: magistraliniams keliams – 3 valandų, krašto keliams – 4 valandų. Todėl derėtų dar kartą prisiminti: kad ir kokia operatyvi būtų kelių priežiūra, kad ir kiek daug technikos dirbtų keliuose, prasidėjus plikledžiui, sningant ir pustant eismo sąlygos vis vien bus prastos – gamta už žmogų stipresnė. Todėl esant blogoms eismo sąlygoms derėtų kitaip planuoti savo laiką ir kelyje būti pasiruošus įvairiems netikėtumams.
