Danijos premjeras Andersas Foghas Rasmussenas laikomas favoritu užimti ES prezidento postą. Jis Danijai vadovauja nuo 2001 m. Jis ne tik pasiekė politinės karjeros viršūnę, bet ir yra proeuropietiškų pažiūrų liberalas.
Paskutinis A.F.Rasmusseno pasiekimas - sėkmingas Lisabonos sutarties patvirtinimas Danijos Parlamente balandžio pabaigoje.
Bene didžiausia kliūtis, su kuria gali susidurti premjeras pakeliui į prezidento postą, - keturios išimtys, kurias Danija išsiderėjo 1992 m. atmetusi Mastrichto sutartį referendumo metu. Danija neįsivedusi euro, atsisakiusi ES gynybos politikos, teisinio bendradarbiavimo ir Europos pilietybės.
Sutepta reputacija
Kitu stipriu kandidatu visuomet buvo laikomas Airijos premjeras Bertie Ahernas, tačiau dabar jo politinei karjerai iškilo grėsmė. Jis nusprendė palikti premjero postą virš jo galvos susitelkus įtarimų ir kaltinimų korupcija debesiui.
Daugiau nei dešimtmetį jis vaidino lemtingą vaidmenį sprendžiant Šiaurės Airijos konfliktą, kuris galiausiai pasibaigė paliaubomis.
Vienas minusas - kad šalis nėra visiškai prisirišusi prie ES. Airija prisijungė prie euro zonos, tačiau kartu su Didžiąja Britanija atsisakė prisijungti prie Šengeno susitarimo ir atverti savo žemės bei oro sienas ES narių gyventojams.
Be to, dar yra numatytas ir referendumas Airijoje dėl Lisabonos sutarties. Airija - vienintelė šalis ES, nusprendusi rengti visuotinį referendumą šiuo klausimu. Daugiau nei trečdalis airių yra neapsisprendę dėl sutarties, o neigiamas airių sprendimas būtų didžiulis smūgis B.Ahernui.
Nuo pat pradžių
Šiandien ES yra vos keletas asmenybių, turinčių tokias tvirtas pozicijas kaip Liuksemburgo premjeras ir finansų ministrų Eurogrupės pirmininkas Jeanas Claude‘as Junckeris. Be to, jis dalyvavo ES gyvenime nuo pat 1992 m. Mastrichto sutarties pasirašymo.
Jis yra vienas iš nedaugelio, kurie asmeniškai pareiškė norą užimti ES prezidento postą, jei tai reikš realią galimybę dirbti. „Aš neketinu tiesiog karpyti kaspinėlių kaip Prancūzijos ketvirtosios respublikos prezidentas“, - pareiškė jis vienam prancūzų laikraščiui.
Tačiau naujosios narės vargiai sutiktų, kad joms vadovautų vienas iš „senosios Europos“ vyresniųjų politikų.
Vienintelis naujokas
Lenkijos buvęs prezidentas Aleksandras Kwasniewskis gali atrodyti gana neįtikima kandidatūra. Tačiau jis yra vienintelis minimas kaip įmanomas kandidatas iš 12 pastaraisiais metais prie ES prisijungusių valstybių. O naujosios narės neabejotinai norėtų turėti užtariantį balsą ES viršuje.
Galbūt ilgalaikis politinis jo varžovas Donaldas Tuskas ir palankiau vertina B.Aherną, bet A.Kwasniewskio politinė biografija neabejotinai yra įspūdinga. Jis atvedė Lenkiją į NATO 1999 m. ir į ES 2004 m. Jis taip pat padėjo užbaigti Ukrainos „oranžinę revoliuciją“. Be to, jis yra vienas iš nedaugelio socialistų, kuris galėtų vadovauti ES.
Tačiau pačioje Lenkijoje jis neretai vertinamas kaip buvusi jėga. Galbūt jam pačiam šiandien yra patogiau šiuolaikinės Europos politikos mokyti studentus JAV nei pačiam tą politiką formuoti.
Austrija niekada nevaidino svarbaus vaidmens ES istorijoje ir priimant reikšmingus sprendimus, nors prisijungė prie bloko 1995 m. Tačiau, ji yra Europos širdyje ir įsijungusi į Šengeno bei euro zonas.
Kaip Austrijos kancleris Wolfgangas Schuesselis buvo nemažai kritikuojamas dėl sprendimo suburti koalicinę Vyriausybę su nacionalistine Laisvės partija. Tačiau vėliau jis buvo giriamas būtent už tai, kad pajėgė savo sprendimais sumažinti partijos įtaką ir galiausiai ji skilo.
Nors austrų kancleris gali atrodyti gana neįtikima kandidatūra, jis gali pritraukti vokiečių dėmesį, jei Angela Merkel nekandidatuotų į ES prezidento postą.
Įtakingiausia politikė
Vokietijos kanclerė A.Merkel galėtų tapti rimta kandidate, jei nuspręstų stoti į lenktynes. Europos Komisijos viceprezidentė Margot Wallstrom vokietę gyrė už sugebėjimus ir pažymėjo, kad ES vadovaujančias pareigas eina vos kelios moterys. Be to, A.Merkel neseniai buvo įvardyta kaip įtakingiausia Europos politikė.
Jos europietiškumas yra neginčytinas. Būtent ji galiausiai pasiekė, kad Lisabonos sutartis būtų pasirašyta. O ir jos, kaip kanclerės, kadencija baigiasi 2009-aisiais.
Mažiausios ES valstybės gali prieštarauti šiai kandidatūrai, nes tai reikštų, kad aukščiausias ES postas atitenka didžiausiai valstybei. Tačiau mažai kas abejoja, kad jei ji panorėtų, postas būtų jos. Pagrindinė kliūtis yra ta, kad mažai tikėtina, jog A.Merkel sutiks dalyvauti šioje kovoje.
Išdidus britas
Taip pat mažai tikėtina, kad buvęs britų premjeras Tony Blairas nuspręstų dalyvauti šioje kovoje, nebent būtų paprašytas užimti šį postą.
Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy pernai spalį tikino, kad būtent T.Blairas arba Liuksemburgo premjeras galėtų tapti Europos „veidu“. Britų diplomatai tvirtina, kad apie T.Blairo kandidatūrą net nediskutuojama, kol nėra tikslių prezidento darbo parametrų.
Jei ES prezidentas taptų viena iš pagrindinių pasaulio politikos figūrų, T.Blairas neabejotinai sutiktų, tačiau jei darbas reikštų daugiau administracinę atsakomybę - neskubėtų jo imtis. Tačiau T.Blairui sukliudyti gali tie patys daliniai valstybės įsipareigojimai ES.
Lenktynių finišas numatytas gruodžio mėnesį Europos Tarybos lyderių susitikimo metu. Nors sprendimas bus priimtas atsižvelgiant į daugumos nuomonę, tikimasi, kad Europa sugebės rasti visoms tinkantį kandidatą.
