Antrasis pasaulinis karas – vienas ryškiausių ir labiausiai žinomų istorinių įvykių, bet smalsuolių jis nenustoja dominti iki pat šių dienų. Pateikiame tris intriguojančius faktus, susijusius su Antruoju pasauliniu karu, kurių iki šiol tikriausiai dar nežinojote:
Įsitikinimas, kad špinatai yra svarbus geležies šaltinis, atsirado Antrojo pasaulinio karo metu.
Per pirmus karo mėnesius amerikiečių sveikatos priežiūros institucijos pastebėjo, kad dėl geležies trūkumo mityboje padaugėjo vaikų susirgimų anemija. Mitybos specialistams buvo pavesta surasti maisto produktą, kuriame būtų gausu geležies ir kuris padėtų kovoti su šia liga.
Paskirtas ekspertas turėjo galimybę susipažinti su išsamia XIX a. pabaigos vokiečių mitybos specialistų ataskaita. Joje buvo nurodyta, kad 100 gramų špinatų yra 40 miligramų geležies. Tai – įspūdingas skaičius. Špinatai greitai buvo išgarsinti, milijonai Amerikos vaikų, paskatinti garsaus animacinių filmukų herojaus Papajaus, ėmė juos valgyti.
Vis dėlto prasidėjus karui paaiškėjo, kad tariamas špinatų kaip geležies šaltinio vertingumas buvo paprasčiausia spausdinimo klaida, įsivėlusi vokiečių ataskaitoje, kuria rėmėsi ekspertas. Iš tiesų 100 gramų tėra 4 miligramai geležies – itin nedidelis kiekis.
Šią klaidą Vokietijos mokslininkai aptiko ir ištaisė 1930 metais, tačiau amerikiečių mitybos specialistas, kuriam buvo pavestas tyrimas, korekcijos nepastebėjo.
Netgi ir tada Amerikos sveikatos priežiūros institucijos nusprendė ignoruoti atskleistą klaidą ir tęsti špinatų valgymą skatinančią reklamą. Priežastis paprasta – mėsos trūko, o daržoves auginti lengva. Gyventojams buvo patariama atsisakyti trūkstamų maisto produktų, o dėl špinatų reklamos kampanijos šios daržovės vartojimas Jungtinėse Amerikos Valstijose išaugo 35 procentais.
Taip išplito mitas apie tai, kad špinatuose gausu geležies. Atrodo, kad jis gajus ir šiandien.
B-17 – originali ledainė
Visi žino, kaip amerikiečiai mėgsta ledus. Kai kareiviai fronte būdavo klausiami, ką jie pirmiausia darys sugrįžę į Jungtines Amerikos Valstijas, daugybė jų negalvodami atsakydavo, kad prisivalgys ledų. Akivaizdus ledų poreikio jauniems amerikiečiams įrodymas – po dviejų dešimtmečių, per Vietnamo karą, buvo atidaryta keturiasdešimt ledų fabrikų, kad kareiviai per poilsio dienas galėtų valgyti ledus. Buvo nuspręsta, kad tai svarbu palaikant dvasios stiprybę.
Amerikos karinių oro pajėgų nariai, per Antrąjį pasaulinį karą pasiųsti į Didžiąją Britaniją, taip pat ilgėdavosi šio gaivaus saldumyno. Kadangi britai, suvaržyti griežtų maisto normų, negalėjo jiems pasiūlyti ledų, amerikiečių lakūnai sugalvojo išradingą būdą, kaip patiems jų pasigaminti.
1943 metų kovo 13 dieną „New York Times“ išpublikavo įdomų reportažą, kuriame buvo pristatomas asmeninis karinių oro pajėgų ledų fabrikas. Bombonešių B-17 įgulų nariai per operacijas dideliame aukštyje Vokietijos danguje atsidurdavo itin žemoje temperatūroje, be to, nuolatinis fiuzeliažo vibravimas ir svyravimas, kuriuos kentėdavo dėl ekspansyvios sprogimų bangos, paversdavo kelionės trajektoriją ne itin malonia.
Tačiau vienas gudrus pilotas suvokė, kad būtent šių sąlygų reikia ledams pasigaminti. Pasakyta – padaryta. Į kulkosvaidžio galinę dalį, ten, kur temperatūra būdavo pati žemiausia, o kratymas – didžiausias, jis įmontavo didelę skardinę su cukraus ir pieno mišiniu. Baigus misiją, kai B-17 nusileido Anglijoje, maloniai nustebinti įgulos nariai įsitikino, kad skystis sutirštėjo ir tapo kreminiais ledais, kuriais visi su pasigardžiavimu galėjo mėgautis.
Nuo tada amerikiečių lakūnams nerūpėjo nei šaltis, nei kratymas skrydžio metu, nes žinojo, kad sugrįžę į žemę jie gaus gaivinančių ledų, kuriuos valgant bus galima atšvęsti pasisekusią operaciją.
Australiškas vaistas nuo pūslių
Triuškinant maršalo Romelio „Afrikos korpusą“, britams nepakeičiamą pagalbą suteikė Australijos kariai, kurie, kaip ir per Pirmąjį pasaulinį karą, padėjo savo senajai metropolijai.
Dykumos lapinas laikė australus – kaip ir Naujosios Zelandijos gyventojus – puikiais kareiviais, nepavargstančiais ir įnirtingais. Romelis ne itin norėjo su jais susidurti. Britus taip pat stebino puikus australų fizinis pasirengimas, leidžiantis nepavargstant žygiuoti valandų valandas.
Po ilgų žygių ant anglų kojų atsirasdavo baisios nuospaudos, todėl jie imdavo šlubuoti, o australai puikiausiai sugebėdavo savo kojas išsaugoti sveikas. Paaiškinimas paprastas: australai buvo labiau pripratę prie gyvenimo gryname ore, nes dauguma jų buvo ūkininkai, o anglai – miestiečiai.
Vienas gydytojas, suintriguotas šios įdomios aplinkybės, atsitiktinai pamatęs grupę australų kareivių mindžikuojant baloje, atrado atsakymą. Nors jiems ši veikla tebuvo laiko praleidimas, iš tiesų tai buvo „stebuklingas“ nuospaudų gydymo būdas. Balos buvo pilnos ne vandens (dykumoje tai neįmanoma), australai kojas buvo sumerkę į duobę, kurioje kiti kareiviai šlapindavosi.
Pasirodė, kad šlapimas padėdavo australams apsaugoti kojas nuo pūslių. Nors ši paslaptis tarp nustebusių britų sklido iš lūpų į lūpas, tačiau tik nedaugelis nusprendė pasinaudoti šiuo būdu.
