Ši užduotis buvo neseniai Ukrainos sostinės Kyjivo apylinkėse surengtų pratybų naujiems kariams apmokyti dalis. Tačiau šios pratybos išsiskiria iš kitų. Nors įsakymus davė Ukrainos karininkas, juos vykdė savanorių iš Čečėnijos batalionas, kuriame taip pat yra ir keli Krymo totoriai bei ukrainiečiai, rašo „The New York Times“.
Ukrainos kariuomenės vadai jau seniai sako, kad karių jiems netrūksta. Nepaisant to, jie į savo gretas priima tūkstančius savanorių, tarp kurių būna ir užsieniečių. Daugelis jų, kaip ir čečėnai, yra pabėgėliai iš pačios Rusijos. Kiti atvyko iš Rusijai kaimyninių valstybių, pavyzdžiui, Sakartvelo. Ši šalis žino, ką reiškia pasipriešinimas Maskvai ir prezidento Vladimiro Putino režimui.
„Pamatėme, kas vyksta, – sakė Muslimas Madijevas – žilabarzdis Čečėnijos bataliono vado pavaduotojas, kuris stebėjo pratybų eigą, dėvėdamas ausų apsaugos priemones, nuslopinančias šūvių garsą. – Ukrainai vyrų netrūksta, bet mes turėjome prisijungti ir tapti šio karo dalimi.“
Daugelis savanorių į Ukrainą persikėlė dar prieš karą: čia jie dirbo arba ieškojo prieglobsčio nuo politinės priespaudos namuose. Kai kurie jų susidūrė su problemomis išduodant vizas ir leidimus gyventi šalyje, o jų užsidegimas prisijungti prie kovos sukėlė įtarimų kai kuriems Ukrainos karininkams ir kariuomenės vadams, kurie stengiasi apsisaugoti nuo bet kokių diversantų.
Tačiau panašu, kad savanoriai randa savo vietą. M. Madijevas, dviejų Čečėnijos karų prieš Maskvą veteranas, buvo Džocharo Dudajevo, buvusio sovietų generolo, vadovavusio Čečėnijos kovai dėl nepriklausomybės nuo Rusijos 1990-aisiais, bendražygis. Ištremtas iš Čečėnijos M. Madijevas Ukrainoje apsigyveno 2016 m.
Jo batalionas, pavadintas velionio Čečėnijos lyderio garbei, yra vienas iš kelių čečėnų dalinių, kurie prisijungė prie Ukrainos kovoje su Rusija po 2014 m. prasidėjusio Rusijos remiamų separatistų sukilimo Rytų Ukrainoje ir Krymo aneksijos. M. Madijevas atsisakė atskleisti, kiek aktyvių kovotojų jis turi, paprasčiausiai atsakydamas: „Mums jų užtenka“.
Apie Rusijos invaziją jis kalba taip, kaip ir daugelis ukrainiečių. Jo teigimu, jeigu Maskva nebus sustabdyta Ukrainoje, kils didelis pavojus daugybei Europos šalių.
Tačiau jaunesnieji jo bataliono kovotojai turi didesnių užmojų.
„Mūsų tikslas – išlaisvinti Čečėnijos Respubliką Ičkeriją, – sakė čečėnų kovotojas. – Ir padėti išsilaisvinti visoms to norinčioms tautoms.“ Laikydamasis karinio protokolo, jis atskleidė tik savo slapyvardį – Maga.
Čečėnai yra tik vienas iš daugybės etninių batalionų ar pulkų, susikūrusių Ukrainoje nuo praėjusį vasarį prasidėjusios Rusijos invazijos.
Kovotojai iš Baltarusijos suformavo tūkstantinį pulką. Kiti savanoriai atvyksta iš Kaukazo ir Centrinės Azijos, taip pat iš regionų, kur gyvena ir Rusijoje paplitusios etninės mažumos, tokios kaip čečėnai, totoriai ir tiurkiškai kalbančios grupės.
Daugumą jų kovai motyvuoja istorinės nuoskaudos dėl Maskvos savanaudiškumo ir represijų. Čečėnai ir totoriai buvo tarp daugelio grupių, kurias buvo siekiama išnaikinti Josifo Stalino laikais.
Prie batalionų prisijungia ir nemažai pabėgėlių iš Rusijos, tarp kurių yra rusų nacionalistų ir net neonacių, kurie priešinasi V. Putinui. Tūkstantiniame baltarusių pulke yra daug šalies prezidento Aleksandro Lukašenkos priešininkų.
Šių kovotojų dalyvavimas kare gali būti naudingas Ukrainai, tačiau tai taip pat gali tapti opia problema Kyjivo vyriausybei: dauguma jų puoselėja ilgalaikes politines ambicijas grįžti namo ir nuversti Rusijos bei Baltarusijos režimus. Ukrainos karininkai atsisakė komentuoti, kaip yra panaudojamos savanorių grupės, o Ukrainos saugumo tarnybos SBU atstovas spaudai atsakė, kad ši institucija už tai neatsako.
Tačiau patys savanoriai sako, kad jie veikia pagal Ukrainos armijos bei žvalgybos tarnybų nurodymus ir su jų žinia. Daugelis jų operacijų yra slaptos, įskaitant ir pavojingas žvalgybos ar sabotažo misijas už kovos linijų.
Atsakydami į Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kreipimąsi, karo pradžioje į Ukrainą sugužėjo tūkstančiai savanorių iš Vakarų šalių, tarp jų ir Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos. Dauguma jų prisijungė prie Tarptautinio legiono, kuris gavo Ukrainos vyriausybės pripažinimą ir tam tikru mastu integravosi į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas.
Praėjusį mėnesį vykusioje spaudos konferencijoje Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas sakė, kad užsienio kariai, kartu su ukrainiečiais ginantys Europos vertybes, atneša tam tikros ideologinės ir politinės naudos.
Jis pridūrė, kad užsienio kariai taip pat įgijo vertingos patirties: „Čia jie patiria, ką reiškia šiuolaikinis karas, technologinis karas, dronų karas ir elektroninis karas. Taigi, manau, kad tai yra abipusiai naudingi mainai.“
Tačiau savanoriai iš buvusių sovietinių respublikų, daugeliu atžvilgiu, yra dar naudingesni.
Jie turi kalbinį pranašumą, nes dauguma jų šneka rusų kalba, kuri yra plačiai vartojama Ukrainoje. Kai kurie jų netgi moka ukrainietiškai, todėl gali lengvai koordinuoti savo veiksmus su Ukrainos kariuomene. Dar kiti, kaip, pavyzdžiui, Kavkazo legionas iš Sakartvelo, netgi turi mūšio lauko patirties, nes anksčiau buvo prisijungę prie NATO vadovaujamų pajėgų Afganistane.
Jų žinios apie Rusiją ir rusus bei jų neapykanta Maskvai paverčia šiuos savanorius gerais Kyjivo slaptaisiais operatoriais. Kai kurie Ukrainos pareigūnai ir įstatymų leidėjai netgi išreiškė paramą jų tikslams. Pavyzdžiui, spalį Ukrainos parlamentas pripažino Čečėnijos Ičkerijos Respubliką, kaip Rusijos okupuotą teritoriją.
Tačiau atsižvelgiant į tai, kad jiems dažnai tenka dirbti už priešo linijų, jie taip pat susiduria su labai didele rizika. Griežtos bausmės lauktų ne tik Rusijos piliečių, bet ir beveik visų kitų Rusijos pajėgų nelaisvėje atsidūrusių slaptų karių.
Vienas naujausiai suformuotų savanorių batalionų „Turan“ yra sudarytas iš tiurkų kalba kalbančių etninių grupių atstovų iš Kaukazo, Vidurinės Azijos ir Rusijos. Jam vadovauja Almazas Kudabekas – pabėgėlis iš Kirgizijos, dirbęs kirpėju Amerikos karinėse bazėse savo gimtojoje šalyje ir Afganistano Kandaharo mieste.
Jis sako į šią grupę atvedęs azerbaidžaniečių, totorių ir Kinijos uigūrų. Jis taip pat labai aistringai kalba apie tiurkiškai kalbančių mažumų patiriamą diskriminaciją ir priespaudą Rusijoje. Vadas tikina, kad Maskva į karą išsiunčia neproporcingai daug šauktinių iš atokių ir skurdesnių Rusijos regionų, įskaitant ir tų, kuriuose gyvena tiurkiškai kalbančios etninės mažumos, kurių šiame kare žuvo daug daugiau nei etninių rusų.
Tačiau A. Kudabekas sako, kad jo dalinio nariai šią neteisybę panaudoja savo naudai, kai vykdo sabotažo misijas Rusijos okupuotose teritorijose ir netgi apsimesdami Rusijos kariais.
„Mes tiesiog norime kovoti su rusais, – sakė bataliono vadas. – Mes žinome, kas jie tokie.“
Nepaisant akivaizdžios jų vertės Ukrainos kariuomenei, etninių batalionų vadai skundžiasi Kyjivo paramos stoka. Čečėnijos bataliono vadas M. Madijevas sakė, kad be ginklų ir amunicijos, daliniai turi patys pasirūpinti maistus, kuru ir įranga.
Rusiško pulko vadas, kraštutinių dešiniųjų nacionalistas, naudojantis slapyvardį Baltasis Reksas, pasakojo susidūręs su daugybe kliūčių, kai netrukus po rusų įsiveržimo nusprendė įkurti šį dalinį.
Nors jis ir jo kolegos savanoriai Ukrainoje gyveno jau kelerius metus, iš pradžių susilaukė nemažai įtarimų, kad jie gali būti Rusijos atsiųsti diversantai. „Į mus buvo nutaikyti ginklai, – tikino Baltasis Reksas. – Turėjome daugybę juokingų ir ne tokių juokingų patirčių, tačiau aš buvau pasiryžęs įkurti šį pulką.“
Bet jie susilaukia ir ukrainiečių palaikymo. Ukrainos savanorių grupė „Bratstvo“, galiausiai, padėjo Rusijos pulkui rasti savo paskirtį, panašią į kitų etninių batalionų, vykdančių karinės žvalgybos ir sabotažo misijas už kovos linijų.
Paskutinėmis minutėmis prieš jam išvykstant į naktinę misiją, Baltasis Reksas pripažino, kad jo tikslas visuomet buvo rasti būdą grįžti namo į Rusiją. Deja, kaip sakė vyras, karas jam parodė, kad vienintelis būdas tai padaryti yra nuversti V. Putiną ir jo vyriausybę.
„Į šalį įsiveržia Rusijos savanorių korpusas, kuris sunaikina dabartinę vyriausybę – tai vienintelis būdas, – teigė karys. – Neįmanoma įtikinti tirono pasitraukti, o bet kuri kita jėga būtų vertinama kaip užpuolimas.“
