Eurostatas skelbia, kad 2017 metais vidutinės valandinės darbo sąnaudos Europos Sąjungoje (ES) siekė 26,8 Eur. Tačiau po šiuo vidurkiu slepiasi didžiulė atskirtis tarp Vakarų ir Rytų šalių. Štai pigiausiai darbo vieta įvertinta Bulgarijoje (4,9 Eur), Rumunijoje (6,3 Eur), Lietuvoje (8 Eur), Latvijoje (8,1 Eur), Vengrijoje (9,1 Eur), Lenkijoje (9,4 Eur). Brangiausios valandinės darbo sąnaudos – Danijoje (42,5 Eur), Belgijoje (39,6 Eur), Liuksemburge (37,6 Eur), Švedijoje (36,6 Eur) ir Prancūzijoje (36 Eur).
Darbo sąnaudas sudaro mokamas atlyginimas, neatskaičius mokesčių, ir su darbo užmokesčiu nesusijusios sąnaudos, pavyzdžiui, darbdavių socialinės įmokos.
Ekonomistė: Lietuvoje galima pigiau pragyventi
„Luminor“ vyriausioji analitikė Indrė Genytė – Pikčienė pastebi, kad jau daugelį metų mūsų padėtis šiame reitinge nesikeičia. Tai – mūsų ekonominės struktūros problema. Mat Lietuvoje vis dar vyrauja mažą pridėtinę vertę kuriantys verslai, darbinantys žemos kvalifikacijos darbuotojus. Tad automatiškai ir atlyginimai tokiose vietose daug žemesni.
„Kadangi bendroje struktūroje tokių darbuotojų yra didžioji dalis, natūralu, kad ir mūsų darbo kaštų rodiklis yra vis dar labai žemas. Bet ta tendencija keičiasi. Matome, kad su startuolių epocha, fintech proveržiu Vilniuje bei ateinančiomis investicijomis į gamybą Kaune, tikėtina, jog aukštesnės kvalifikacijos poreikis darbuotojams didės ir tas Lietuvos ūkio struktūrinis veidas keisis. Augs aukštesnę pridėtinę vertę kuriančių veiklų dalis, didės būrys aukštesnę kvalifikaciją turinčių darbuotojų, kuriems mokamas atlyginimas kels ir bendrą vidaus produktą“, – tv3.lt sako analitikė.
Verta paminėti, kad kai kuriuose sektoriuose Lietuva sparčiau pagal atlyginimų lygį vejasi Vakarų valstybes. Tai informacinių technologijų (IT) bei inžinerijos sektoriai.
Visgi I. Genytė– Pikčienė ragina prisiminti, kad nors čia darbo vietos pigesnės, bet ir pragyvenimas daug pigesnis. Pasak jos, dėl to ir formuojasi toks natūralus atlyginimų atotrūkis nuo kitų šalių.
„Čia mūsų kol kas dar konkurencinis pranašumas, kad Lietuvoje lengviau pragyventi: ir kainų lygis žemesnis, ir atlyginimų pusė žemesnė, ir tuo mes esame patrauklūs investuotojams, kurie ieško pigesnės darbo jėgos. Skirtumas tarp Lietuvos ir Danijos didžiulis. Bet reiktų atsižvelgti, kad Danijoje ir kainos gerokai aukštesnės nei Lietuvoje, ten pragyventi sudėtingiau, tad ir atlyginimai ten turi būti aukštesni nei Lietuvoje. Be to ekonominė struktūra Danijoje kitokia. Šalis – finansinių paslaugų centras ir aukštesnė pridėtinė vertė sudaro didesnę dalį ekonominėje struktūroje“, – teigia analitikė.
Kalbėdama apie Lietuvos konkurencinį pranašumą turint pigias darbo vietas ji pastebi, kad pastarasis mažėja, nes galime pasiūlyti mažiau darbuotojų nei tokios šalys, kaip Rumunija, Bulgarija.
Tikina, kad darbdaviai nelinkę dalintis uždirbtu pelnu
Tuo tarpu Lietuvos profesinių sąjungų pirmininkas Artūras Černiauskas nė nemirktelėjęs patikina, kad Lietuvoje tikrai atlyginimai labai maži. Tačiau Eurostato skelbiamais duomenimis jis nelinkęs tikėti.
„Eurostato duomenys nelabai atitinka visą realybę, nes apmokestinimo sistemos yra visiškai skirtingos ir būtent tos apmokestinimo sistemos neatskleidžia algos dydžio skirtingose šalyse. Tai pagal Eurostatą, kai skaičiuoja pagal bruto darbo užmokestį, didžioji dalis tenka administravimo Lietuvoje tenka darbdavių įmokoms, tai realiai ta statistika nėra tokia tiksli. Kur Vyriausybė žada mokesčių reformą, darbuotojo ir darbdavio mokesčių sujungimą, tai pataisytų padėtį. Žmogus realiai daugiau negautų, bet statistiškai atlyginimas padidėtų ir būtų kokioje 6–7 vietoje nuo galo“, – sako jis.
Tačiau net ir nekalbant apie statistiką, Lietuvos darbuotojų atstovui pasipiktinimą kelia tai, kad darbdaviai skiria per mažai lėšų darbo užmokesčiui. Pasak jo, Latvijoje ir Estijoje darbdaviai, pažvelgus į bendrąjį vidaus produktą, skiria daugiau lėšų algoms.
„Galima aiškiai pasakyti, kad dalis darbdavių, kurie smulkūs, jie nenori dalintis su darbuotojais tuo ką gauna ir mano, kad turi jiems pinigai likti. Darėme tyrimą. Darbo užmokestis Vilniaus mieste ir kituose regionuose skiriasi 30–40 proc., nors atitinkamų įmonių pelningumas, užsakymai, pardavėjai, pirkėjai tokie patys. Ir dėl to sako, kad darbuotojo darbo užmokesčio lygį apsprendžia darbo jėgos pasiūla ir darbo jėgos kaina tame regione. Didesnis darbo jėgos užmokestis sąlygotų vietinį rinkos judėjimą“, – teigia A. Černiauskas.
Jo teigimu, ar tapsime brangesnės darbo jėgos šalimi, priklausys nuo investavimo į darbo vietą, technologinio atsinaujinimo.
„Lietuvoje darbuotojai ganėtinai kvalifikuoti. Emigrantai išvažiavę yra vertinami kaip specialistai, bet kadangi Lietuvoje per mažai investuojama į darbo vietą, netaiko naujų technologijų, dėl to darbo našumas nėra pakankamas ir susidaro įspūdis, kad Lietuva yra pigios darbo jėgos šalis. Bet iš tiesų Lietuva tokia nėra, nėra ir brangios darbo jėgos šalis. Yra kvalifikuotos darbo jėgos šalis. Paskutiniu metu užsienio kompanijos atkreipė dėmesį, kad Lietuva yra labai kvalifikuotos darbo jėgos šalis ir dėl to keičiasi požiūris į Lietuvą“, – tikina Lietuvos profesinių sąjungų pirmininkas.
Pastebėjęs ryšį tarp atlyginimų augimo ir investicijų į technologijas didėjimo: tam tikru laikotarpiu didėja atlyginimai, tuomet pasiekiama riba, atlyginimų augimas mažėja – daugėja investicijų į technologijas, kol vėl pasiekiama riba ir pradedami didinti atlyginimus. Anot A. Černiausko, toks užsisukęs ratas rodo, kad pastaruoju metu sparčiai augus atlyginimams, kitais metais jie nebeturėtų didėti ir prasidės investicijos į technologijas.
