Ekspertė taip pat dalinosi nuomone apie milžinišką Vilniaus skolą, bei dažnai viešojoje erdvėje pasireiškiančius politikus, kiek per drąsiai sau suteikiančius ekonomisto titulą.
Lietuvos darbo jėgos apmokestinimas ir darbo santykių reguliavimas neabejotinai kenkia investiciniam šalies patrauklumui. Jūsų nuomone, kurie šių problemų aspektai turėtų būti sprendžiami pirmiausiai?
Lietuvoje yra susiklosčiusi labai keista darbo santykių kultūra – antai „lietuviškos“ įmonės neretai nesiskundžia nei darbo santykiais, nei MMA dydžiu, nes randa savų būdų kaip tuos reguliavimus apeiti, beje, su darbuotojo sutikimu. Tokioms įmonėms ir MMA didėjimas iki 3000 litų turbūt nepakenktų – atitinkama dalimi tiesiog būtų sumažinamas etatas ir tiek.
Paskatas tokiems apėjimams sukuria ir egzistuojantis darbo apmokestinimas, kai žmonės tiesiog nemato didžiosios tenkančių mokesčių dalies (Sodros įmokų), tad nelabai suvokia, ką praranda.
Užsienio investuotojai, kuriems toks požiūris dažniausiai nepriimtinas, skaidriai norinčios dirbti lietuviško kapitalo įmonės susiduria su įvairiais formaliais reikalavimais, kurie labiau ribojantys nei tose šalyse, kurios garsėja itin aukštu darbuotojų apsaugos lygiu.
Dėl šios keistos kultūros labai didelis klausimas, ką atneštų darbo santykių pakeitimai – neabejotinai palengvintų sąlygas sąžiningiems ir doriems darbdaviams, tačiau galbūt dar labiau atrištų rankas neturintiems skrupulų.
Kitų šalių statistika ir patirtis nepatvirtina, kad aukštas darbuotojų apsaugos lygmuo ir aktyvios profesinės sąjungos būtinai lemia aukštesnį nedarbą, tam pakanka pažvelgti į Skandinavijos šalis. Tačiau akivaizdu, kad socialinis dialogas jose iš esmės kitoks, nei Lietuvoje ar kokioje Pietų Europoje.
Visgi, pakeitimams būtinybės yra, galbūt pirmiausia galima būtų spręsti mažiau kontraversiškus dalykus. Apmokestinimui pertvarkyti kosmetiniai pakeitimai netinkami: galima dar šimtu kitu padidinti NPD, bet esant dabartinei socialinio ir sveikatos draudimo tvarkai, tai nelabai pakeis neigiamas paskatas sukčiauti.
Kita vertus, nemanau, kad nėra erdvės ir tokiai radikaliai permainai, tik jai bent pradžioje reikėtu rezervuoti išteklius, o juk juos valdžiai norisi rezervuoti ir kitiems dalykams. Tad čia – prioritetų klausimas.
Šiais metais keliskart buvo užsimenama apie perdėm didelę Vilniaus savivaldybės skolą. Kokią įtaką skola daro miesto raidos sklandumui? Ar realu ją sumažinti artimiausiu metu?
Skola, valstybės ar savivaldybės yra vienodai problemiška tuo požiūriu. Kuo ji didesnė, lyginant su ekonomikos dydžiu, tuo didesnė augimui ant kaklo. Žinoma, jeigu skolos padidėjimas susijęs su produktyviomis investicijomis, kurios ateityje padidins BVP, dar galima manyti, kad toks skolos perkėlimas ateities kartoms, kurios naudosis investicijų vaisiais, yra ganėtinai logiškas ir moralus.
Tačiau taip jau yra, kad dažniausiai tokios skolos būna susijusios su elementariu gyvenimu ne pagal pajamas. Lietuva ne pagal pajamas gyveno praktiškai visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį ir nuolat augino skolą. Nenuostabu, kad ištikus krizei skola išaugo ženkliai, nes bandymas staiga gyventi pagal pajamas, ekonomikai smunkant keliolika procentų, galėtų baigtis visiška griūtimi.
Vilniaus savivaldybė nutarė sekti valstybės pavyzdžiu ir skolą taipogi ėmėsi auginti dar spartaus ūkio augimo laikais, tad atėjusi krizė ir sumenkusios savivaldybės pajamos situaciją tik pablogino. Papildoma Vilniaus savivaldybės bėda, mano nuomone, yra ta, kad tikrovė tik neigiama, ieškant kažkokių išorės priešų ir kaltininkų dėl susidariusios situacijos. Tuo tarpu šioje savivaldybėje kaip niekur kitur sudėtinga apčiuopti tikrąjį problemų mastą, mat oficialioji savivaldybės skola yra tik problemos dalis, likusi dalis iškaišiota po visas savivaldybės ūkio kerteles.
Merui atrodo, kad jam tiesiog kažkas skolingas daugiau pinigų ir jų gavus problemos būtų išspręstos. Tačiau prisimenant Vilniaus skolos istoriją, jos raidą iki sunkmečio, ambicijas ir projektus, kurie buvo vykdomi neturint jokio finansavimo šaltinio, nesu optimistė. Galbūt padės sugriežtinti biudžeto įstatymai, tačiau turint omenyje, kad neskaidrumui sąlygų yra gana daug, o savivaldybių administracinė priežiūra gana formali, t.y. neužtenka kompetencijos įvertinti įvairius sandorius ir schemas, į kurias veliamasi, ypač per pavaldžias įmones, tokie vietos valdžios „pokštai“ galimi ir ateityje.
Ir tai nėra vien Lietuvos problema. Lietuvoje vietos valdžios finansų keliama rizika, turint mintyje, kad savarankiški savivaldybių biudžetai tesiekia apie 3 procentus BVP, yra santykinai nedidelė.
Viešojoje erdvėje kai kurie politikai neretai mėgsta pabrėžti turimą ekonomisto išsilavinimą, nors jų žodžiai visiškai prasilenkia su bet kokia ekonomine logika. Ar tokios tendencijos nediskredituoja ekonomisto profesijos ir ekonomistų-praktikų?
Pirmiausia – ekonomikoje nėra nieko akivaizdaus. Net jeigu atrodo, kad supranti, kas buvo praeityje, visiškai nereiškia, kad ateitis būtinai atrodys taip pat, net jeigu aplinkybės bus panašios. Tad abejojančių, ar ekonomika apskritai yra mokslas, tebėra daug. Visgi, netrukdytų būti nuoseklia asmenybe, jeigu tik domiesi ekonominės minties raida, ekonomistų ginčų šaknimis ir vykstančiomis diskusijomis bei supranti žanro apribojimus.
Deja, daugelis politikų ar kitų viešų asmenų, kurie mėgsta save vadinti ekonomistais ir net tai pabrėžti, toliau privalomos literatūros savo studijų metais nėra nuėję. O jeigu tie metai buvo prieš 30-40 metų, tai dažnai tų laikų mokymas ir buvo tas vienintelis. Tokie kalbėtojai apie rinkos ekonomiką dažniausiai prisirankioję kokių nors draiskalų iš skirtingų operų ir bando juos jungti į ekonominį mokymą.
Pavyzdžiui, Lietuvoje yra kone gero tono ženklas aiškinti, kad mokesčiai turi būti maži, nes kitaip jie neigiamai veikia ekonominį aktyvumą ir taip nuo mažens mums kalė libertarai, tačiau pensijos ir biudžeto išlaidos kultūrai, viešajai tvarka, krašto apsaugai ir visam kam turi būti kažkokios „europinės“ ir „orios“, nes mes čia kuriame gerovės valstybę „kaip visoje Europoje“.
Logikos viešasis diskursas tikrai stokoja, bandomi sau apsivilkti pavyzdžiais, kurie netinka dėl įvairių priežasčių, o pamąstymų prieštaringumo neleidžia suvokti žinių stygius. Bet kiek ironizuodama pasakysiu, kad visokios nuokalbos naudingos bent tuo, kad studentams galima praktiniais pavyzdžiais iliustruoti, kaip negalima nusišnekėti.
Žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo publikacijos apie finansiniu burbulus akcijų ir NT rinkose. Jūsų manymu, ar tokie burbulai egzistuoja? Jei taip, ar įžvelgiate grėsmių Lietuvai?
Apie burbulus lengviau pasakyti, kad jie „egzistavo“, nei kad jie egzistuoja šiuo metu. Prisiminkime, kad konvenciniai, ES mastu sutarti matavimai ir iki krizės nerodė Lietuvoje ar Ispanijoje esat burbulą. Dalis ekonomistų bandė įspėti apie tokį pavojų. Kiti atkakliai neigė. O turim tai, ką turim. Ir taip buvo ne vien Lietuvoje.
Šiuo metu nepanašu, kad Lietuvoje išgyventume kokio naujo „burbulo“ požymius ar kad jam formuotis būtų prielaidų. Be to turime ir daugiau įrankių užbėgti įvykiams už akių. Visgi, net Nobelio ekonomikos premijos laureatas R. Schilleris nesiima vienareikšmiškai jų kam nors diagnozuoti. O gal kam artimesnis kitas laureatas, E.Fama, teigęs, kad apskritai nėra tokio dalyko. Tai tik dar kartą įrodo, koks nevienareikšmis dalykas yra ekonomika ir kaip daug dalykų sužinome, deja, bet post factum.
