„Le Monde Dyplomatique“ yra įtakingas Prancūzijos žurnalas, pateikiantis svarbiausių užsienio politikos įvykių analizę. Žurnalas leidžiamas 350 tūkst. egzempliorių tiražu ir dažniausiai atstovauja kairuoliškoms pažiūroms. Nuo šių metų kovo žurnalui vadovauja Serge‘as Halimi. Siūlome susipažinti su jo straipsniu, kuriame jis prancūzų auditorijai pristato Gruzijos bei Rusijos karinio konflikto analizę. Manome, kad ši analizė padės geriau suprasti Prancūzijos valdžios politiką konflikto metu.
Klausimas, kas pradėjo karą Kaukaze, neturėtų mūsų itin dominti. Prabėgus vos savaitei po Gruzijos invazijos, du puikiai žinomi Prancūzijos komentatoriai pareiškė, kad visa tai yra sena istorija. Įtakingas JAV neokonservatorius parėmė tokį požiūrį. „Žinoti, kas pradėjo karą, nėra labai reikšminga. Šis karas neprasidėjo dėl Gruzijos prezidento Mikhailo Saakašvilio neapsiskaičiavimo. Šį karą Maskva bandė išprovokuoti jau senokai“ – rašė Robertas Kaganas.
Abi hipotezės yra vertos viena kitos. Jei per Olimpiados atidarymo ceremoniją kas nors kitas, o ne M. Saakašvilis, Niujorko Kolumbijos universiteto absolventas, būtų pradėjęs karą, ar Vakarų sostinės ir žiniasklaida būtų galėjusios pateisinti tokį simbolinį veiksmą?
Istoriją sekti yra lengviau, kai iš anksto nusprendžiama, kas yra geriečiai ir blogiečiai. Geriečiai, tokie kaip Gruzija, turi teisę ginti savo teritorinį integralumą nuo kaimyno remiamų separatistų. Blogiečiai, tokie kaip Serbija, turi susitaikyti su mažumos teise į apsisprendimą arba priešingu atveju laukti NATO bombardavimų. Šios istorijos moralas tampa dar aiškesnis, kai ginti savo valstybės sienų proamerikietiškas M. Saakašvilis iš Irako atšaukia 2 tūkst. Gruzijos karių, kuriuos jis buvo nusiuntęs vykdyti invaziją į šią šalį.
Kalbėdamas rugpjūčio 16 dieną George‘as W. Bushas pristatė Jungtinėms Tautoms rezoliucijos projektą, kurioje raginama gerbti „Gruzijos suverenitetą, nepriklausomybę ir teritorinį integralumą. Skelbiama, kad Gruzijos valstybinės sienos turi būti gerbiamos kaip ir kiekvienos kitos valstybės.
Tik JAV turi teisę veikti vienašališkai, kai ji nusprendžia (arba mano), kad jų saugumui kyla pavojus. Realybėje viskas vyksta paprasčiau: JAV žaidžia Gruzijos pusėje prieš Rusiją, Rusija žaidžia Pietų Osetijos ir Abchazijos pusėje, kad „nubaustų“ Gruziją.
Du Pentagono dokumentai atskleidžia JAV siekį sulaikyti Rusijos atgimimą nuo pat 1992 metų, kai šalis buvo atsidūrusi griuvėsiuose. Kad užtikrintų, jog JAV hegemonija, kuri prasidėjo pirmojo Persijos įlankos karo metais ir žlungant Sovietų Sąjungai, taptų nuolatinė, Pentagonas pareiškė, kad yra būtina „įtikinti konkurentus, kad jiems daugiau nebereikia siekti didesnio vaidmens pasaulinėje arenoje“. Jei tai nesuveiks, JAV turės juos „įtikinti“. Pagrindiniu taikiniu tapo Rusija – „vienintelė galia pasaulyje, galinti sugriauti JAV“.
Ar mes galime priekaištauti Rusijos lyderiams, kad šie priešinosi, kai Vakarai skatino „spalvotąsias revoliucijas“ Ukrainoje ir Gruzijoje, priėmė į NATO buvusias Varšuvos pakto nares ir nusprendė Lenkijos teritorijoje dislokuoti JAV raketas? Juk visa tai yra JAV politikos dalis, kuria siekiama susilpninti Rusiją, jos režimą arba politiką? „Rusija tapo didele galia, o tai neramina“ – sutiko Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernardas Kouchneris.
Rizikingos JAV strategijos Afganistane architektas Zbigniewas Brzezinskis neseniai paaiškino JAV didžiosios strategijos esmę: „Per Gruziją mes turime priėjimą prie naftos ir netrukus turėsime priėjimą prie dujų, kurios yra ne tik Azerbaidžane, tačiau ir Kaspijos jūroje, ir dar toliau Centrinėje Azijoje. Taigi šiuo atžvilgiu, ši vieta mums yra labai svarbi strategiškai“. Z. Brzezinskis negali būti kaltinamas nenuoseklumu: dar Boriso Jelcino laikais jis ragino išstumti Rusiją iš Kaukazo ir Centrinės Azijos, kad Vakarai galėtų užsitikrinti energetinių išteklių tiekimą.
Šiandien Rusija atsigauna, o JAV sekasi sunkiau, ir negana to, naftos kainos kyla. Savo prezidento provokacinių veiksmų auka tapusi Gruzija susilaukė smūgių iš trijų pusių.
