Kalbėdamas apie Baltijos šalis ekonomistas sako, kad Estijos ekonomika nors ir augo daugiau, tai dar nėra stiprus išsiveržimas, tad situacija visose trijose šalyse ganėtinai panaši.
Komentuojant eksporto rodiklius matyti, kad eksportas pirmąjį šių metų ketvirtį augo 9,4 proc., o antrąjį - iki 12 proc. Eksportas pralenkė ir importo augimą, o pagrindine eksporto partnere išlieka Rusija.
„Jei Rusija neprarado eksporto partnerės nr. 1 pozicijos, kai ekonomika stagnavo, tai dabar tuo labiau, kai jos ekonomika atsigauna, nepraras. Tai labiau ne lietuviškos kilmės prekės, bet reeksportas. Tie verslininkai, kurie ten reeksportuoja, tai net nenori dairytis į Vakarų rinkas.
G. Nausėda: būtų sunku įsivaizduoti Lietuvą, kaip brangiausią šalį
Santykinai besitraukianti rinka yra Lenkijos, sulėtėjęs eksportas į Ameriką, matyt, dėl susilpnėjusio dolerio kurso neapsimoka eksportuoti, tik palaikyti eksportą dėl geografinės diversifikacijos“, – komentavo jis.
Kalbėdamas apie sumažėjusią restoranų ir maitinimo įstaigų apyvartą G. Nausėda pastebėjo, kad tai galėjo būti tik laikini rodikliai dėl Vilniaus oro uosto uždarymo, tačiau jei tokie duomenys tęsis, reiškia, kad gyventojų vartojimas nebepadės augti Lietuvos ekonomikai taip sparčiai kaip anksčiau.
G. Nausėda pripažino, kad iš kitų Europos Sąjungos šalių išsiskiriame pagal infliacijos lygį. Ir artimiausią pusmetį lygis išliks panašus: SEB analitikai prognozuoja, kad vidutinė metinė infliacija Lietuvoje šiemet turėtų siekti 3,3 proc., o kitąmet sumažėti iki 2,8 procento. 2019 metais vidutinė metinė infliacija turėtų būti 2,5 procento. Tuo tarpu Lietuvos ekonomika turėtų augti sparčiau nei anksčiau tikėtasi: BVP augimo prognozė pakelta šiais metais nuo 3,2 iki 3,7 proc., kitų metų iki 3,2 proc., o 2019 m iki 3 proc.
„Vidutinis darbo užmokestis šių metų pusmetį gali būti kuklesnis, nes jau bus statistikoje lyginama su 380 Eur, tai spartumo tiek nebelems minimalios mėnesio algos pakėlimas. Taip pat matome, kad nedaro lygiui mažėjant atlyginimų augimas spartėja. Tai kelia disproporcijas tarp darbo našumo ir vidutinio darbo užmokesčio. Baltijos šalyse nebėra jokio sutapimo tarp darbo našumo ir užmokesčio augimo. Ar tai problema? Paslaugos: statybos, maitinimas ir pan. gali perkelti didėjančias sąnaudas į kainą daug lengviau, bet daug sunkiau į dirbamąją pramonę perkelti sąnaudų kainą, nes jie konkuruoja pasaulinėse rinkose.. Negali ten pasišakoti su savo norais perkelti didėjančias sąnaudas į produkcijos kainą“, – sako ekonomistas.
Be to, jis pabrėžia, kad kainos vis dar Lietuvoje mažesnės nei ES vidurkis, ir tas kainų augimas ims slopti tik tada, kai pasieksime tą viduriuką.
„Kai vanduo inde pasieks maždaug tą lygį, kuris yra euro zonoje, infliacija turėtų sustoti. Būtų sunku Lietuvą įsivaizduoti kaip brangiausią Europos šalį, nebent PVM taikytume 30 proc. Tiek Baltijos šalys, tiek visa Europos Sąjunga pasižymi palankia makroekonomine situacija. Net ir esant silpnoms profsąjungoms darbo užmokestis auga, infliacija Baltijos šalyse dvigubai didesnė nei ECB tikslinis orientyras 2 proc., o likusios šalys net nepatempia iki to procento ir ECB tai įvardija kaip problemą“, – komentuoja jis.
SEB analitikai prognozuoja, kad šiais metais vidutinis mėnesinio bruto darbo užmokesčio metinis augimas turėtų siekti 8 proc., 2018 ir 2019 m. – 7 proc.
Pasaulio ekonomika kyla į kalną
Kalbėdamas apie pasaulinės ekonomikos būklę G. Nausėda situaciją palygina su kopimu į kalnu. Visos šalys kopia, tačiau nevienodai.
Kalbant apie Jungtines Amerikos Valstijas ekonomistas išskiria vidaus vartojimą, kuris stringa, tačiau investicijos ir eksportas atrodo neblogai. Problema, kad Donaldas Trumpas nevykdo savo priešrinkiminių ekonomikos gerinimo pažadų.
Kinijos šių metų prognozė yra geresnė nei praeitų metų rezultatas. Prognozėse numatomas tam tikras minkštasis nusileidimas 2019 m.
Rusijoje prasideda kuklus 1–2 proc. augimas. Pagrindinė priežastis – kylančios naftos kainos. Prognozuojama kitiems metams kaina 55 doleriai už barelį, o 2019 m. – 60 dolerių už barelį. „Kalbant apie lietuviškas degalines valiutų euro ir dolerio kursų santykį dar reikia įvertinti, tad doleriui silpstant euro atžvilgiu kainos kyla ne taip smarkiai ir skųstis nereikėtų“, – prideda jis.
Iš euro zonos ekonomikos augimo buvo tikėtasi net mažiau, tad euro zona lenkia lūkesčius.
„Nebe Vokietija vienintelis ir viską lemiantis garvežys, bet ir Pietų Europos konkurencingumo reikalai pagerėję ir bankų tvarkymasis į priekį pasistūmėjęs. Neseniai pasibaigę Vokietijos rinkimai paliko tam tikrų klausimų, bet makroekonominiu požiūriu euro zona atrodo neblogai“, – sako jis.
Vertinant Europos Centrinio Banko kiekybinio skatinimo programą, teigiama, kad ECB kol kas neturi paskatos grįžti prie normalių palūkanų. Tad skolininkams laikas palankus, bet indėlininkams ne.
„Artimiausioje ateityje BVP augimas euro zonoje nelėtės, net gali spartėti. Antra gera žinia – biudžeto deficitas šiuo metu sudaro tik 1,5 proc. ir tai išplečia galimybes fiskalinei politikai tapti efektyvesne“, – sako jis.
Neišnaudotą euro zonos potencialą G. Nausėda nurodo investicijas į technologinį atsinaujinimą, kurį toliau gali lėtinti geopolitiniai veiksniai.
„Gamybos pajėgumai euro zonoje yra labai aukšti ir tokioje situacijoje tikiesi, kad bus daugiau investuojama į naujus įrengimus, plėtrą, technologijas, bet šios investicijos neįsibėgėja. Ko gero priežastys globalios: neapibrėžtumas, geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose, net Ispanijos Katalonijos krizė gali veikti ateityje, „Brexit“ baigtis. Ir ta lūkuriavimo politika nėra labai džiuginanti. Geopolitika lemia stipriai investavimą“, – sako jis.
Krizė ateis iš centrinių bankų pusės
Makroekonomikos apžvalgoje G. Nausėda prabilo apie galimą krizę: „Šį kartą krizė gali ateiti iš centrinių bankų pusės“.
Pasak jo, iki kol buvo fiksuotų valiutų kursų programa, monetarinių burbulų tikimybė buvo žema, tačiau „Breton Woods“ sistemai 1997 m. pasikeitus, keičiasi ir situacija. Būtent centriniai bankai, supirkdami vertybinius popierius, ėmė kurti finansinius burbulus.
„Tuomet, jei kokia šalis norėjo išlaidauti, jai greitai pareidavo atsiskaitymo lapelis. Sistema savireguliavosi, tačiau jai žlugus centriniai bankai buvo paleisti, galėjo daryti ką nori, monetarinių stabdžių nėra ir tai periodiškai sukelia krizes, nes finansinis turtas užauga iki to lygio, kad investuotojai nepasitiki, jog tos kainos augs toliau, kreditoriai skolininkais nepasitiki, nori atsiimti paskolas arba neišduoda naujų, prasideda krizė griūtis. Centriniai bankai po 2008 metų krizės patys įėjo į rinką ir pradėjo pirkti finansinį turtą. Taip jau sukeldami monetarinius burbulus. Finansinių aktyvų vertinimas teoriškai aukščiausias per istoriją. Ir tai gali sukelti naują ekonominę krizę. Jei tai krizei lemta būti, o jai, matyt, vis tiek lemta būti, tik neaišku kada, tai ji gali pareiti iš šios pusės“, – sako ekonomistas.
Kitaip tariant, SEB analitikai numato, kad šiuo metu infliacija nekelia didesnio pavojaus, todėl centriniai bankai turi laisvas rankas tęsti ekspansinę, t.y. į realiosios ekonomikos augimą, o ne infliacijos pažabojimą sufokusuotą politiką. Anksčiau ar vėliau tai turėtų padėti sugrąžinti į darbo rinką ilgalaikius bedarbius ar kitus ekonominio ir socialinio gyvenimo užribyje atsidūrusius žmones.
Vis dėlto apžvalgoje rašoma, kad kita vertus, centriniai bankai privalo įvertinti riziką, kad pernelyg ilgai vykdoma nulinių palūkanų normų politika gali lemti ekonomikos perkaitimą, o tuomet tektų karštligiškai staigiai užtraukti pinigų politikos „rankinį stabdį“, sukeliant krizę finansų sektoriuje.
Pasak G. Nausėdos, centriniai bankai imasi dėl to priemonių.
„FED stabdo kiekybinį skatinimą, palaipsniui palūkanų normą didins. ECB turėtų šiais metais paskelbti, kad kitus metus dar šešis mėnesius tęsis kiekybinio skatinimo politika. Palūkanų normose – indėlių neigiama palūkanų norma bus padidinta kitais metais, o ta pagrindinė nulinė palūkanų norma bus judinama 2019 m. ir metų pabaigoje pasieks 0,5 proc., prognozuoja ekonomistai. Kol kas nelabai kas tikisi, jog per ateinančius metus kas keisis“, – nurodo G. Nausėda.
