Kalbėdamas apie kunigystę vyras pasakoja, kad kunigu tapo ieškodamas gyvenimo prasmės. Iš pradžių jis galvojo tapti gydytoju, o kadangi daug skaitė ir jo šeimos namai buvo nukrauti knygomis, lietuvių kalbos mokytoja siūlė jam tapti literatūros kritiku, tačiau galiausiai suprato, kad tai jo nedomina.
Po mokyklos, pagal privalomą tvarką, jis atsidūrė kariuomenėje, kur tarnavo dvejus metus. Grįžęs patraukė į kunigų seminariją. Toks sprendimas nebuvo visiškai netikėtas – anksčiau jis patarnaudavo mišiose Šančiuose, Kaune.
Kunigas po seminarijos mokslus tęsė ir toliau: Romoje baigė teologijos magistratūrą ir doktorantūrą. Dabar kunigas A. Valkauskas – kepelionas Rukloje.
„Jeigu formaliai – kapelionui priklauso karių ir jų šeimos narių sielovada. Pradedame nuo rytinės rikiuotės. Vėliau būna pratybos. Kartais kalbamės apie įvairius dalykus, įvykusius šeimose. Ateina pasiguosti, kas skiriasi, kas prarado artimus .
Būną, kad pirmą komuniją eina, kas krikštijasi, kas tuokiasi. Kiekvieną sekmadienį laikomos mišios. Taip yra taikos metas. Karo metu būtų dar sudėtingesnis dalykas. Kiekvienas iš žmonių turi teisę iškeliauti pas Dievą, tai vyksta ir karių laiminimas, kad jeigu jie iškeliautų, būtų ramūs dėl to, jog pateks pas Dievą“, – pasakoja kapelionas.
Padeda iš meilės žmonėms
Prieš daugiau nei 15 metų A. Valkauskui vyskupas paskyrė ypatingą užduotį – išlaisvinti sielas. Egzorcistu gali tapti tik tas žmogus, kuris atitinka keturis kriterijus: neturi būti labai jaunas, negali būti lengvatikis, reikalingas išsilavinimas ir gyvenimas turi būti integralus – kalbos ir darbai turi būti lygiaverčiai.
„Man pirmoje vietoje yra darbas kariuomenėje, o egzorcizmas yra labiau iš gailesčio ir meilės žmonėms, kurie yra bėdoje. Tai labai specifinė tarnystė: ji vargina, už ją negalima imti jokios aukos. Prieš kiekvieną maldą turi pasninkauti, prieiti išpažinties, būtų gerai, jeigu egzorcistas pats kam nors duotų auką.
Kalbama malda priverčia atsistoti Dievo akivaizdoje. Pasninkaudamas Dievui atneši auką ir parodai pasiryžimą. Išmalda reiškia, kad atiduodu dalį savo lėšų, gerbūvio, laiko, vardan gėrio. Dabar apskritai išmalda nėra labai populiari: niekas nieko veltui duoti nenori. O išmalda padengia daugybę nuodėmių, nes atiduodi savo dalį ir taip peržengi savo godumą, todėl kalba eina apie dorybes.
Gali pilna gerkle sakyti, kad kažką padarei, bet iš tikrųjų pats nieko negali – tai padaro Dievas. Už tai ir kyla savotiškas noras išnykti ir viską atiduoti Dievui – dėl kito žmogaus išlaisvinimo“, – sako kapelionas.
A. Valkauskas sako, kad neskaičiuoja, kiek kartų teko atlikti šias maldas, skirtas išlaisvinti žmogų iš piktosios dvasios gniaužtų. Neveda ir užrašų apie tai, kas vyksta maldos metu, kaip jaučiasi, nors, sako, kad visai norėtų prisiminti, kaip atrodė tie pirmieji kartai.
Neturėk kitų dievų
Kapelionas pasakoja, kad dažnai žmogų apsėda ir dėl nesąmoningai atliktų veiksmų – tatuiruotės ar iš egzotinių šalių parsivežti suvenyrai. Tačiau didžiausią įtaką tam turi palaidas gyvenimas ir pagrindinių Dievo įsakymų laužymas.
„Apsėsti gali dėl pirmo Dievo įsakymo nesilaikymo (neturėk kitų dievų, tik mane vieną) – burtai, burteliai, prietarai, bioenergetikai, ekstrasensai, visos rytietiškos apeigos, kurios dabar yra madoje – visi šitie dalykai iš tikrųjų yra demoniškos kilmės.
Po to – penktas Dievo įsakymas – nežudyk. Visi kraujo praliejimai, muštynės, bandymai žudytis, narkotikai. Viskas, kas griauna žmogaus kūną. Galiausiai šeštas įsakymas – nepaleistuvauk. Visos perversijos, pornografijos.
Tai irgi niekina žmogaus asmenį ir iš jo padaro parodiją. Visi dalykai, kurie griauna Dievo ir žmogaus santykį, verčia žmogų iškamša, karikatūra. Neapykanta, neatleidimas labai traukia blogas jėgas. Net nekalbu apie visus tiesioginius blogius – satanizmą“, – aiškina jis.
Kapelionas pasakoja, kad žmonės galvoja, kad dabar leis sau pagyventi laisvai, tačiau nesusimąsto, kad kiekvieną dieną už juos vyksta reali kova.
„Kartais būna, kad prisitatuiruoja nesąmonių, net nežinodami jų reikšmės. To ir užtenka. Arba prisikabina kažkokių ženkliukų. Iš egzotinių šalių parsiveža visokiausių kaukių, kaip suvenyrus, nors ten ritualinė kaukė ir nesupranta, kad tas daiktas yra pašvęstas kažkokiai dvasiai.
Ir tai yra konkreti būtis – labai stipri ir protinga. Mes gyvi tik Dievo apsaugos dėka, nes tie demonai tokie galingi, kad iš mūsų nieko neliktų per sekundės dalį. Tie, kas dar nėra su tuo susidūrę, galvoja, kad visa tai yra juokai“, – sako jis.
Sielą pardavęs vaikinas
Kunigas teigia, kad bioenergetikai, ekstrasensai yra šamanizmo atmainos. Tuo užsiimantys žmonės puikiai supranta, kad yra dvasių pasaulis, tačiau nesusimąsto, kokių pasekmių gali sulaukti trikdydami nusistovėjusią tvarką ir ramybę.
„Negalima pasitikėti net tais ekstrasensais, kurie sako, kad jiems padeda aukščiausiosios jėgos. Jie yra labai gudrūs – sako, kad už jus meldžiasi, pataria nueiti pas kunigą, mišias užsakyti. Tai yra tik priedanga.
Buvo atvejis, kai vienas iš būrėjų savo klientui liepė eiti pas egzorcistą, nes jau nebegalėjo nieko padaryti. Arba jie patys klaidoje gyvena ir nesupranta, kam tarnauja. Tai vyksta dėl to, nes aplink sukasi dideli pinigai“, – sako A. Valkauskas.
Tačiau kapelionas pasakoja, kad teko susidurti ir su atveju, kuomet vaikinas sąmoningai sudarė sutartį su piktąja dvasia. Rado ją internete, atsispausdino ir pasirašė. O tada prasidėjo cirkai.
Kunigas nurodo, kad sunku pasakyti, kaip tiksliai elgiasi apsėsti žmonės, nes tai labai individualu, tačiau yra keli bendri principai, kuriuos atpažinus vertėtų sunerimti.
„Apsėsti žmonės nebepakenčia šventų dalykų – tai labai rimtas ženklas. Taip pat gali kalbėti svetimomis, neatpažįstamomis kalbomis, žinoti tai, ko jam nederėtų žinoti. Būna, kad vaidenasi namuose, gęsta šviesa. Maldų pakęsti nebegali, kartais net į bažnyčią įeiti, tačiau tai tikrai nėra taisyklė. Kiti ir komuniją gali priimti.
To vaikino atveju išvis buvo keisti reiškiniai: jis įeidavo į savotišką būseną, važiuodavo į kapines vartyti paminklų. Kryžiumi krisdavo žemyn galva. Būna, kad padavus apsėstam žmogui kryžių jis iš pradžių negali jo laikyti, o vėliau pradeda jį versti žemyn. Apverstas kryžius – satanistinis, antikristinis ženklas“, – nurodo jis.
Žmogus turi norėti pasikeisti
Tai, kad žmogus apsėstas neišduos jokie išvaizdos pokyčiai. Viskas išaiškėja tik per maldą ir susidūrus su šventais dalykais.
„Labai įdomu, pavyzdžiui sako: „aš gėriau, bandžiau atstatinėti savo gyvenime tvarką“, tada uždedi jam ranką, pradedi melstis ir klausi, ką dabar jaučia. Dažniausiai per žmogų pradeda eiti toks drebulys, lyg elektros srovelė.
Bet be paties žmogaus pagalbos ir įsipareigojimo keisti gyvenimą nieko nebus. Paplito įsitikinimas, kad atvažiavus ir kartą pasimeldus viskas bus gerai. Tai labai naivu. Taip nebūna. Kai pasakai žmogui, kad turės padaryti namų darbus ir padavus sudarytą sąrašą, jie to net girdėti nenori.
Nuo Dievo valios priklausys ar pavyks tam žmogui padėti – nepasakysiu Dievui kaip turi būti. Šiaip iš esmės malda visada veikia, jeigu žmogus pats to nori. Jeigu nepripažins, kad reikia pagalbos, bus labai sunku.
Pats žmogus turi suprasti, kad jis yra bėdoje ir jam reikalinga pagalba. Velnias bijo nuolankumo. Jeigu žmogus pilnas arogancijos – kaip jam padėsi. Čia kaip ir narkomanijos atvejais. Dažnai jie įsitikinę, kad jie priklausomi, todėl nieko negali padaryti patys ir tik Dievas gali juos išgelbėti. Velnias nepakenčia dviejų dalykų: meilės ir nuolankumo. Todėl tie, kurie eina melstis už apsėstą žmogų turi suprasti, kad tai daro iš meilės. Artimieji turi parodyti meilę. Bet ji turi būti tikra“, – sako kunigas.
Klyksmai – banalu
„Buvo atvejis, kai patys gydytojai-psichologai siunčia pas mus. Žmogui įtarti asmenybės sutrikimai, tačiau vaistai neveikė. Aišku, jeigu žiūrėti plačiau, tai ir ligos atveju Dievas gali išklausyti ir išgydyti, bet šioje vietoje tik toks prašymo dalykas, nes jeigu bus apsėdimas vyksta tikra kova. Jeigu žmogus apsėstas, o tu jį vien tik girdysi vaistais negerai, tačiau ir atvirkščiai – jeigu tik melsiesi, kai reikalinga ir medicinos pagalba, tai nieko nebus“, – sako A. Valkauskas.
Pasak jo, dabar labai daug išpaikintų žmonių, kurie nepratę prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą ir dėl to negali pakovoti už save. Tokiais atvejais padėti žmogui ypač sunku.
„Labai sunku padėti narkomanams. Turėjome atvejų, kai žmogus pradėjo vartoti 15 metų. Asmenybės pas jį nėra, charakterio nėra, valia palaužta. Apsėdimas akivaizdus. Liūdni vaizdai“, – pasakoja jis.
Kunigas pasakoja, kad tai kas vyksta manifestacijos metu iš tiesų panašu į filmuose rodomus siužetus. Skiriasi tik tai, kad filme nepavyksta perduoti tikrosios jaučiamos įtampos.
„Būna ir klyksmų, riksmų, šokinėja, spjaudo, daro visokias figūras. Liūdna nebūna. Smagu irgi nebūna. Tai, ką jaučia dalyvaujantis niekaip negali parodyti. Čia yra priešiškos jėgos jutimai.
Visi atvejai yra panašūs. Jau gana banalūs pasidarė tie klykimai ir rėkimai. Skiriasi tik kelios detalės. Šlykštus iš tikrųjų šis dalykas. Buvo vienas atvejis, kai vyras išlaisvinimo metu buvo pakilęs į orą. Laimei, kad išlaisvinimas ir įvyko tą pačią dieną, nors taip būna labai retai. Apie tai išgirdę žmonės klauso išpūtę akis, jie negali suprasti, kad tai vyksta realybėje. Tačiau tai realybė ir žaidimų čia nėra.
Seansų metu kalbama labai įdomiai. Tau pataiko į pačias jautriausias vietas. Arba būna, kad kokis dvi valandas meldiesi ir staiga tu išgirsti: „Ko tu stengiesi? Kas tau jie: brolis, sesuo? Eik geriau pailsėsi“. Tokių niuansų labai subtilių būna.
Turėjome tokį vieną atvejį, kad mirė vienas atpažįstamas žmogus, o praėjus vos dienai ar dviem po jo mirties meldėmės dėl vienos moters sielos. Staiga išgirdome: „ko dėl jos stengiatės? Reikėjo geriau iš to išvaryti“, – pasakoja egzorcistas.
Išlaisvinimo malda
Tai, kiek truks išlaisvinimas negalima numatyti, nes tai priklauso nuo pačio žmogaus pasiruošimo. Išlaisvinimo maldos metu dalyvauja ir šeimos nariai, kurie yra liudininkai. Jie reikalingi, jeigu kažkas nutiktų maldos metu.
„Piktoji dvasia galvoja, kad turi teisę į tą žmogų, nes jis ją įsileido į savo buitį, gyvenimą. Kol žmogus pats pilnai neatsiverčia į tikėjimą ir nepradeda melstis ir nuoširdžiai tikėti, tol nieko nebus. Yra trukę pusantrų – du metus, kai teko melstis kelis kartus per savaitę po valandą“, – apie ilgiausią maldą pasakoja jis.
Dalyvaujantiems išlaisvinimo procese didelio pavojaus nėra – piktoji dvasia negali taip lengvai pereiti į kitus žmonės. Juokaudamas kunigas priduria, kad tai ne gripas. Tačiau šeimos nariai turi būti pilni malonės ir pakrikštyti. Vienintelės aplinkybės, kuriomis piktoji dvasia gali apsigyventi juose manifestijos metu, žmogus labai bijo, smalsauja arba pats palaiko netinkamą gyvenimo būdą.
Kunigas sako, kad šios pareigos, nors ir labai šviesios, tačiau labai varginančios. Jeigu išlaisvinimo maldą kalbi sekmadienį, tai tik trečiadienį atslūgsta nuovargis.
„Tai reikalauja daug fizinių ir psichologinių jėgų. Čia lyg savanoriškas lipimas ant kryžiaus – darai tai iš meilės žmogui, nors be to gyvenimas būtų paprastesnis ir lengvesnis“, – sako A. Valkauskas.
