Lietuvoje besilankantis katalikų kunigas filipinietis Leo gamindamas siekia skleisti Dievo žodį ir išmintį, o tai darydamas jis subūrė ir ištikimą gerbėjų būrį socialiniuose tinkluose. Jis pasakoja, kad su maisto gaminimu jis susipažino gana anksti – nuolat gamindavo savo šeimai, o vėliau ir kitiems kunigams.
Svajonė – gaminti popiežiui
Kunigas Leo pasakoja, kad per savo gyvenimą jis yra studijavęs kulinariją, tad šią sritį iš tikrųjų išmano. Pasak jo, viena svarbiausių jo pareigų yra pamaitinti alkstančią bandą, ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, nes jeigu to nepadarys – ji išeis kitur.
„Esu įsitikinęs, kad vieną dieną gaminsiu ir pačiam popiežiui. Aš dėl to nuoširdžiai meldžiuosi ir tikiuosi, kad mano maldos bus išklausytos. Daug metų meldžiausi, nes norėjau tapti naudingas bažnyčiai, Dievas išklausė šias maldas“, – sako jis.
Jaunystėje kunigas šoko breiką ir užsiiminėjo kovos menais. Jis juokiasi, kad tai nulėmė, jog gimė 1970-aisias, o ir tuo užsiimti buvo smagu. Tačiau vėliau suvokė, kad abi šios veiklos turi savo pliusų ir minusų: gali būti ne tik smagios, bet ir pavojingos.
„Supratau, kad breikas ir kovos menai iš tikrųjų gali būti naudingi, kaip kunigui, nes dabar atrandu kalbą su jaunais žmonėmis. Man tai buvo hobis, bet vėliau tapo dalimi mano kunigystės“, – pasakoja jis.
Paklaustas, kodėl pasirinko sielos vedlio kelią, kunigas juokauja, kad tokį sprendimą priėmė išsiskyręs su mergina. Tačiau po akimirkos jis surimtėja ir pasakoja, kad pradėjęs ieškoti savo pašaukimo jis turėjo galimybę rinktis daryti taip, kaip daro kiti, arba daryti tai, ką sako Dievas.
„Supratau, kad sekdamas Dievą aš nebūsiu atsiskyręs nuo pasaulio, o būsiu jo dalimi. O sukdamas pasaulietišku keliu, jame neturėsiu ryšio su Dievu. Tad pasirinkau tokį pašaukimą, kuris buvo tarsi tiltas tarp šių pasaulių. Lotyniškai „tiltas“ yra „pontiff“ – taip vadinamas ir Popiežius. Tad tai supratau, kaip kvietimą tapti Dievo pasiuntiniu žemėje“, – prisimena jis.
Gamindamas atranda ryšį su Dievu
Kunigas Leo įsitikinęs, kad gyvenimas turėtų būti ne nuobodus, o įvairus, kaip ir maistas: jeigu jis bus lengvas ir minkštas – dantys praras savo aštrumą, tačiau jeigu visada bus sunku kramtyti – taps sunku suvirškinti siunčiamą žinią.
„Tikiu, kad jeigu kažką mylite visada stengsitės jį pamaitinti skaniausiu maistu. Kai aš gaminu maistą, man patinka, kai žmonės turi galvoti, ką jie valgo. Klausimai simbolizuoja, kad jiems nėra nuobodu. Daugybė žmonių galvoja, kad bažnyčia nuobodi.
Kodėl bažnyčioje nuobodu? Nes niekas neužduoda klausimų. Tas klausimas, kurio reikėtų paklausti yra, kuo Dievas stengiasi mane pamaitinti? Kai pradedi to klausinėti, tu supranti, kad tarnauti žmonėms nėra lengva, nes tam reikia tam tikrų metodų“, – sako jis.
Pasak kunigo, sielovada ir kunigystė dera tobulai: tereikia pažiūrėti į Jėzaus duotą pavyzdį – jis pamaitino minias, o vėliau pats tapo maistu – vynu ir duona.
„O dar svarbiau – visiems savo mokiniams jis sakė: „Pasirūpinkite, kad visi žmonės nukeliautų į dangų“. O kas yra dangus? Šventė. Trokštate nukeliauti į dangų, jeigu esate alkanas.
Aš stengiuosi, kad žmonės jaustų alkį to, ką Dievas gali jiems suteikti. Kartais jis nori duoti žmonės kai ką kartaus, o kartais saldaus arba kažką neįprasto. Tad man atrodo, kad mano siunčiama žinia yra labai krikščioniška, nes kai aš patiekiu maistą, aš suteikiu ir Jėzaus siųstą malonę. Jis maitino minias. Tą darau ir aš“, – įsitikinęs jis.
Maistas sujungia žmones
Susitikimai su šiuo dvasininku įkvėpė ne vieną šeimą dažniau gaminti kartu ir valgant bendrauti ne tik tarpusavyje, bet ir su Dievu. Kunigas Leo konsultuoja poras, kurių santykiai klostosi ne taip, kaip norėtųsi. Tad vienas iš dažniausiai sulaukiamų klausimų yra, ką jis gali išmanyti apie santuoką būdamas kunigu.
„Na, aš išmanau pakankamai, kad nenorėjau sukurti savo šeimos, nes tai nebuvo mano pašaukimas. Jeigu jums atrodo, kad kunigai turi aukotis, taip, mes turime. Tačiau mūsų nuotaka – bažnyčia yra labai atlaidi, nes aš galiu atlikti išpažintį.
Vyras ir žmona turėtų daryti tą patį: išmokti vienas kitam atleisti, o vienas geriausių būdų tai padaryti, yra išmokti vienas kitą maitinti, nes pykčiai prasideda tuomet, kai vienas iš jų jaučiasi nepatenkintas, ištroškęs“, – sako jis.
Pasak jo, santuoka yra tikrosios meilės ženklas, kurį patvirtini įsipareigojimu. Be to, ji sudaroma ne tarp dviejų žmonių, o tarp trijų: vyro, moters ir Dievo.
„Svarbu klausytis ne tik vienas kito, bet ir Dievo. Švęskite ne tik santuokos metines, bet ir kiekvieną mėnesį – dieną, kai susituokėte nueikite į pasimatymą ir išklausykite vienas kitą. Maistas yra ne tik „Instagram“ nuotraukoms, bet gali sujungti žmones.
Šių dienų pasaulis yra labai susiskaldęs, o juos sujungti gali tik dialogas – tačiau dialogui reikia ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Tad aš tikiu, kad geras maistas gali priversti žmogų nutilti ir klausytis, nes pilna burna kalbėti negalima“, – juokiasi jis.
Dvasininkas stengiasi parodyti sutuoktiniams, kaip išmokti kalbėti ir klausyti įvairiuose santykių lygiuose: nuo pirmosios pažinties iki „kol mirtis mus išskirs“ ir visais tarpiniais etapais.
„Visą tai išmokau bendraudamas su daugybe porų iki jų santuokos ir susituokus, kai jie išgyvena sunkius etapus. Geriausia ginčų pusė yra ta, kad tuo metu jie bent jau kalbasi. Reikia išmokti, kaip kalbėti vienas su kitu. Reikia pasinaudoti įvairiais skoniais, net ir kartumu“, – sako jis.
