.jpg)
Penktąsias narystės NATO aljanse metines Lietuvos krašto apsaugos sistema sutinka sumažėjusi, atsisakiusi jaunimo patriotinio auklėjimo funkcijų, pagraužta korupcijos ir nežinanti, kaip gins priešų užpultą valstybę.
2004 m. kovo 29 d. Zoknių oro uoste nusileidę Belgijos karališkųjų karinių oro pajėgų amerikietiški naikintuvai F-16 ant savo sparnų atskraidino istorinį įvykį – tą dieną Lietuva tapo svarbiausios Vakarų demokratinių šalių karinės-politinės sąjungos (NATO) nare, nors dar 1999 m. prancūzų ir vokiečių politikai įrodinėjo, kad Baltijos šalys negali priklausyti NATO, nes jų neįmanoma apginti nuo Rusijos. „Ūkininko patarėjo“ paprašytas Rytų geopolitikos studijų centro direktorius, politologas Laurynas KASČIŪNAS komentuoja, ką Lietuva laimėjo, priklausydama organizacijai, kuri dėl strateginio bendradarbiavimo su Maskva atsisako daugelio savo istorinių principų.
- 2004 m. į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) įstojusi Lietuva turėjo daug didesnę kariuomenę, du trečdalius jos sudarė privalomosios karo tarnybos šauktiniai, mūsų šalis laikėsi teritorinės gynybos doktrinos, buvo pasiryžusi atremti bent vieną rusų kariuomenės diviziją ir nusiplauti 1940 metų gėdą. Dabar, po penkerių narystės aljanse metų, simboliška profesinė Lietuvos kariuomenė pasipildo daugiausia darbo biržoje kitokių pasiūlymų negavusiais naujokais, krašto apsaugos sistemos vadovybė didžiausią dėmesį skiria tarptautinėms misijoms, o šalies gynybos spragas dangsto 5-uoju NATO sutarties straipsniu. Ar narystė NATO aljanse Lietuvai nepadarė „meškos paslaugos“ – krašto saugumas dabar priklauso ne nuo mūsų pačių, bet nuo NATO, Jungtinių Valstijų ir Rusijos santykių – kai jie blogėja, pavojus mūsų nepriklausomybei didėja?
- Įstoję į NATO, galime pasinaudoti agresorių atgrasymo priemone (taip neretai vadinamas Šiaurės Atlanto sutarties 5-asis straipsnis). Teritorinė gynyba skamba patriotiškai, bet koks skirtumas, ar mūsų ginkluotosios pajėgos atremtų vieną, dvi, gal net tris priešo divizijas, atsilaikytų tris ar penkias dienas – lemiamas veiksnys vis viena būtų kolektyvinė NATO sąjungininkų pagalba.
Mūsų kariuomenė iš esmės dabar rengiama ne šalies teritorijai ginti, o ekspedicinėms užduotims. Tačiau mainais gavome NATO partnerių įsipareigojimą nepalikti mūsų nelaimėje, taip pat aljanso naikintuvų pamainas, pridengiančias mūsų „Achilo kulną“ (Lietuvos teritorinę oro erdvę).
NATO turi prasmę tol, kol ši organizacija naudinga didžiosioms valstybėms (pirmiausia, žinoma, Jungtinėms Valstijoms). Amerikiečiai „globalizuoja“ NATO, rengia operacijas už euroatlantinės erdvės ribų (Afganistane, Irake). Mažiesiems aljanso nariams, saugumo vartotojams, nori nenori tenka prisitaikyti prie tokios politikos. Žinoma, iš Lietuvos niekas neatėmė teisės nuolat priminti partneriams istorinę NATO paskirtį – kolektyvinę gynybą. Juk priežastis, dėl kurios buvo įkurta NATO, neišnyko. Ją negailestingai priminė Rusijos agresija Gruzijoje. Mūsų politikai galėtų įtikinti NATO strategus, kad Vakarams grėsmę kelia ne tik Afganistane įžūlėjantys talibai, bet ir dar gana silpnai į aljanso gynybos sistemą integruoti NATO pakraščiai – Baltijos šalys.
Turime susikurti NATO ateities viziją, pasistengti, kad ją nuolat girdėtų partneriai, ir privalome kaip įmanydami stiprinti tuos aljanso elementus, kurie labiau apsaugotų mūsų šalį.
- Anksčiau kariuomenė buvo laikoma mažiausiai korumpuota valstybės struktūra. Likimo ironija, bet kaip tik tada, kai Lietuva tapo NATO nare, kitaip tariant, įstojo į svarbiausią demokratinių šalių karinį-politinį klubą, nuolat išgirstame, kad už dešimtis milijonų litų įsigyjami Lietuvai visai nereikalingi minų paieškos laivai, visuomenė vedžiojama už nosies, neva kariuomenė patikimai apginkluota 10 mln. JAV dolerių kainavusiomis amerikietiškomis raketų paleidimo sistemomis „Javelin“ („Ietis“), rusiškus tankus T-72 paverčiančiomis rūkstančia metalo laužo krūva, nors iš tiesų šis prieštankinis ginklas iš amunicijos sandėlių ištraukiamas tik žiopliams palinksminti per kariuomenės ir visuomenės vienybės šventes. Afganistaną atstatinėjanti Lietuvos kariuomenės vadovybė nederlinguose tos šalies smėlynuose ir kalnų tarpekliuose už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus sodina lietuviškus ąžuoliukus, su vietinėmis apgavikų firmomis sudarinėja kontraktus, po to skubiai juos turi nutraukti. Vadinasi, vakarietiškos dvasios mūsų posovietinėje kariuomenėje nepadaugėjo?
- Iš tikrųjų, kai kurie kariuomenės pirkiniai nelabai gali būti panaudoti šaliai ginti. Bet aš nenorėčiau krašto apsaugos sistemos vienintelės rišti prie gėdos stulpo ar nevykusius pirkinius sieti su Lietuvos naryste Šiaurės Atlanto aljanse. Neskaidrių dalykų kupina visa mūsų kasdienybė. Juk ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama ne visada atitenka tiems, kam turėtų būti skirta, bet ar jos atsisakiusi Lietuva šiandien galėtų išsiversti?
- Mažiausiai tris kartus kviestiniai NATO oro policininkai paliko neginamą, „apnuogino“ Baltijos oro erdvę – 2004 m. britai, nepatenkinti Zoknių oro uosto danga, vėlavo į misiją dvi savaites, vokiečiai 2005 m. pražiopsojo rusų naikintuvą įsibrovėlį, o šiemet danų pilotai „dėl prasto oro“ (apledėjusių pakilimo takų) kovo 11-ąją neatskrido į Vilnių dalyvauti Nepriklausomybės dienos iškilmėse. Nors Lietuvos valdžia labai nori, kad tokia NATO oro policijos misija Baltijos šalyse tęstųsi amžinai, bet ar galima pasikliauti oro erdvės sargais, kurie sugeba veikti tik esant komfortiškoms sąlygoms, o rusų MiG`ų pasirodymas Lietuvoje jas tikrai sujauktų?..
- O ką siūlytumėte vietoj NATO oro policijos? Kol kas kito pasirinkimo nėra. Ne tik dėl to, kad savo naikintuvų eskadrilės mes nepajėgūs sukurti ir išlaikyti. 1999 m. daugelis vokiečių ir prancūzų analitikų tvirtindavo, kad Baltijos valstybės negali priklausyti NATO, nes yra neapginamos nuo „trečiųjų šalių“ agresijos. Nors tos mistinės „trečiosios šalies“ pavadinimas buvo nutylimas, niekam nekilo abejonių, kas turėta galvoje. Tačiau ilgainiui NATO tapo labiau politine nei kolektyvinės gynybos sąjunga. Rusijos valdžia savo piliečius vis dar gąsdina NATO baubu (ypač prieš rinkimus ir kitus svarbius vidaus politinius įvykius), oficialiai prieštarauja aljanso plėtrai, tačiau Kremlius iš tiesų nelabai bijo dabartinės NATO.
Susiklosčiusiomis aplinkybėmis išeitis tik viena – dar labiau integruoti mūsų kariuomenę (taip pat ir karines oro pajėgas, oro erdvės stebėjimo tarnybas) į aljansą.
- Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis teigė, kad šauktinių kariuomenė atliko ir tam tikras socialines funkcijas – apsaugojo dalį jaunuolių nuo klystkelių. Sausio 16-ąją Seimo langus daužė daug neturinčių kur išlieti girtos narsos vaikinų, kuriems pagal naująją krašto apsaugos koncepciją jau nebesiuntinėjami šaukimai į tikrąją krašto apsaugos tarnybą. Ar šiuolaikinę NATO šalį būtinai turi ginti samdiniai?
- NATO jau nebe ta organizacija, kuri buvo sukurta 1949 metais. Ypač smarkiai ji pasikeitė per pastaruosius 19 metų. Padažnėjo NATO veikla už aljanso ribų. Naujoms užduotims reikalingi kitokie vykdytojai. Lietuvos kariuomenei irgi reikia taikytis prie dabartinių NATO raidos krypčių. Norėdama aljanse būti pastebima ir įvertinama, Lietuva turi ugdyti profesionalius karius NATO ekspedicinėms pajėgoms. Aišku, dėl to neleistina užmiršti pareigos apmokyti Lietuvos piliečius ginti savo kraštą.
- Rusijos agresija Gruzijoje turėjo perlieti Lietuvą tarsi šaltas dušas, priversti susivokti, šalia kokios geopolitinės „juodosios skylės“ gyvename, skubiai keisti krašto apsaugos koncepciją, prisiminti, kad NATO sutartis – ne tik 5-asis, bet 3-iasis straipsnis, įpareigojantis užpultas Aljanso šalis pačias gintis tol, kol Šiaurės Atlanto taryba ir NATO karinio planavimo komitetas įgalios kitas nares suteikti pagalbą. Tačiau Lietuvos Valstybės gynimo taryba ir toliau laimina kariuomenės mažinimo planus, išlydi naujas karių pamainas į Afganistaną, atitraukia juos iš Irako, atsižvelgdama į naujosios Jungtinių Valstijų administracijos geopolitines nuostatas. Ar Lietuva pasroviui nenešama į 1940 m. aklavietę?
- Deja, ne Lietuvos elgesys yra lemiamas veiksnys. Esminis dalykas – kur nudreifuos NATO. Ar NATO ir Rusijos taryba, aljanso bendradarbiavimas, tarkime, su Australija, Japonija neišplaus aljanso 5-ojo straipsnio pagrindų? O jis juk apsaugo Lietuvą nuo „tremties“ atgal į „pilkąją saugumo zoną“. Toks scenarijus neatmestinas, jeigu, pavyzdžiui, Amerikai NATO pasidarytų visiškai nebeįdomi.
Aišku, Lietuvai būtų gerokai naudingesnė „šaltojo karo“ laikų NATO, bet praeitis nebegrįš. Nepaisant mūsų ir kitų pokomunistinių šalių pastangų išsaugoti senąją NATO „šerdį“ (5-ąjį straipsnį), kolektyvinės gynybos principai nebesvarbūs nei JAV, nei kitoms didžiosioms šalims. NATO ir toliau prisitaikys prie naujos pasaulio geopolitinės aplinkos arba šios organizacijos apskritai neliks. Tokio prisitaikymo kaina - atsisakoma istorinių NATO principų.
2001 m. gruodį, kai Vakarų šalių sostinėse jau sklandė NATO ir Rusijos tarybos idėja, du garsūs amerikiečių politologai Džeremis Rozneris (Jeremy D. Rosner) ir Ronaldas Asmusas (Ronald D. Asmus) laikraštyje „Washington Times” parašė straipsnį „Tik nesuteikite Rusijai teisės vetuoti NATO sprendimus”. Kol kas Rusijai dar nepavyko giliai įsiskverbti į NATO. Tačiau naujajai, prezidento Barako Obamos (Barack Obama) vadovaujamai JAV administracijai labai reikalinga Maskvos parama Irano branduoliniams polėkiams sutramdyti, strateginio nusiginklavimo sutartims sudaryti ar pratęsti, kontroliuoti, kad neplistų masinio naikinimo ginklai. Už tai Rusija gali kai ko pareikalauti. Kiltų grėsmė, kad NATO taps „dviejų lygių organizacija” – svarbiausius reikalus tarpusavyje sprendžia didžiosios valstybės, o mažieji, silpnesnieji NATO nariai tampa bebalse „apatine grandimi”. Tačiau aš vis dar viliuosi, kad užteks saugiklių, jog taip neatsitiktų…
Klausinėjo „Ūkininko patarėjo” korespondentas Arnoldas Aleksandravičius
