Pagal išsikeltus tikslus Lietuvoje iki 2020 metų ne mažiau nei 48,7 proc. 30–34 metų populiacijos turi būti su aukštuoju išsilavinimu. Eurostatas pateikia, kad jau 2016 m. šis skaičius siekia 58,7 proc. Tai vienas geriausių rezultatų ES. Anksti mokslą palikusių skaičius iki 2020 metų turi siekti mažiau nei 9 proc. 18–24 metų populiacijos, Lietuvos rodiklis 2016 m. – 4,8 proc.
Savo tikslus Lietuva sėkmingai vykdo ir atsinaujinančioje energetikoje. Užimtumo lygis po krizės stiebėsi į viršų ir, Eurostato duomenimis, 2016 metais Lietuva pranoko 2020 metų tikslus 2,4 proc. Užimtumo lygis tarp 20–64 metų amžiaus žmonių turės siekti 72,8 proc., o praeitais metais jau pasiektas 75,2 proc.
Tačiau vienoje srityje progresuoti sekasi sunkiai. Tai žmonių skaičius, kuriems gresia skurdas ar socialinė atskirtis. Siekiama, kad šis skaičius iki 2020 metų sumažėtų iki 814 tūkst., o 2015 m. duomenimis jis siekia 857 tūkst.
Skurdo mažinimas – didelis Lietuvos iššūkis
Ekonomistai šiuos Lietuvos rodiklius vertina dvejopai. Pripažįstama, kad skurdas ir socialinė atskirtis – itin kritiškos sritys, tačiau išskiria mintys, ar situacija gali pasitaisyti.
„Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas komentuoja, kad Lietuvai didžiulis iššūkis biudžeto pinigus nukreipti į žmogiškąjį kapitalą, o ne į viešuosius pirkimus bei bandymus įsisavinti ES paramos lėšas. Pasak jo, reikia investuoti ne į naujas miestelio trinkeles, o į žmogų.
„Sunkiai sekasi mums tvarkytis su ta bėda, nes yra dalis objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Objektyvių – tam tikros darbo rinkos ir verslai yra globalūs. Tiems specialistams tos įmonės savininkai pagrįstai gali mokėti europines pajamas, o jei įmonė orientuota tik į vidaus rinką ir kokiame mažesniame miestelyje neturi savo prekės ženklo, naudoja pasenusias technologijas atsiranda milžiniškas skirtumas milžiniškas. Čia ekonominė priežastis – kai ekonomika dar yra besivystanti, vis dar vejasi tas turtingas valstybes Lietuva, tai vieni iššoka aukštai ir kaip lygus su lygiais konkuruoja su Vakarų valstybėmis, o kiti atsilieka“, – nurodo jis.
Kitą priežastį jis įvardija kaip lyderių trūkumą. Jo teigimu, nėra žmogaus, kuris įneštų inovacijas ir skatintų miestelį pasitempti.
„Vilniuje žmogiškojo kapitalo skirtumas jau palyginus didelis. Ten ir daug su aukštuoju išsilavinimu, angliškai kalbančiųjų. Tai labai sunku, kad tie regionai pasivytų, bet kitas dalykas, kuris rėžia akį, yra socialinė politika. Mūsiškė yra ganėtinai silpna, socialinės apsaugos žmonės turi labai nedaug: pensijos mažos, nedarbo draudimas ir kitokia pagalba vis dar yra ganėtinai fragmentuoti.
Lietuva turi tinkamai nukreipti pinigus ir į tinkamus žmones, nes kitaip jie pinigus pragers. Labai priklauso nuo lyderių kaimuose, nėra to elito, arba jis nuskurdintas. Mokytojai ar gydytojai turėtų būti kaip ir elitas mažų miestelių, bet jie uždirba mažai, yra prispausti“, – mano ekonomistas.
Jis neatmeta galimybės, kad iki 2020 metų socialinė atskirtis gali dar ir padidėti. Mat nors bedarbių skaičius mažėja ir pensijos auga, taip pat ir daugiau uždirbančiųjų pajamos kyla.
„Skaičiuojama mediana, bet kadangi skirtumus augina Vilnius ir Kaunas, tai žmonės nespės vytis. Mes kažkiek sumažinti galim, bet išliksim vieni iš didžiausią pajamų nelygybę turinčių valstybę ir atitinkamai skurdo procentą“, – sako jis.
O SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas sako, kad jau 2016 metų rezultatas turėtų būti daug geresnis būtent dėl pastarųjų priežasčių: pensijų bei neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimo. Visgi galvos jis neguldo, kad tikslą pasiekti pavyks.
„Didžiausia pajamų nelygybė ir, kodėl Lietuva taip prastai atrodo, glūdi pensininkų ir daugiavaikių šeimų lygyje. Tai pensijos kitais metais tikriausiai vėl augs. Pajamų nelygybė turėtų mažėti. Ar pavyks pasiekti tikslų? Klausimas. Tačiau kol kas bent jau ne atgal einama, o pirmyn“, – įsitikinęs jis.
Džiaugtis dėl pasiekto užimtumo lygio nereiktų
Ekonomistai komentuoja, kad nemažą įtaką geram užimtumo rodikliui padarė emigracija. Ž. Maurico nuomone, dėl užimtumas tik dar labiau didės – bus jaučiamas darbuotojų trūkumas.
T. Povilausko teigimu, būtent dėl to ir nereikėtų džiaugtis, mat dėl mažėjančio gyventojų skaičiau ir darbo jėgos, kils problemos.
„Užimtumui ir nedarbo lygiui pirminė įtaka ateina iš ekonominė situacijos. Šiais metais tikrai greitai nieko neatsitiks ir bedarbių nepadaugės, bet dar yra 2–3 metai, tai per juos ekonominis ciklas gali pasisukti. Pernelyg džiaugtis nereikia, bet manau, kad galbūt bandoma išvengi 2008 metų scenarijaus, kai Lietuva labai nukraujavo ir turbūt grįšime prie pirmojo klausimo – pajamų nelygybės.
Finansinė krizė turėjo labai didelę įtaką pajamų nelygybės padidėjimui, nes iki krizės, atrodo, kad mes šitoje kovoje gerai kovojome, bet Lietuvoje labai stipriai krito ir užimtumas ir darbo užmokestis. Po krizės atsiiminėjama pozicija“, – sako T. Povilauskas.
Apibendrinus, nors Lietuva ir turi savų problemų, gali atrodyti, kad jai tikslus pasiekti sekasi daug lengviau nei likusioms ES šalims.
Anot T. Povilausko, tai visiškai natūralu, kadangi mes augame nuo žemesnio taško nei kitos Vakarų valstybės.
„Tuo kažkiek reikia pasidžiaugti, bet kartu ir reikia suprasti, kuo mes artėsime arčiau Europos sąjungos, tuo tie augimo tempai bus mažesni. Nepamirškime, kad ir pati ES investuoja į mus labai daug. Natūralu, kad mes gaudami nemažas ES paramos injekcijas, jos turi virsti mažesne oro tarša ar didesniu užimtumu. Kad nebūtų pinigai išleisti veltui“, – konstatuoja ekonomistas.
Pagrindiniai ES siekiai 2020 metams
Užimtumas: 75 % 20–64 metų žmonių turėtų turėti darbą.
Moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra (MTTP) bei inovacijos: 3 % ES BVP (viešosios ir privačiosios investicijos) turėtų būti investuojama į MTTP bei inovacijas.
Klimato kaita ir energetika: šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis turėtų būti sumažintas 20 %(arba net 30 %, jei tam bus tinkamos sąlygos), palyginti su 1990 m. rodikliais; 20 % energijos turėtų būti gaminama iš atsinaujinančiųjų šaltinių; energijos vartojimo efektyvumas turėtų būti padidintas 20 %.
Švietimas: reikėtų užtikrinti, kad mokyklos nebaigiančių moksleivių dalis nebūtų didesnė nei 10 %; reikėtų užtikrinti, kad ne mažiau kaip 40 % 30–34 metų asmenų turėtų aukštąjį išsilavinimą.
Skurdas ir socialinė atskirtis: reikėtų bent 20 mln. sumažinti skurde gyvenančių ir socialiai atskirtų žmonių arba žmonių, kuriems tai gresia skaičių.
