Kartu su 2013 metais baigėsi ir ilgai lauktas bei iššūkiu vadintas Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai. Paskutinėmis metų dienomis, nudirbus visus darbus, pirmininkavimo komandos šventė, dirbusieji prie projekto vieni kitiems žėrė pagyrimus ir džiūgavo, kad „egzaminas išlaikytas gerai“.
Prie komandos džiaugsmo prisidėjo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė bei politologai – brandi Lietuva padarė viską, ką galėjo, ko iš jos buvo tikimasi. Šventinę nuotaiką iki aukščiausio taško pakylėjo ir piliečiai – „Baltijos tyrimų“ surengtos tradicinės apklausos metu net 42 procentai kalbintųjų pirmininkavimą ir Rytų partnerystės viršūnių susitikimą Vilniuje įvardijo kaip svarbiausią Lietuvos įvykį 2013 metais. Tylant fanfaroms belieka paklausti – ar pasibaigus pirmininkavimui paprastam lietuviui ES tapo artimesnė ir mielesnė?
Euroentuziazmo bangos pretekstas
Lietuvą pavadinti abejinga ES būtų sunku. Praėjus beveik dešimtmečiui nuo įstojimo į ES euforijos, Eurobarometro duomenys rodo susigyvenimą, o per antrąjį 2013 metų pusmetį įvykusius renginius surinkta statistinė informacija ir vertinimai – susidomėjimą. Pirmininkavimo metu lietuviai teigė išmanantys savo, kaip ES piliečių, teises (52 proc.) ir patvirtino turintys pakankamai informacijos apie jas (62 proc.). Šiais klausimais lenkiame ne tik ES vidurkį, bet ir tokias centrinės Europos šalis kaip Slovėnija ir Vengrija.
Taigi pirmininkavimo projektas, daugiausia laikomas politinio elito iššūkiu ir interesu, buvo nesvetimas ir piliečiams. Pirmasis to ženklas ir tikras euroentuziazmo bumas pasireiškė Užsienio reikalų ministerijai paskelbus kvietimą savanoriauti pirmininkavimo renginių metu. Vos per porą dienų užsiregistravo 500 norinčiųjų, tad teko vykdyti atranką, kad būtų atrinkti 80 laimingųjų. Pasak ministerijos atstovų, tarp savanorių buvo ir moksleivių, ir studentų, ir jau dirbančių asmenų.
Vėliau ėjo pirmininkavimo programa, kurios metu aktyviai stengtasi nepamiršti Lietuvos piliečių. Vienokiu ar kitokiu būdu, sėkmingai ar su šlubuojančiu organizavimu į lietuvių „europeizavimą“ įsitraukė Europos Parlamento informacijos biuras Lietuvoje, mokyklos, Užsienio reikalų ministerija, aktyvios jaunimo organizacijos, europarlamentarai ir t.t. Siekta, kad kuo daugiau lietuvių, ypač jaunimo, dalyvautų su ES piliečio teisėmis ir pareigomis susijusiose veiklose, domėtųsi europinėmis aktualijomis ir kuo geriau susipažintų su tolimais ir sunkai suvokiamais ES valdžios centrais – Briuseliu, Strasbūru ir Liuksemburgu.
Strategijų įvairovė gali būti verta pagyrimo – nuo stipriai išaugusio publikacijų apie ES skaičiaus laikraščiuose ir naujienų portaluose, iki laimimų kelionių į Briuselį, nuo eurodebatų iki socialinių tinklų žinių viktorinų. Lietuvos piliečiams rengiamą informacinę kampaniją stiprino ir pati Sąjunga – 2013 metai buvo paskelbti Europos piliečių metais. Lietuvius dalyvauti įvairiuose ES konkursuose ir renginiuose kvietė ir kitos šalys, pabendrauti atvyko aukščiausio rango pareigūnai (pavyzdžiui, ES Komisijos pirmininko pavaduotoja Viviane Reding).
Be to, buvimas „ES rampų šviesoje“ išrankiausius lietuvius palepino ir tokiais renginiais kaip Europos Komisijos informacinių ir ryšių technologijų konferencija ir paroda „ICT 2013: Create, Connect, Grow”. Naujausi pasiekimai, įkvepiantys pasakojimai, garsūs verslininkai, kritika, kontaktai – kiekvienas galėjo rinktis pagal savo skonį. O kur dar Rytų partnerystės verslo ir jaunimo forumai.
Apžvelgus galimybių įvairovę ir pasiūlymų gausą keliamas klausimas patogiai susiaurėja – ar paprastas lietuvis domėjosi, mėgavosi ir naudojosi tuo, ką atnešė pirmininkavimas?
Anoniminis lietuvio balsas
Tačiau baigiantis pusmečiui aiškiau piliečių džiaugsmo dėl pirmininkavimo ES Tarybai užfiksuoti nepavyko... Žinoma, džiaugėsi valdžios atstovai, politologai ir aktyvistai – bet tik kažkaip chaotiškai.
Pabandžius žvilgtelti į Eurobarometrą laukė staigmena – po sėkmingo Lietuvos pirmininkavimo idėja, kad turime mažai įtakos ES, paplito labiau. Pavasarį darytų apklausų metu nuomonę, kad vienas balsas Sąjungoje yra nieko vertas, išsakė 65 procentai apklaustųjų (nuomonės neturėjo 11 proc.). O 2013 metų gruodį, praūžus visiems renginiams, jau 67 procentai respondentų aiškino, kad negali nieko pakeisti ES.
Kadangi politikai ir kiti ekspertai nuomones reiškia pasitelkdami žiniasklaidą ir socialinius tinklus, žinant jų prieinamumą piliečiams nuomonės apie pirmininkavimą galima ieškoti ir čia.
Komentarų tikrai netrūksta – pagrindiniai naujienų portalai visą pusmetį žinių apie ES teikė daugiau negu bet kada, o pirmininkavimo „karūnos brangakmeniu“ laikomo Rytų partnerystės viršūnių susitikimo metu džiaugėsi išskirtiniu temos skaitomumu. Tačiau atskyrus masę komentarų, kuriuose burnojama ant kaimyno dėl visų įmanomų problemų, vainojami politikai ir tiesiog dalijamasi sukauptu keiksmažodžių bagažu, likusiuose apie ES bendrai atsiliepiama neigiamai.
Pavyzdžių toli ieškoti nereiks – užtenka pažiūrėti į poros iš penkių pagrindinių Lietuvos naujienų portalų straipsnius, kurie nušvietė Europos galingųjų susirinkimą ir mūšį dėl Ukrainos Vilniuje vykusiame Rytų partnerystės susitikime. Po vienu kelias valandas rašytu ir pildytu straipsniu randame 40 komentarų.* Net 11 iš jų yra akivaizdžiai neigiami – Sąjunga kaltinama dėl suprastėjusių gyvenimo sąlygų, įkalinančių paskolų, homoseksualizmo propagandos, savanaudiškumo, elektrinės uždarymo ir netgi nepriklausomybės praradimo. O štai teigiami komentarai – tik du. Juose kitiems nuomonę reiškiantiems komentarams siūloma pasidomėti, kaip iš tikrųjų veikia ES ir kokia būtų Lietuvos dabartis ir ateitis be narystės šioje organizacijoje.
Kitame naujienų portale tą patį renginį nušvietusiam straipsniui komentatoriai nepagailėjo net 493 komentarų.** Deja, teigiama nuomonė ir čia nedominuoja. Tik šįkart daugiau šalto dušo teko pačiam pirmininkavimui. Lietuviai nesikuklindami keiksnojo pirmininkavimą už svaistūniškumą, Europos lyderius už Lietuvos problemų nematymą ir korupciją, prezidentę ir politikus už žmonių pasirinkimą emigruoti ir skurstančią visuomenę. Ne vienas pasirinktais terminais ES lygino su Sovietų Sąjunga... Paskutinis komentaras, parašytas praėjus kelioms dienoms po renginio, rodo, kad pirmininkavimas gali tapti ir biurokratijos klestėjimo sinonimu (kalba netaisyta): „Suteikti Lietuvai teisę atstovauti Europos Sajungai yra absurdas! Kaip gali tureti balsa tokios salies biuroktatai, kaip gali atvyke is Europos klerkai valgyti ir gerti, plepeti visokias nesamones, priimineti suvenyrus?Ar jie apsimeta, ar tikrai nezino, kad cia sukurta biurokratine-korupcine-policine valstybe ir jauni zmones nepragyvena is savo atlyginimu? Kad cia padorios algos mokomos ir vis didinamos tik aukstiems biurokrotams ir teisejams? Gal dar smogiamiesiems policijos padaliniams. Geda!“.
Pavyko rasti ir keletą balsų UŽ – už laisvą žmonių judėjimą ES, už galimybę rinktis, gauti finansavimą, sulaukti investicijų, būti pripažintiems. Tiesa, prie tokių straipsnių kiti rašytojai ir skaitytojai prideda bent po dešimtį minusų.
Kas iš to, kas iš to?
Taigi, vertinant pirmininkavimą, kol kas svarstyklės krypsta ne į teigiamą pusę: regis pastangų dėta daug, galimybių netrūko, gero norėta, o rezultatai, tautos manymu, – „daugiau bėdos, negu naudos“. Jei tiksliau – išlaidų daug, o naudos šią akimirką nematyti.
Tiesa, tai tik pradiniai ir pavieniai vertinimai, kurių bendru paveikslu nepavadinsi. Geras lakmuso popierėlis bus ateinantys Europos Parlamento rinkimai. Lietuva jau nustebino Europą per 2004 ir 2009 metais vykusius EP rinkimus – vieną kartą prie balsadėžių susirinko beveik 50 procentų balsavimo teisę turinčių lietuvių, antrąjį kartą – vos 21 procentas. Iki balso atidavimo laiko, t. y. beveik 2014 metų vidurio, jau bus daugiau ir Lietuvos pirmininkavimo vertinimų bei atsiliepimų apie jį. Tikėtina, kad daugės ir kritikos strėlių, į kurių sąrašą pirmosiomis naujųjų metų dienomis jau pateko šalies (ne)veikimas klimato kaitos srityje.
Galbūt nuomonių įvairovė lietuvius paskatins susimąstyti, ar tikrai šalies pasirodymas ir pati ES yra tokie kritikuotini. Optimistiški pavieniai euroentuziastai taip pat dar tiki, kad šis pusmetis paskatins prisiimti atsakomybę už valstybės ateitį ir vietoje būdingo „stresavimo, kritikavimo ir kuklinimosi“ pasirinkti bandymo siekti kelią.
Kita vertus, nuo optimistinių prognozių kol kas reiktų susilaikyti, mat politikai ir politologai sutaria, kad turint omeny ES šalių narių skirtumus, žmonių mentaliteto kaitai prireiks bent vienos ar dviejų kartų. Tad kol kas iš lietuvių Sąjunga gali tikėtis tik „flirto“, bet ne nuoširdžios „meilės“. Arba, kitaip sakant, susidomėjimo yra, naudos norima, bet jokių aukų būti negali.
* Eglė Digrytė (naujienų portalas 15min.lt), „Ukrainos ir Europos Sąjungos sutartis: sutaupytų milijonus, bet Kijevui vis tiek netinka“.
** Reda Cibulskytė, Evelina Valiuškevičiūtė (naujienų portalas lrytas.lt), „V. Janukovyčius liko kurčias A. Merkel ir D. Grybauskaitės kalboms“.
