Socialinės apsaugos sistema teoriškai turėtų užtikrinti būtinųjų poreikių patenkinimą ir orų gyvenimą trumpuoju laikotarpiu, pavyzdžiui, kai staiga netekus darbo ieškoma kito. Vis dėlto dirbant ir nedirbant gaunamos finansinės naudos santykis rodo, kad šiandien Lietuvoje nedirbti kartais netgi apsimoka.
Nedarbo spąstų rodiklis parodo, kurią dalį bedarbio gaunamos socialinės išmokos sudaro jo pajamose, kurias jis gautų, jei įsidarbintų. Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. Lietuvoje nedarbo spąstai siekė daugiau nei 86 proc. Tai reiškia, kad ką tik pradėjusio dirbti žmogaus pajamos iki mokesčių būtų maždaug 14 proc. didesnės nei tos, kurias jis gavo būdamas bedarbis.
„Statistikos departamento apskaičiuotas rodiklis ir taip yra labai aukštas, tačiau jis apima tik nedarbo išmoką ir nuo darbo pajamų mokamus mokesčius. Tuo metu daugelis nedirbančiųjų ar oficialiai gaunančių mažas pajamas gyventojų turi teisę ir į kitas lengvatas: kompensacijas už šildymą, vandenį, nemokamą mokinių maitinimą mokyklose, socialinę stipendiją studijuojančioms atžaloms ir pan. Tokiu būdu iš socialinių išmokų ir lengvatų susikuriama finansinė nauda neretai paskatina nedirbti, todėl vis dažniau atsiranda tokių žmonių, kurie nusprendžia paaukoti tuos kelis procentus didesnių pajamų vardan daugiau laisvo laiko, kurio turi nedirbdami. Tai patvirtina ir Darbo biržos atlika apklausa: 27 proc. registruotų bedarbių nėra suinteresuoti gauti darbą“, – komentuoja Odeta Bložienė, „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje.
Ekspertė pateikia trijų asmenų šeimos, kurioje abu suaugusieji nedirba, o nepilnametė atžala mokosi mokykloje, pavyzdį. Šios šeimos mėnesio pajamos įvairiomis formomis gali siekti per 1600 Lt (įskaičiuotos dvi vidutinės nedarbo išmokos, nemokamo maitinimo mokykloje vertė, kompensacija už šildymą ir kt.). Jei abu suaugusieji įsidarbintų ir kiekvienas gautų bent po du trečdalius vidutinio bruto darbo užmokesčio, jų grynosios pajamos siektų 2041 Lt per mėnesį. Tačiau atžala tokiu atveju netektų teisės į nemokamą maitinimą, dvigubai sumažėtų kompensacija už šildymą ir galutinė finansinė nauda nesiektų nė 1900 Lt. Įvertinus su įsidarbinimu padidėjančias išlaidas transportui, maitinimuisi darbo metu, aprangai, aiškėja, kad finansinė nauda dirbant – labai nedidelė.
Anot ekspertės, tokia situacija susiklostė dėl to, kad išlaidos socialinėms pašalpoms nuo 2005-ųjų iki pat 2009 m. Lietuvoje augo beveik tiek pat, kiek vidutinis darbo užmokestis, o 2008 m. – netgi gerokai sparčiau: vidutinis darbo užmokestis po mokesčių, palyginti su 2007 m. paaugo kiek daugiau nei 22 proc., tuo metu socialinių pašalpų išlaidos vienam gavėjui tuo pačiu laikotarpiu išaugo beveik 49 proc. Pakeisti situaciją būtų galima didesnį dėmesį skiriant dirbančių, o ne atvirkščiai, šalies gyventojų gerovės kūrimui ir sąlygų gerinimui.
Problemos sprendimas reikalauja visos „Sodros“ reformos
Akivaizdus savaiminis problemos sprendimas būtų vidutinių atlyginimų didėjimas šalyje. Tačiau „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis teigia, kad atlyginimų didėjimas neturi priklausyti nuo socialinių pašalpų dydžio ar infliacijos šalyje. „Pagrindinis rodiklis, nulemiantis atlyginimų augimą, turi būti darbuotojo sukuriama pridėtinė vertė. Vidutinis atlyginimas Lietuvoje tarp 2004 ir 2008 metų didėjo daugiau nei trigubai greičiau nei darbo našumas. Dėl to šalies įmonės prarado konkurencingumą, susidarė didžiulis užsienio prekybos deficitas, atsidūrėme gilioje recesijoje. Kita vertus, šiuo metu Lietuvos darbo našumas siekia 57 proc. ES vidurkio, o atlyginimų lygis - tik 48 proc. ES vidurkio (vertinant pagal perkamosios galios paritetą)“, – teigė ekonomistas.
Ekonomistas įsitikinęs, kad nedarbo spąstų problemos sprendimas reikalauja visos „Sodros“, o ne tik pensijų sistemos reformos. Šiuo metu ryšys tarp dirbančiojo į „Sodrą“ sumokamų įmokų ir vėliau jo gaunamų išmokų yra per silpnas. Pasak jo, todėl ir matome situaciją, kai bedarbiai dažnai pasirenka neoficialų atlyginimą ir kartu gauna socialines pašalpas. Dideles pajamas gaunančių šalies gyventojų socialinės įmokos yra neribotos, neturi „lubų“, tačiau išmokos yra griežtai apribotos gana žemame lygyje. Viena išeitis yra atsisakyti visų išmokų „lubų“, t.y. socialinės, motinystės, nedarbo pašalpos turi tiesiogiai priklausyti nuo darbingo laikotarpio metu sumokėtų įmokų. Kita išeitis – socialinių įmokų apribojimas (nustatant maksimalią įmokos ribą, kokią jau dabar turi kai kurios profesinės grupės) bei socialinių išmokų trukmės ribojimas.
Anot Nerijaus Mačiulio, šiuo metu didesnė problema yra ne socialinių išmokų dydis, o neadekvati jų trukmė, paverčianti darbingus žmones nemotyvuotais išlaikytiniais, ilgainiui prarandančiais visas kompetencijas ir norą dirbti. Ekonominių nuosmukių laikotarpiais turi atsirasti valstybės remiami darbai, leidžiantys bedarbiams neužsisėdėti namie ir nepriprasti prie minties, kad jo išlaikymas yra ne jo paties, o valstybės biudžeto reikalas. „Sistema, priklausanti nuo nuolat mažėjančio mokesčių mokėtojų skaičiaus ir didėjančio valstybės išlaikomų gyventojų skaičiaus, yra pasmerkta žlugti“, - pabrėžia N. Mačiulis.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas įspėja, kad nors minimalaus atlyginimo didinimas ir padidintų bedarbių norą pereiti nuo šelpiamojo prie dirbančiojo statuso, tai gali apsunkinti naujų darbo vietų kūrimą. Eksperimentavimas su šiuo dydžiu, kai šalyje yra 17 proc. nedarbas gali būti pavojingas. Pavyzdžiui, Latvija neseniai padidino minimalų mėnesinį atlyginimą bei kelis mokesčius ir tai neturėjo teigiamos įtakos gyventojų lūkesčiams ir verslo aplinkai: šalies ekonomika pirmąjį ketvirtį augo daugiau nei dvigubai lėčiau nei Lietuvos ir Estijos ekonomikos (nepaisant to, kad Latvija kyla iš giliausios duobės, dėl ko ir augimas turėtų būti sparčiausias). Panašu, kad ir darbo vietos šioje kaimyninėje šalyje kuriamos lėčiau nei Lietuvoje.
