Atsibudome gegužės 16-ąją ir praregėjome – Lietuva, bent jau kol kas, liko stovėti prieš panosėje užtrenktas duris. Akimirksniu dar sykį didelė Lietuvos visuomenės dalis „ir vėl praregėjo“, kokia netikusi ta Lietuvos valdžia. Tačiau, mano manymu, bent dalis visuomenės po truputį pradeda praregėti ir visai kita prasme. Tai praregėjimas Europos ir Europos Sąjungos atžvilgiu.
Nors priklausyti Europos Sąjungai (ES) labai naudinga Lietuvai, tačiau būtina išlaikyti šiokį tokį kritiškumą šio išskirtinio darinio atžvilgiu. Istoriją su Lietuva ir euru, be infliacijos kriterijaus neatitikimo, galima bandyti interpretuoti taip. Kas buvo labai suinteresuotas euro įvedimu Lietuvoje, be pačios Lietuvos? Ogi, niekas. Netgi priešingai: Slovėnija liko vienintelė nugalėtoja, Estija nesigraužia, kad laiku pasitraukė iš šio proceso, o likusios septynios naujokės taip pat neliūdi, kad Lietuvai nepavyko jų aplenkti. Nei Slovėnija, nei Estija ar Latvija Europos Komisijoje nebalsavo už Lietuvą. Tiesa, vienintelės trys ją parėmusios valstybės buvo šalys naujokės – Lenkija, Čekija ir Vengrija (anot finansų ministro pasisakymo „Spaudos klube“). Tačiau, ko gero, jos tai padarė tik norėdamos palengvinti euro įsivedimą savo šalyje sukurdamos šiokį tokį precedentą, „kaip Lietuva įsivedė eurą neatitikusi Mastrichto reikalavimų“.
Priešingai nei Lietuvai, šioms trims centrinėms Europos valstybėms tikrai reikėtų šiokių tokių nuolaidų ateityje, nes jos dar kol kas neatitinka euro zonos standartų. Anot „Eurostato“, Vengriją kamuoja didelė valstybės skola – apie 60 proc. BVP (Lietuvoje 19 proc.). Biudžeto deficitas Lenkijoje pasiekė negirdėtus 7 proc. BVP (Lietuvoje 2,5 proc.), o nedarbas vis dar didžiausias Europoje – 17,7 proc. (Lietuvoje 8,3 proc.).
Tačiau ironiškiausia yra ES senbuvių padėtis. Dar 2002 metais ES „dičkės“ Vokietija ir Prancūzija nusprendė, kad joms nebūtina paisyti Mastrichto reikalavimo, kad biudžeto deficitas neviršytų 3 proc. BVP – nes to neva reikia jų ekonomikoms tuo metu ir visi tokie formalūs apribojimai, jeigu jie prieštarauja vokiečių ar prancūzų piliečių gerovei, nėra svarbūs. Dėl to kilo šioks toks triukšmelis, tačiau galiausiai ES nesiėmė jokių rimtesnių sankcijų. 2002-2005 m. Vokietijos biudžeto deficitas viršijo BVP daugiau nei 3 proc., o Prancūzijos – 2002-2004 m. ir galiausiai šiaip ne taip išspaudė 2,9 proc. pernai.
Italija ir Graikija yra kurioziškiausios euro zonos narės, kurios jau nuo senų senovės turi daug didesnę skolą nei 60 proc. BVP, leistinų pagal Mastrichto kriterijus. Nei Italija, nei Graikija, abi įsivedusios eurą, niekada neatitiko Mastrichto kriterijų. Čia reikėtų bent šiek tiek pagirti Lietuvą, kuri, mano manymu, nors ir skolinosi daugiau negu reikėjo, vis dėlto didino savo skolą lėčiau, negu augo jos ekonomika. Todėl Lietuvos valstybės skola, anot „Eurostato“, kuri augo pinigine prasme, vis dėlto pasiekusi aukščiausią tašką 2000 m. – 23,8 proc., paskui kasmet mažėjo iki 22,9, 22,3, 21,2, 19,5 ir 2005 m. pasiekė 18,7 proc. BVP.
Euro zonos valstybės, neatitinkančios Mastrichto skolos kriterijaus (2005 m.):http://epp.eurostat.cec.eu.int/portal/page?_pageid=1996,39140985&_dad=portal&_schema=PORTAL&screen=detailref&language=en&product=Yearlies_new_economy&root=Yearlies_new_economy/B/B1/B13/eb070
Lentele
Taip pat galima prisiminti, kad dar neseniai Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis bandė krautis politinį kapitalą kritikuodamas tokias šalis kaip Lietuva dėl pernelyg mažų mokesčių, dėl kurių neva Vokietija praranda darbo vietas. Prancūzijos prezidentas Jacques‘as Chiracas siūlė Lietuvai ir kitoms naujokėms „patylėti“. O Lietuva dar sugebėjo „pasižymėti“ paskutinė ir vienintelė vetuodama ES biudžetą.
Įdomiausia, kad Lietuva neatitinka Mastrichto infliacijos kriterijų pagal 25 ES valstybių rodiklį, bet būtų atitikusi, jeigu būtų žiūrima vien į euro zonos šalis. Net 2 iš 3 šalių, kurios turėjo mažiausią infliaciją ES – Lenkija ir Švedija, pagal kurių vidurkį buvo „surastas“ Lietuvos neatitikimas, yra visai ne euro zonos narės. Lietuvos infliacija 2,7 proc. buvo gerokai mažesnė negu sparčiausiai augančių euro zonos ekonomikų – Ispanijos, Graikijos ir Liuksemburgo – kur ji buvo 3,4-3,8 proc.
Toks vieningas ES senbuvių balsavimas prieš Lietuvos priėmimą į euro zoną kelia įvairiausių spėlionių. Be abejo, formaliai Lietuva per plauką neatitiko vieno kriterijaus. Tačiau, kaip minėjau, Italija ir Graikija niekada nė iš tolo jų neatitiko, o Prancūzija ir Vokietija dar ką tik juos laužė gerokai rimčiau negu Lietuva.
Viena iš versijų, kad taip yra sukuriamas precedentas Lenkijai, Čekijai ir Vengrijai. Šią versiją šiek tiek patvirtina ir tai, jog tik šios valstybės balsavo už Lietuvą, tarsi jausdamos, kad iš tiesų balsavimas yra prieš jas. Iš tiesų šios trys valstybės finansine prasme yra labai nedrausmingos ir galėtų turėtų šiokį tokį neigiamą poveikį eurui.
Tačiau neatmestina ir tiesiog psichologinė senųjų valstybių nuostata. Ne, ne prieš Lietuvą, bet prieš per greitą ir ypač geografiškai nenuoseklią euro plėtrą. Jau seniai girdime Prancūzijos ir kitų senbuvių kalbas apie ES branduolį. Priimdama tik Slovėniją euro zona išlaiko savo geografinį vientisumą ir toliau atlieka ES branduolio funkciją. Šitaip senosios ES valstybės tiek psichologine, tiek praktine prasme sugeba bent laikinai išlaikyti savo išskirtinį statusą ir primena, kas yra naujokai, o kas tikrasis centras.
Senosiose ES valstybėse į Lietuvą tikrai žiūrima kitaip negu į Slovėniją ir sunku nuslėpti faktą, kad ES viduje yra aiški hierarchija tarp valstybių. Lietuva ir Latvija visomis prasmėmis yra šios hierarchijos apačioje (Estiją šiek tiek gelbsti jos modernesnė ekonomika bei visuomenė ir ryžtingas reklamavimasis). Slovėnija šiuo atveju yra visai kitoje kategorijoje. Jos priėmimas nešokiruoja nei ES senbuvių, nei naujokių. Slovėnija nuo pat pradžių buvo turtingiausia ir „vakarietiškiausia“ iš visų naujokių.
Nestebina ir tai, kad Latvija bei Estija neparėmė Lietuvos balsuodamos Europos Komisijoje. Tai primena situaciją, kai Lietuva galėjo būti vienintelė pakviesta į NATO. Tačiau, kita vertus, Lietuva panašiai reagavo, kai Estija buvo pirmoji pakviesta pradėti derybas su ES.
Estija tikrai netrokšta, kad Lietuva bandytų ginčyti jos pažangiausios regiono ekonomikos statusą. Prisiminkime, kaip latviai nesidžiaugė, kai buvo statoma „Būtingės nafta“. Be to, aišku, kad trijose Baltijos valstybėse erdvės užtenka tik vienam didesniam oro uostui, o ir daugelis pasaulio bendrovių kuria ir kurs savo pagrindinę atstovybę tik vienoje iš šių šalių. Lietuva – didžiausia, bet Estija – moderniausia, o Latvija – per vidurį ir su didžiausiu Baltijos šalyse miestu Ryga.
Euras Lietuvai būtų labiausiai pasitarnavęs reklamine prasme. Neabejoju, kad tai būtų paskatinę investicijas, o Lietuvos įvaizdžiui davę daugiau naudos negu visi Lietuvos įvaizdžio kūrimo projektai.
Šiaip ar taip, į visą euro istorija (kuri, beje, baigsis tik birželį per Europos Vadovų Tarybos susitikimą), reikėtų žiūrėti pozityviai. Lietuva varžybose užėmė antrą vietą ne tarp dviejų, bet dešimties valstybių. Kitos ES naujokės iš šių varžybų pasitraukė ne todėl, kad prizinis fondas joms pasirodė per menkas, bet supratusios, jog neturi jokių šansų. Netgi „gudrieji“ estai susiprotėjo, kad su jų 4,1 proc. infliacija jiems tolokai iki Lietuvos 2,6 proc.
Lietuva teisingai padarė, kad ėjo iki pat galo. Visų pirma bandymas mažinti biudžeto deficitą ir infliaciją buvo naudingas jai pačiai. Ir visa ši (dar nesibaigusi) istorija bus jai labai naudinga patirtis. Tik nepamirškime, kad „We are the Winners“!
